P. ŽIDONIO nuotr.

Kurijos dokumentuose – ir tikinčiųjų, ir dvasininkų kasdienybės pėdsakai

Kurijos dokumentuose – ir tikinčiųjų, ir dvasininkų kasdienybės pėdsakai

Senieji bažnytiniai dokumentai išsaugojo ne tik žinias apie kasdienius Panevėžio vyskupijos reikalus, bet ir to meto politiką, visuomenės nuotaikas ir žmogiškąsias ydas…

1926 metais įsteigus Panevėžio vyskupiją, pradėtas kaupti ir vyskupijos kurijas archyvas. Bėgant laikui šie dokumentai keliavo per įvairias rankas. Dabar jų dalis saugoma ir Panevėžio kraštotyros muziejuje.

Ir iš privačių rankų

Nuo kiekvienos institucijos veiklos neatsiejamas procesas – besikaupiantys saugotini dokumentai. Net vyskupijų kurijos šiuo atžvilgiu nėra išimtis.

Nemenką Panevėžio vyskupijos kurijos archyvą sudaro korespondencija, atlyginimų žiniaraščiai, dvasininkų asmens bylos, kurijos tribunolo teisminiai dokumentai, prašymai ir skundai.

Panevėžio kraštotyros muziejaus direktoriaus pavaduotoja-vyriausioji fondų saugotoja Jūratė Gaidelienė pasakoja, jog nenuostabu, kad archyvas susikaupė gana gausus. Juk naujai įkurtai Panevėžio vyskupijai buvo priskirta net dešimt dekanatų: Panevėžio, Šeduvos, Raguvos, Pasvalio, Kupiškio, Anykščių, Biržų, Rokiškio, Utenos ir Zarasų. Jie iki vyskupijos įsteigimo 3-iojo dešimtmečio viduryje priklausė Telšių (Žemaičių) vyskupijai, todėl iš ten dalis su minėtais regionais susijusių dokumentų buvo perduota Panevėžiui.

Muziejininkės teigimu, 6-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Panevėžio vyskupijos kurijos archyvą perėmė Lietuvos saugumo komitetas. Tuomet bažnytinius dokumentus buvo nuspręsta išgabenti į Vilnių. Šiuo metu dokumentai saugomi Lietuvos valstybės istorijos archyve – 4 023 bylos nuo 1891-ųjų iki 1944 metų.

Visgi sostinę pasiekė ne visi dokumentai. Pasak J. Gaidelienės, dalis jų neaiškiomis aplinkybėmis pateko į privačias rankas.

Beveik prieš pusę amžiaus – 1973-iaisiais – Panevėžio kraštotyros muziejus sulaukė pasiūlymo pirkti 61 Panevėžio vyskupijos kurijos archyvo bylą.

„Taip į muziejų pateko 1905–1960 metų bažnytiniai dokumentai. Dauguma jų yra tarpukario laikotarpio“, – pasakoja muziejininkė.

Jos teigimu, tai tiek mašinėle spausdinti, tiek ir ranka rašyti raštai lietuvių, rusų, vokiečių, lotynų kalbomis. Ir nors dokumentų nėra itin daug, jie labai įvairūs bei suteikia informacijos apie visus Panevėžio vyskupijos dekanatus. Be to, yra svarbūs ne tik bažnytinių institucijų tyrinėjimui, bet ir atskleidžia 1926–1945 metų politines, ekonomines šalies peripetijas, moralines visuomenės nuostatas.

Panevėžio vyskupijos kurijos archyvo bylos, saugomos Panevėžio kraštotyros muziejuje. G. KARTANO nuotr.

Panevėžio vyskupijos kurijos archyvo bylos, saugomos Panevėžio kraštotyros muziejuje. G. KARTANO nuotr.

Nuo nesantuokinių vaikų iki rinkimų į Seimą

Pasak J. Gaidelienės, turimus vyskupijos kurijos dokumentus galima skirstyti pagal temas. Gausiausia grupė yra vyskupui Kazimierui Paltarokui rašytos ataskaitos. Tarp jų yra 1926–1936 metų klebonų ir 1927–1945 metų dekanų pranešimai apie padėtį parapijose ir dekanatuose. Taip pat 1941–1943 metų Panevėžio kalėjimo kapeliono raportai, 1942–1943 metų Panevėžio mergaičių gimnazijos, Kupiškio gimnazijos tikybos mokytojų ataskaitos.

„Šiuose dokumentuose gausu informacijos apie Panevėžio, Raguvos, Pasvalio, Kupiškio, Biržų dekanatams priklausančių parapijų religinę, kultūrinę, švietimo padėtį, parapijiečių politines nuotaikas“, – pasakoja muziejaus direktoriaus pavaduotoja-vyriausioji fondų saugotoja.

J. Gaidelienės aiškinimu, Panevėžio vyskupijos kurija 1926 metais buvo parengusi 32 punktų anketą, pagal kurios klausimus galima įsivaizduoti, kas atsispindėjo metinėse dvasininkų ataskaitose. Tarkime, parapijiečių skaičius, katalikiškų organizacijų ir brolijų veikimas, prieštikybinės ir neutralios organizacijos, mokyklų, mokinių ir mokytojų skaičius, laikraščių prenumerata, rinkimų į III Seimą rezultatai, labiausiai paplitusios ydos, kas labiausiai demoralizuoja parapijiečius, kiek per metus parapijoje gimsta nesantuokinių vaikų ir panašiai.

Kita dokumentų grupė – dvasininkų sąrašai. Pasak J. Gaidelienės, visą Panevėžio vyskupijos dvasininkų sąrašą galima aptikti 1926 metų dekanatų atlyginimų žiniaraščiuose. Dauguma jų yra su kunigų parašais, bažnyčių ir dekanatų antspaudais. Taip pat yra 1939-ųjų, 1941 metų Panevėžio miesto ir apskrities, 1941 metų Biržų apskrities dvasininkų sąrašai. Yra ir 1960 metų visų Panevėžio vyskupijos kurijos kunigų sąrašas.

Panevėžio kraštotyros muziejaus direktoriaus pavaduotoja-vyriausioji fondų saugotoja Jūratė Gaidelienė. V. BULAIČIO nuotr.

Panevėžio kraštotyros muziejaus direktoriaus pavaduotoja-vyriausioji fondų saugotoja Jūratė Gaidelienė. V. BULAIČIO nuotr.

Dokumentuotas net žąsų pirkimas

Panevėžio kraštotyros muziejuje saugomuose dokumentuose galima aptikti žinių ir apie Pirmojo pasaulinio karo metais nukentėjusias Panevėžio vyskupijos bažnyčias.

J. Gaidelienė pasakoja, esą Lietuvos užsienio reikalų ministerija, norėdama iš Vokietijos vyriausybės pareikalauti kompensacijos, 1929 metais nurodė surinkti žinias apie 1915–1918 metais bažnyčių patirtus nuostolius.

„Jaunas dvasininkas Alfonsas Lipniūnas buvo kritikuojamas valdžios dėl pamokslų turinio, kritiško požiūrio į šaulių bei jaunalietuvių organizacijas. Šiuose dokumentuose išryškėjo vyskupo Kazimiero Paltaroko nusistatymas ginti savo pavaldinių pažiūras.“

J. Gaidelienė, muziejininkė

„Iš 1929 metų dvasininkų pranešimų bei kurijos generalvikaro parengtos ataskaitos matyti, kad Panevėžio vyskupijoje Pirmojo pasaulinio karo metais nukentėjo 20 bažnyčių. Išvardyti sunaikinti pastatai, daiktai, nuostoliai įvertinti litais“, – dėsto muziejininkė ir sako, jog iš ekonominio pobūdžio dokumentų išsiskiria ir 1930 metų Panevėžio apskrities agronominė apyskaita. Tai – Panevėžio apskrities agronomo, Šeduvos, Raguvos, Kupiškio rajonų agronomų ataskaitos bei darbų dienynai. Dokumentuose rašoma apie įvairias žemės ūkio šakas, pienines, žemės ūkio kursus, kilnojamąsias parodas, žemės ūkio draugijų veiklą, pavyzdinius ūkius, žemės ūkio rūmų pašalpas ir kitką.

„Itin įdomūs 1934–1935 metų dokumentai apie tai, kad dvasininkai vykdė ministrų kabineto nutarimą dėl žąsų pirkimo“, – šypsosi J. Gaidelienė.

1930 metų gruodžio 25-osios dienos kunigo Alfonso Lipniūno pranešimas Panevėžio vyskupui Kazimierui Paltarokui. Dokumente atsispindi jauno kunigo drąsa ir pozicija Lietuvos valdžios įvesto karo padėties režimo sąlygomis. G. KARTANO nuotr.

1930 metų gruodžio 25-osios dienos kunigo Alfonso Lipniūno pranešimas Panevėžio vyskupui Kazimierui Paltarokui. Dokumente atsispindi jauno kunigo drąsa ir pozicija Lietuvos valdžios įvesto karo padėties režimo sąlygomis. G. KARTANO nuotr.

Kaltinamus kunigus gynė vyskupas

Išliko ir dokumentai apie Panevėžio vyskupijos dvasininkus, 4-ajame XX amžiaus dešimtmetyje kaltintus antivalstybine veikla.

Muziejininkės teigimu, 1931–1936 metų Vidaus reikalų, Teisingumo, Krašto apsaugos ministerijų susirašinėjimuose su vyskupu K. Paltaroku, kratų protokoluose, dvasininkų pasiaiškinimuose atsispindi kunigams P. Rimšai, J. Matulevičiui, A. Misevičiui, A. Spurgiui, A. Baltrukėnui, A. Lipnickui (Lipniūnui) valdžios teikti kaltinimai, taikytos drausminimo priemonės.

Beje, priduria J. Gaidelienė, apie Panevėžio katedros vikaro, vyskupijos katalikiškojo jaunimo direktoriaus Alfonso Lipniūno veiklą 1931–1933 metais dokumentų išsaugota gana daug.

„Jaunas dvasininkas buvo kritikuojamas valdžios dėl pamokslų turinio, kritiško požiūrio į šaulių bei jaunalietuvių organizacijas. Šiuose dokumentuose išryškėjo vyskupo Kazimiero Paltaroko nusistatymas ginti savo pavaldinių pažiūras“, – pasakoja ji.

Muziejininkės teigimu, pavyzdžiui, 1931 metų sausio 21 dienos rašte vyskupas dėl kunigo A. Lipnicko elgesio krašto apsaugos ministrui pulkininkui B. Giedraičiui rašė: „Jei pasitaikė koks perdėjimas, tai kaltas jo neprityrimas ir nepaprastos dabartinės sąlygos. Jis ateityje bus atsargesnis.“

Panevėžio kraštotyros muziejuje saugoma ir kurijos dokumentų, susijusių su Panevėžio katedros statyba (fotografijoje iš Kraštotyros muziejuje surengtos parodos „Panevėžio vyskupija nuo įkūrimo iki šių dienų“ – 1929-ųjų vaizdas).

Panevėžio kraštotyros muziejuje saugoma ir kurijos dokumentų, susijusių su Panevėžio katedros statyba (fotografijoje iš Kraštotyros muziejuje surengtos parodos „Panevėžio vyskupija nuo įkūrimo iki šių dienų“ – 1929-ųjų vaizdas).

Kėlė aplinkinių pavydą

Panevėžio kraštotyros muziejuje saugoma ir kurijos dokumentų, susijusių su Panevėžio katedros statyba.

J. Gaidelienės žiniomis, leidimas statyti mieste naują parapijos bažnyčią gautas dar 1904 metais, bet tik 1926 metais įsteigus Panevėžio vyskupiją ji toliau buvo statoma kaip katedra.

Fondų saugotoja sako, jog 1909-ųjų gruodžio 27 dienos Žemaičių konsistorijos nutarime, rašytame Panevėžio klebonui, ir 1910 metų liepos 11 dienos Panevėžio miesto katalikų susirinkimo protokole matyti katedros statymo komitetui iškilusios problemos, yra ir šio bei naujų kapinių įrengimo komitetų narių sąrašai. 1928 metais Panevėžio katedros statymo komiteto Vidaus reikalų ministerijai siųstuose raštuose, kuriuose prašoma paskolos, nurodoma, kiek kainavo bažnyčios statybos darbai ir kiek lėšų dar trūksta. Taip pat yra suvestinės, kiek aukų katedrai statyti 1926–1928 metais surinko kiekvienas Panevėžio vyskupijos dekanatas. Muziejuje esama ir dokumentų apie bažnyčių turtą, dvasininkų pajamas ir išlaidas.

„Archyve yra daugelio bažnyčių, beneficinių trobesių bei žemių 1937 metų aprašymų ir įvertinimų aktai, iš kurių matyti, kad 120 Panevėžio vyskupijos bažnyčių valdė 3335 hektarus žemės“, – sako J. Gaidelienė.

Ji pasakoja, jog1937 metų rugpjūčio pradžioje Panevėžio dekanatų konferencijoje buvo priimtas nutarimas paruošti beneficijų reformos projektą.

„Reformą inicijavo tai, kad ūkio tvarkymas dažnai atitraukdavo kunigus nuo tiesioginių pareigų. Be to, dideli bažnytinių žemių plotai kėlė apkalbas ir pavydą“, – sako pašnekovė.

1938–1940 metų Biržų ir Pasvalio dekanų raštuose, Krekenavos ir Pumpėnų bažnyčių palaikymo tarybų posėdžių nutarimuose atsispindi dvasininkų ir parapijiečių nuomonės – mažinti beneficinių žemių ir siūlomi reformos įgyvendinimo būdai. Pasak J. Gaidelienės, vyskupo požiūris šiuo klausimu atsispindi jo 1939 metų rugsėjį ranka rašytame dokumente „Projektas pertvarkyti bažnytines žemes Panevėžio vyskupijoje“.

1973 metais Panevėžio kraštotyros muziejus įsigijo 61 Panevėžio vyskupijos kurijos archyvo bylą. G. KARTANO nuotr.

1973 metais Panevėžio kraštotyros muziejus įsigijo 61 Panevėžio vyskupijos kurijos archyvo bylą. G. KARTANO nuotr.

Ne svetimi buvo ir piniginiai reikalai

Ne ką mažiau tyrinėtojams įdomūs ir kiti muziejuje saugomi Panevėžio vyskupijos kurijos dokumentai. Tai ir 1930-ųjų, 1931 metų etatinių vietų sąrašuose, 1926-ųjų, 1935–1938 metų algų lapuose, 1929–1937 metų Švietimo ministerijos raštuose matomas Panevėžio vyskupijos dvasininkų skaičius bei atlyginimai, gaunami iš valstybės iždo.

Pasak J. Gaidelienės, be atlyginimų, buvo skiriama ir kasmetinė valstybinė parama kurijos, katedros, vyskupo namams išlaikyti, neįgaliems kunigams ir emeritams šelpti.

„Tarkime, 1935 metais valstybinė pašalpa kulto reikalams Panevėžio vyskupijoje sudarė 271 tūkstantį 80 litų“, – sako ji.

Muziejininkės teigimu, 1933 metais kurija susirašinėjo su Finansų ministerija dėl per didelio nustatyto pajamų mokesčio dvasininkams.

„Minėtoje korespondencijoje atsispindi įvairių parapijų klebonų bei vikarų metinės pajamos ir išlaidos“, – sako ji.

Muziejuje yra ir 1914–1924 metų Žemaičių vyskupui ir 1926–1944 metų Panevėžio vyskupui rašyti prašymai, skundai, kunigų referatai apie tikėjimą, moralę, politiką, mokyklą, skaityti 1928–1940 metais dvasininkų konferencijose, 1935 metų Panevėžio vyskupijos sinodo projektas, 1935 metų Blaivybės brolijos įstatai, 1927 metų Katalikų veikimo centro įstatai,1937 metų Panevėžio vyskupijos klierikams šelpti fondo statutas, Panevėžio vyskupijos 1940-ųjų birželio 15 dienos–1941-ųjų birželio 22 dienos apyskaita, našlystės įrodymų ir skyrybų bylos ir kiti dokumentai.

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų