-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Lietuvoje netrūko talentingų narsių karininkų, puskarininkių, eilinių karių, galinčių bet kada stoti ginti savo tėvynės. Deja, istorijos valia jų likimas susiklostė kitaip: daugelio gyvenimai nutrūko Sibiro platybėse, daliai teko emigruoti.
Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas pasakoja, kad remiantis statistiniais duomenimis, 1935 metais Lietuvos kariuomenėje buvo apie 1 800 įvairių laipsnių karininkų, apie 28 000 puskarininkių ir eilinių karių. 1939 metais atgavus Vilniaus kraštą, jų padaugėjo iki 33 000.
Susiklosčius sudėtingai tarptautinei padėčiai, kai Europa jau, galima sakyti, alsavo karu, Lietuvoje buvo atlikta dalinė mobilizacija. Tad 1939 metų rugsėjį kariuomenėje buvo 87 000 vyrų, o gynybai per metus buvo skiriama iki 25 procentų šalies biudžeto.
Ypač daug karininkų – 236 – suimta 1941 metų birželį pirmųjų masinių trėmimų metu.
Pasak D. Pilkausko, tuo metu karinei tarnybai tiko iki pusės milijono šalies vyrų. Karininkija buvo gana gerai aprūpinta ir turėjo nemažą autoritetą valstybėje. Be to, kariuomenė buvo gana gerai ginkluota. Lietuvoje veikė Kauno karo mokykla ir aukštoji karo mokykla. Istoriko teigimu, kai kurie lietuviai aukštuosius karo mokslus krimto karo mokyklose kitose šalyse – Vokietijoje, Prancūzijoje, Čekoslovakijoje ir kitur.
Muziejininkas pasakoja, kad prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Lietuva laikėsi neutraliteto, tačiau Molotovo-Ribentropo paktas ir slaptieji protokolai nulėmė nemažos Europos dalies valstybių likimą. Lietuva atsidūrė Sovietų Sąjungos įtakos zonoje ir pradėti kurti okupacijos planai.
Lietuvos kariuomenės savanoris kūrėjas Viktoras Čaplikas. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS nuotr.
„Masiškai naikinti lietuvių tautą vadovaujantis komunistine ideologija buvo rengiamasi nuo 1939 metų. Sovietų Sąjungos vidaus reikalų liaudies komisaras Lavrentijus Berija 1939 metų spalio 11-ąją pasirašė įsakymą, kuriame suformulavo pirmąją teroro doktriną aneksuotų arba numatomų aneksuoti šalių gyventojų atžvilgiu“, – primena skaudžią istoriją D. Pilkauskas.
Jau 1940 metų birželį Raudoniji armija įžengė į Lietuvą ir prasidėjo okupacija. Kariai sovietams kėlė nemenką pavojų. Pasak D. Pilkausko, vienas esminių sovietų tikslų buvo sunaikinti Lietuvos kariuomenę. Labai greitai ji buvo pavadinta liaudies kariuomene ir prasidėjo esminis jos valymas.
„Lietuvos karininkiją sovietiniai okupantai laikė vienu didžiausių ir pavojingiausių savo priešų.
Iš Maskvos atsiųsta komisija sprendė, kurie karininkai gali likti armijoje. Buvo sudarytas politiškai nepatikimų asmenų sąrašas. Į jį pateko daugiau nei 400 karininkų. Iki liepos pabaigos į atsargą paleista 90 procentų generolų. Iš kariuomenės buvo atleidžiami karininkai, kurie, sovietinės valdžios nuomone, galėjo būti nelojalūs naujajai valdžiai. Nušalinta ir kariuomenės vadovybė“, – sako D. Pilkauskas.
Pasak jo, remiantis Sovietų Sąjungos VKP (b) 1940 metų rugpjūčio 14 dienos slaptu nutarimu „Dėl Estijos, Latvijos ir Lietuvos SSR kariuomenės pertvarkymo“ rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais Lietuvos liaudies kariuomenė pertvarkoma į 29 teritorinį šaulių korpusą, kuriam vadovavimą perėmė Raudonosios armijos vadovybė. Rugpjūtį panaikinta Krašto apsaugos ministerija ir sudaroma likvidacinė komisija. Kariuomenėje vietoj kapelionų atsirado politiniai vadovai, panaikinti ir uniforminiai antpečiai.
Tai buvo metas, kai, sako D. Pilkauskas, prasidėjo masinis kariuomenės valymas. Iki 1940 metų pabaigos į atsargą paleista daugiau kaip 400 karininkų, o dalis jų – įkalinta. Ypač daug karininkų – 236 – suimta 1941 metų birželį pirmųjų masinių trėmimų metu.
Istorikas pasakoja, jog pasirengimas pastariesiems įvykiams vyko pagal NKVD direktyvas. Žinoma, kad 1941 metų balandžio 25 dieną visose apskrityse buvo gautas LSSR valstybės saugumo liaudies komisaro Piotro Gladkovo slaptas įsakymas, nurodantis organizuoti tikslią „antisovietinio ir kontrrevoliucinio elemento apskaitą“. 1941 metų gegužės 19 dieną paruošta SSRS valstybės saugumo liaudies komisaro Vsevolodo Merkulovo direktyva „Dėl kenksmingo antisovietinio ir socialiai pavojingo elemento ištrėmimo iš trijų Pabaltijo respublikų“.
D. Pilkausko teigimu, 1941 birželį trėmimams pritarė marionetinė LSSR liaudies komisarų taryba. O tarp suimtųjų ir tremiamųjų buvo daug karininkų. Nemenka dalis jų pateko į Krasnojarsko krašto lagerius, kiti karininkai už dalyvavimą pasipriešinime okupacijai atsidūrė kalėjimuose.
„1941 metais birželio mėnesį dalis karininkų tariamai buvo pasiųsti į kursus ir birželio 29 dieną suimti. Jie atsidūrė prie Lamos ežero, kur gyvenimo sąlygos buvo labai sunkios“, – kalba apie skaudžius įvykius istorikas.
4 pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulko vadas Vaclovas Žadeika. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS nuotr.
Šie kariškiai, vokiečiams užpuolus Sovietų Sąjungą, iš mokymų nebuvo siunčiami į frontą, o išvežti į Sibirą. Tarp jų buvo ir Panevėžyje tarnavęs Alfonsas Sklėrius.
Tik nedaugelis ištremtųjų grįžo iš Norilsko lagerių. D. Pilkausko žiniomis, netoli, tenykščio Šmito kalno papėdėje, palaidota apie 200 karininkų.
Turimais duomenimis, pirmosios okupacijos metu represuota apie 700 karininkų, iš jų apie pusė sušaudyta arba mirė kalėjimuose, lageriuose.
Pasak D. Pilkausko, tarp garsių suimtųjų karininkų buvo nemažai ir panevėžiečių. Pavyzdžiui, karininkas 4-ojo pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulko vadas pulkininkas Vaclovas Žadeika.
Pirmojo pasaulinio karo, Nepriklausomybės kovų dalyvis baigė Prahos karo akademiją. Į Panevėžį pulko vadu paskirtas 1935 metais. Istoriko teigimu, V. Žadeika buvo suimtas Varėnos poligone ir išsiųstas į Krasnojarsko lagerius. Mirė 1943 metų vasarą Taišete, Irkutsko krašte.
Suimtas ir jau minėtas pulkininkas A. Sklėrius, Panevėžyje dislokuoto artilerijos pulko vadas. Tarnybą mūsų mieste jis taip pat pradėjo 1935-aisiais. Buvo žinomas kaip dailininkas, piešęs nuostabius gamtos vaizdus.
Muziejininkas pasakoja, kad 1923 metais pasibaigus Nepriklausomybės kovoms artilerijos pulkas persikėlė į Pajuostį, kur įsikūrė Pajuosčio dvare. Po trejų metų šis pulkas buvo išformuotas, tačiau 1935 metų vasarą vėl atkurtas. Jo vadu ir buvo paskirtas A. Sklėrius. Tais pačiais metais jam suteiktas pulkininko laipsnis.
D. Pilkauskas pasakoja, kad, atkūrus pulką, po kelių mėnesių štabas ir antroji artilerijos grupė dislokuoti Panevėžyje, pirmoji grupė – Ukmergėje, trečioji – Kupiškyje. Tuomet pulkas Panevėžyje įsikūrė Skaistakalnio parke, kur iki tol rengtos žemės ūkio parodos.
Prieš tragiškus 1940-ųjų įvykius, 1939 metų sausį Panevėžyje organizuotas pulko įkūrimo 20-metis. Tais metais atgavus Vilnių, antroji artilerijos grupė perkelta į Vilnių.
Panevėžyje 4-ajame pėstininkų Lietuvos Karaliaus Mindaugo pulke tarpukariu tarnavusio, o sovietmečiu lageryje pražuvusio karininko Juozo Rinkevičiaus laiškas į namus, surašytas ant beržo tošies. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS nuotr.
Artilerijos pulkas išformuotas 1940 metų rugpjūtį. Jo vadas pulkininkas A. Sklėrius birželį buvo išsiųstas į tobulinimosi kursus Rusijoje ir, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, po arešto pateko į lagerį, kur mirė 1943-iųjų vasarą.
Pasak D. Pilkausko, tuo metu buvo suimta ir daug kitų panevėžiečių karininkų – Viktoras Čaplikas, Juozas Rinkevičius, kiti. Dalis jų grįžo, kiti žuvo sovietiniuose lageriuose.
Lietuvos kariuomenės savanoris kūrėjas V. Čaplikas, istoriko pasakojimu, 1918–1919 metais organizavo savanorius į besikuriančią Lietuvos kariuomenę ne vienoje parapijoje. Dalyvavo Lietuvos išlaisvinimo nuo Raudonosios armijos kovose, vykusiose Jonavos-Daugpilio kryptimi. 1921 metais jis baigė karo mokyklą, įgijo leitenanto laipsnį. V. Čaplikas buvo paskirtas į 4-ąjį pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulką 6 kuopos vadu. Vėliau kilo tarnybos laiptais, o 1941-aisiais išėjo į atsargą. Deja, tai nuo sunkaus likimo neapsaugojo. Istoriko duomenimis, birželio 14 dieną atsargos karininkas su šeima buvo ištremtas į tolimuosius Sovietų Sąjungos rajonus, kur ilgą laiką gyveno lageriuose. Galiausiai grįžęs į Lietuvą, V. Čaplikas dirbo Panevėžio cukraus fabrike. 1989 metų sausį jis buvo reabilituotas. Pasak D. Pilkausko, V. Čaplikas ne tik sulaukė Nepriklausomybės atkūrimo, bet ir pats aktyviai jos siekė, dalyvavo Sąjūdžio veikloje.
Panevėžyje buvusio dislokuoto artilerijos pulko karininkai ir jų vadas Alfonsas Sklėrius (trečias iš kairės). PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS nuotr.
Karininkas Juozas Rinkevičius 1919 metais savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę. 1927 metų spalį buvo paskirtas į 4-ąjį pėstininkų Lietuvos Karaliaus Mindaugo pulką Panevėžyje antrosios kulkosvaidžių kuopos vyresniuoju karininku. 1940 metais J. Rinkevičius buvo atleistas iš kariuomenės ir įsidarbino Panevėžio 2-osios amatų mokyklos buhalteriu. 1941 metų birželio 14 dieną prasidėjus masiniams Lietuvos gyventojų trėmimams, buvo suimtas Panevėžyje su visa šeima.
J. Rinkevičius galiausiai atsidūrė lageryje Rešotuose Krasnojarsko krašte, šeima pateko į Altajaus kraštą. 1943 metais SSRS NKVD Ypatingojo pasitarimo jis buvo nuteistas kalėti aštuonerius metus. 1945 metų balandžio 2 dieną J. Rinkevičius lageryje žuvo. Panevėžio kraštotyros muziejuje saugomas unikalus buvusio karininko laiškas motinai Julijai Rinkevičienei. Trūkstat popieriaus, jis parašytas 1944 metais ant beržo tošies. Toks eksponatas Panevėžio muziejuje – vienintelis…
