Romo Kalantos žūties paminėjimo šūkis ant automobilio Čikagoje, JAV 7–8 dešimtmetyje. Nuotraukos autorius C. Genutis (Raimundo Kaminsko archyvas).

Laisvės pavasario aidas

Laisvės pavasario aidas

1972-aisiais ne tik laikinąją sostinę – visą Lietuvą sudrebinę įvykiai nuvilnijo ir per pasaulį: geležinė uždanga nebepajėgė sulaikyti jėgos, užgimusios tais metais.

50 metų praėjo po neginkluoto antisovietinio pasipriešinimo simboliu tapusio Romo Kalantos susideginimo. Pusė amžiaus nuo tragedijos, tapusios lūžio tašku ir paleidusios mechanizmą, galiausiai sumalusį sistemą.

Po to sekę įvykiai ne tik supurtė sovietų valdžios pamatus, bet ir išjudino visuomenę, kuri dar iki lemtingosios 1972-ųjų gegužės jau buvo ganėtinai įsiaudrinusi.

To, ką dabar vadiname Kauno pavasariu, aidas neaplenkė ir Panevėžio. Jis tebeskamba žmonių prisiminimuose, saugomas muziejaus eksponatuose.

Europa jau liepsnojo

1972 metų gegužės 14-ąją – kuri tądien buvo sekmadienis – Kauno miesto sodelyje prie Muzikinio teatro, netoli tuometinio Kauno miesto vykdomojo komiteto, protestuodamas prieš sovietinį režimą, benzinu apsipylė Romas Kalanta. Šaukdamas „Laisvę Lietuvai!“, devyniolikmetis save padegė.

Vaikino medikams išgelbėti nepavyko – jis mirė ankstų kitos dienos rytą užrašų knygelėje palikęs legenda tapusį įrašą: „Dėl mano mirties kalta tik santvarka.“

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojai Raimundas Kaminskas ir Arvydas Gelžinis numano, kas galėjo įkvėpti dar paauglystės slenksčio neperžengusį jaunuolį tokiam poelgiui. Tuometinis patriotiškas Lietuvos jaunimas, klausydamasis užsienio radijo stočių, žinojo, jog 1969 metais Prahoje protestuodamas prieš politinę santvarką susidegino Janas Palachas. Tais pačiais metais Kyjive, demonstruodamas pasipriešinimą Ukrainos rusifikacijai, bandė nusižudyti Nikolajus Bereslavskis. Rygoje protestuodamas prieš žydų diskriminaciją ir reikalaudamas suteikti nepriklausomybę Čekoslovakijai susidegino žydų tautybės studentas Ilja Ripsas.

Visa tai, specialistų manymu, galėjo ir R. Kalantą pastūmėti šiam žingsniui.

1972 metų gegužės 18-oji. Romo Kalantos laidotuvių diena prie jo namo Panerių gatvėje Kaune. Nuotraukos autorius nežinomas (iš Algirdo Babrausko archyvo).

1972 metų gegužės 18-oji. Romo Kalantos laidotuvių diena prie jo namo Panerių gatvėje Kaune. Nuotraukos autorius nežinomas (iš Algirdo Babrausko archyvo).

Išsipildė didžiausias košmaras

Sovietų valdžia jau žinojo, kokį pavojingą atgarsį visuomenėje gali sukelti tokie įvykiai. Tad, mirtinai bijodama antisovietinių veiksmų proveržio, darė viską, kad išvengtų viešų neramumų ir informacijos patekimo į užsienį.

Tam buvo imtasi standartinių priemonių: jaunuolio laidotuvės vyko pora valandų anksčiau, nei buvo numatyta, ir kitose, nei planuota, kapinėse. Bet kiekvienas iš šių prevencinių sprendimų atsigręžė prieš jų sumanytojus.

Išaiškėjus apgavystei, kilo spontaniškas dvi dienas trukęs protestas, kuriame dalyvavo ne tik vietos jaunimas ar vilniečiai, bet ir Estijos, Latvijos piliečiai. Jų pasipiktinimas išaugo į vienus gausiausių antisovietinių protestų visoje Sovietų Sąjungoje, kuriems malšinti nepakako milicijos pajėgų – teko siųsti kariuomenės desantininkus, Vidaus reikalų ministerijos specialius karinius būrius. Ir tai dar buvo tik pradžia.

Po jų sekė tikra raganų medžioklė. KGB pareigūnai surinko kino teatruose Kaune aukštųjų ir vidurinių mokyklų vadovus, profesinių sąjungų aktyvistus, komjaunimo lyderius, įmonių vadovus bei partorgus, rodė jiems kadrus su užfiksuotais protestų dalyviais ir taip vykdė jų atpažinimą.

„Tai buvo laikai, kai tik vienas kitas įžvalgesnis stebėtojas ar drąsuolis romantikas tikėjo Sovietų Sąjungos galimu žlugimu.“

J. Gaidelienė

Sodino į kalėjimą, grūdo į armiją

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, per protesto akcijas bei vėliau, po atpažinimų, buvo suimta daugiau nei 400 asmenų.

Ir čia sovietinės valdžios laukė dar vienas antausis: kone 100 sulaikytųjų pasirodė esą komjaunuoliai, bemaž 200 – darbininkai ir kiti, jos įsivaizdavimu, turėję būti tvirčiausia ideologijos atrama.

Aktyviausiems protesto akcijų dalyviams – daugiausia jauniems iki 25-erių metų vyrams, iškėlus baudžiamąsias bylas, dalis jų buvo nuteisti laisvės atėmimu nuo vienerių iki trejų metų, bausmes atliekant pataisos darbų kolonijoje. Daug studentų pašalinta iš aukštųjų mokyklų arba anksčiau laiko paimta į kariuomenę.

Dėl paties R. Kalantos, valdžia, karštligiškai bandydama minimizuoti pasekmes, mėgino įrodinėti jį sirgus psichikos liga, tačiau jau buvo per vėlu – žinia apie devyniolikmečio auką ir neramumus Kaune spėjo plačiai pasklisti ne tik per Lietuvą, bet ir pasiekti Vakarus. Tam prireikė mažiau nei savaitės. Jau gegužės 20-ąją režimas suprato nebevaldantis situacijos.

Panevėžio kraštotyros muziejaus direktoriaus pavaduotoja-vyriausioji fondų saugotojos Jūratės Gaidelienės teigimu, Kauno pavasario dalyviams reikėjo neįsivaizduojamos drąsos.

Panevėžio kraštotyros muziejaus direktoriaus pavaduotoja-vyriausioji fondų saugotojos Jūratės Gaidelienės teigimu, Kauno pavasario dalyviams reikėjo neįsivaizduojamos drąsos.

Su Trispalve rankose

Daktaras R. Kaminskas ir istorikas A. Gelžinis primena, jog yra dar viena kol kas menkai pabrėžiama istorinė aplinkybė, dėl kurios sovietų funkcionierius vien pagalvojus apie įvykius Lietuvoje pylė šaltas prakaitas.

R. Kalanta susidegino 1972 metų gegužės 14 dieną, o gegužės 22-ąją Maskvoje turėjo prasidėti JAV prezidento Ričardo Niksono vizitas. Tad tokios žinios sovietų valdžiai, pasauliui deklaravusiai visuotinę gerovę ir klestėjimą, buvo kaip uždelsto veikimo bomba.

Gal ji ir nesprogo, tačiau po 1972-ųjų pavasario jau niekas nebebuvo taip, kaip anksčiau.

Tais metais KGB šalyje fiksavo kaip niekada daug antisovietinių atsišaukimų platinimo ir Trispalvės kėlimo atvejų, kitokių protesto akcijų. Jau neminint to, kad po R. Kalantos susideginimo dar ne vienas lietuvis pasekė jo pėdomis. Vien 1972 metais fiksuoti keli tokie atvejai. Varėnoje – praėjus vos dešimčiai dienų po protestų, dar po kelių dienų vėl Kaune, birželio pabaigoje – Šiauliuose…

Šiuos „incidentus“ sovietų valdžia izoliavo jau kitais būdais. Labiausiai stengdavosi išvis nuslėpti įvykį nuo visuomenės, taip pat skubėdavo skelbti asmenį buvus neblaivų ar psichikos ligoniu. Nors dalis tokių poelgių turėjo neabejotiną politinį atspalvį – žmonės susidegindavo su Trispalve rankose.

Paskutiniai tokie drastiški atvejai fiksuoti jau nepriklausomoje Lietuvoje. 1990 metų balandį protestuodamas prieš Sovietų Sąjungos paskelbtą ekonominę blokadą, Maskvoje, Revoliucijos aikštėje susidegino Stanislovas Žemaitis. O gegužės 9-ąją prie Sovietų Sąjungos ir Vengrijos sienos dėl tų pačių priežasčių susidegino žinomas skulptorius Rimantas Daugintis.

Paskutinis dar okupacijos laikais dėl laisvos Lietuvos susideginęs buvo liaudies meistras, dailininkas marinistas Vytautas Vičiulis – jis žuvo 1989 metų kovą Klaipėdoje prie Lenino paminklo.

Tereikėjo žiežirbos

Panevėžys taip pat patyrė Kauno pavasario atgarsių. Vienas šiuos įvykius liudijančių eksponatų saugomas miesto Kraštotyros muziejuje.

Muziejaus direktoriaus pavaduotoja-vyriausioji fondų saugotoja Jūratė Gaidelienė sako, kad 1972 metais per Lietuvą nuvilnijusio pilietinio pasipriešinimo sovietiniam režimui įvykius lėmė visa virtinė aplinkybių.

„Juos po truputį brandino Rusijoje kilęs disidentų judėjimas, žmogaus teisių gynimo judėjimo apraiškos, įvykiai Čekoslovakijoje, suvaržymams besipriešinusi Lietuvos katalikų bažnyčia, prasidėjęs etnokultūrinis sąjūdis, dėl Vakarų kultūros poveikio susiformavusios jaunimo roko muzikos grupės, hipių, pankų judėjimai“, – vardija ji.

Tačiau stiprėjanti tautinio ir pilietinio pasipriešinimo įtampa ypač jautėsi Kaune. Tą, muziejininkės manymu, galėjo lemti tautinė miesto gyventojų sudėtis, į Lietuvą atkeliavęs hipių judėjimas, išauginęs studentijos priešiškumą ideologizuotai kultūrai.

„Reikėjo tik žiežirbos ugniai įskelti, – teigia J. Gaidelienė. – Ja tapo 1972 metų gegužės 14 dieną įvykęs drastiškas devyniolikmečio vaikino protestas pačiame Kauno centre.“

Ir šalia ant suolelio jo palikta užrašų knygelė su įrašu: „Dėl mano mirties kaltinkite tiktai santvarką.“

R. Kalantos drąsa sukrėtė visuomenę. Ir šis šokas gegužės 18–19 dienomis išsiliejo masinėmis antisovietinėmis jaunimo demonstracijomis.

„Milicija jaunuolius gaudė, mušė, tempė į mašinas, vėliau baudė ir gąsdino, – pasakoja pašnekovė. – Ir nors informacija apie tai buvo slepiama, žinia pasklido. Įvairiuose šalies miestuose atsirado drąsuolių, platinusių prieš sovietinį režimą nukreiptus atsišaukimus, ant pastatų sienų rašiusių nepriklausomybės siekį demonstruojančius šūkius „Laisvę Lietuvai“, „Tegyvuoja laisvė“…

J. Gaidelienės patikinimu, ne išimtis buvo ir Panevėžys. Būtent tais metais ant Dramos teatro sienos atsirado užrašas „Laisvę Lietuvai“: tuometinės Lenino, dabar – Laisvės aikštės širdyje jį žmonės po nakties išvydo praėjus vos kelioms savaitėms po R. Kalantos susideginimo.

Panevėžio kraštotyros muziejuje saugomas sąsiuvinis su nežinomo autoriaus eilėraščiais apie Romo Kalantos pilietinį protestą. Datuojama 1975 metais.

Panevėžio kraštotyros muziejuje saugomas sąsiuvinis su nežinomo autoriaus eilėraščiais apie Romo Kalantos pilietinį protestą. Datuojama 1975 metais.

Išjautė eilėmis

Po šių įvykių praėjo pusė šimto metų. Pasak J. Gaidelienės, dėl sovietų saugumo persekiojimų, baimės, riboto dalyvių skaičiaus šiuos įvykius primenantys ženklai, deja, sutinkami gana retai.

„Iš viso labai mažai žinių išliko, – apgailestauja muziejininkė. – O juk tos drąsos anuomet kiek reikėjo – neįsivaizduojamos.“

J. Gaidelienės kolegos neretai prisimena 1972-uosius kažką rašydami sukakčių proga, tačiau ji pati teigia muziejuose nemačiusi nė vieno su tuo susijusio eksponato.

„Manau, kad kas nors jų turi, bet tikrai labai reta. Nuotraukas tuo laiku gal tik saugumas darė“, – svarsto ji.

Dėl to ta vienintelė Kauno pavasario žinutė, saugoma Panevėžio kraštotyros muziejuje, taip branginama.

2004 metais dailininkė scenografė Rita Kosmauskienė iš panevėžiečių menininkų Kosmauskų namų muziejininkams atidavė kelias dėžes su Panevėžio dramos teatro dokumentais, pagyrimo raštais, atvirukais, laiškais, spauda ir kitkuo. Tarp jų, pasak J. Gaidelienės, aptiktas 1975 metais datuojamas mokyklinis sąsiuvinis su neužrašytu viršeliu.

„Pasklaidžius paaiškėjo ranka rašytų eiliuotų posmų turinys – išjausti 1972 metų gegužės 14 dienos ir vėlesni įvykiai Kaune ir jų atbalsis patriotiško jaunimo siekiuose. Užrašyti trys eilėraščiai: „Romas“, „Birutė“ ir „1975 m. gegužės 14 d.“ Ketureiliuose atsispindi R. Kalantos protesto įvykių seka, jo meilė Lietuvai ir mylimajai Birutei, siekis matyti laisvą Lietuvą, likusių draugų ryžtas nepamiršti šios aukos, jų viltis iškovoti Lietuvai laisvę. Lyg nuoroda į ateitį skamba eilėraščio „1975 m. gegužės 14 d.“ trečias posmelis: „Tu už mus vienas žuvai / Tačiau ateis kiti laikai / Iškelsim vėliavą ant kapo / Ant tavo, Romai, tavo kapo. / Minėsim dieną, kai žuvai / Ir liksim tau ištikimi tikrai“, – cituoja J. Gaidelienė.

Tebeieško autoriaus vardo

Pasak Kraštotyros muziejaus darbuotojos, tai buvo laikai, kai už panašaus pobūdžio eilėraščius grėsė tardymai, persekiojimai, politiškai nepatikimo asmens etiketė.

„Laikai, kai tik vienas kitas įžvalgesnis stebėtojas ar drąsuolis romantikas tikėjo Sovietų Sąjungos galimu žlugimu“, – primena J. Gaidelienė.

Tad muziejininkams labai svarbu, jog pavyko nustatyti, kas šias eiles į sąsiuvinį užrašė – Panevėžio dramos teatro aktorė Regina Hokušaitė, Kosmauskų giminaitė. Bet eilių autorystė kol kas lieka nežinoma.

Kaip sako J. Gaidelienė, nors tai nėra profesionali kūryba, eiles rašęs žmogus gerai žinojo tuometinius įvykius, R. Kalantos aplinką, jautė Kauno pavasario nuotaikas.

Pasak direktoriaus pavaduotojos-vyriausiosios fondų saugotojos, kūryba siųsta ir vienam istorikui su viltimi, kad galbūt žinos, kas galėjo būti autorius. Deja, mįslė taip ir liko neįminta: tuo metu savos kūrybos eilės, autorinės dainos buvo itin populiarios – tad ir šias galėjo parašyti bet kas.

Galbūt jaunimas tiesiog perrašinėdavo labiausiai patikusius eilėraščius ir taip jie keliavo iš rankų į rankas, iš vieno slapto sąsiuvinio į kitą.

Tiesa, priduria J. Gaidelienė, R. Hokušaitės sąsiuvinyje yra ir pabraukymų, kurie tarsi leistų spėti, jog čia būta jos kūrybos. Tačiau giminaičiai užtikrino, kad taip negalėjo būti, o teatre kartu dirbę kolegos teigė nieko apie eiles nežinoję. Nors gal tai ir natūralu: saugantis svetimas paslaptis nesidalyta tokia informacija.

Komentarai

  • [url=https://www.skyrevery.ru/populyarnye_napravleniya/krasnodar/]Заказать частный самолет в Краснодар или арендовать бизнес-джет – SkyRevery[/url] – подробнее на нашем сайте [url=https://skyrevery.ru]skyrevery.ru[/url]
    [url=https://skyrevery.ru/]Аренда частного самолета[/url] с экипажем в компании SkyRevery – это выбор тех, кто ценит свое время и живет по своему расписанию!
    Аренда частного самолета помогает экономить самый важный ресурс – время. Арендовав частный самолет, именно Вы решаете, когда и куда полетите. Для выполнения чартерных рейсов мы предлагаем частные самолеты иностранного производства, гарантирующие высокий уровень комфорта и безопасности полета. Внимательные бортпроводники и высокопрофессиональные пилоты сделают Ваш полет максимально приятным и удобным.
    Когда Вам нужна [url=https://skyrevery.ru/]аренда самолета[/url] срочно, мы можем организовать для Вас вылет по готовности от 3 часов с момента подтверждения.

    • Atsakyti
Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų