-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus parengta paroda „Krepšinis sovietų lageriuose ir tremtyje“ net kai kuriems praeities žinovams buvo staigmena – tiek daug ten buvo atsidūrę krepšinį mėgusių ir gerai šį žaidimą išmaniusių tautiečių.
1940 metais pradėjus masiškai deportuoti okupuotos Lietuvos Respublikos gyventojus į atokias Sovietų Sąjungos vietoves, iki 1953-iųjų į lagerius buvo išvežta apie 150 tūkst. žmonių. Dar kone antra tiek atsidūrė tremtyje.
Kiekviena diena tokiomis sąlygomis buvo bandymas išgyventi. Bet nei alinamas darbas, nei maisto trūkumas tremtinių ir politinių kalinių nepalaužė, nes turėjo, kas juos vienytų ir teiktų pasididžiavimo.
„Kadangi jauni žmonės ne tik krepšinį žaidė, bet ir norėjo siekti mokslo, jie išvykdavo studijuoti į gretimus institutus, technikumus, ir ten perduodavo krepšinio mintį. Turbūt ta idėja taip Sibiro platybėse ir plito.“
R. Driaučiūnaitė
Krepšinis tapo vienu tokių dvasinių ramsčių, leisdavusiu ir niūriausioje kasdienybėje rasti kruopelę džiaugsmo ir žaidėjams, ir sirgaliams. Šis žaidimas greitai virto ir išmoninga priemone puoselėti lietuvybę, pademonstruoti nesitaikstymą su primesta okupacija.
Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus vyresnioji patarėja muziejinei veiklai Ramunė Driaučiūnaitė mano, kad tokių tvirtų lietuvių sąsajų su krepšiniu reikėtų ieškoti dar nepriklausomoje Lietuvoje, kai 1918-aisiais atkūrėme nepriklausomybę.
„Nuo tada iki 1940 metų visos gyvenimo sritys Lietuvoje pagal galimybes kilo aukštyn, nuošalyje neliko ir sportas, – sako R. Driaučiūnaitė. – O krepšinis buvo viena pagrindinių sporto šakų, sulaukusi didelio populiarumo tarp jaunimo.“
Omsko lagerio krepšininkų rinktinės. Pirmoje eilėje – lietuvių komanda „Žalgiris“ (kairėje) ir ukrainiečių komanda „Junak“, antroje eilėje – latvių komanda (kairėje) ir lietuvių komanda „Strėlė“. 1954 m. LGGRTC OKUPACIJŲ IR LAISVĖS KOVŲ MUZIEJAUS RINKINIŲ nuotr.
Pasak R. Driaučiūnaitės, krepšinio kultūra klestėjo iki 1940 metų ir buvo gana aukšto lygio. Lietuvos krepšininkai, 1937-aisiais, 1939 metais tapę Europos čempionais, įsiveržė į Senojo žemyno krepšinio elitą.
Tačiau prasidėjus pirmajai sovietų okupacija dauguma buvusių profesionalių krepšininkų pasitraukė į Vakarus. Nespėjusieji buvo represuoti arba jų šeimos ištremtos.
Tuo metu mažai kas nepatyrė represijų – tūkstančiai lietuvių atsidūrė tremtyje, lageriuose. Sportininkams išimčių nebuvo.
„Vienu iš šviesesnių dalykų toje skurdžioje aplinkoje, skurdžiame laisvalaikyje tapo krepšinis“, – R. Driaučiūnaitė pasakoja, kad po Stalino mirties 1953-iaisiais, politinio atšilimo laikotarpiu, lageriuose ypač aktyviai ėmė kurtis krepšinio komandos.
Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus vyresniosios patarėjos teigimu, ne vienas politinis kalinys yra pasakojęs, kad būtent krepšinis kėlė dvasią, ryžtą niūrioje lagerio aplinkoje.
„Jeigu dar pavykdavo laimėti kokios nors srities ar krašto pirmenybes, tai labai pakeldavo žmonių savivertę, dvasią, pasitikėjimą savimi“, – pašnekovė supranta, kodėl kalėjusiesiems vieni šviesiausių prisiminimų išliko apie šį žaidimą.
Rungtynės tarp 2-ojo ir 3-iojo lagerio komandų. Ginčą sprendžia Aleksas Buknys ir Viktor Pastak. Inta, Komijos ASSR, 1955 m. LGGRTC OKUPACIJŲ IR LAISVĖS KOVŲ MUZIEJAUS RINKINIŲ nuotr.
Pradėjus grįžti iš tremties ir lagerių, kartu su daiktais į Lietuvą atkeliavo ir nuotraukos. Dalis jų laikui bėgant atsidūrė Okupacijų ir laisvės kovų bei kituose muziejuose.
2011 metais, kai Lietuvoje buvo surengtas Europos vyrų krepšinio čempionatas, kilo mintis įprasminti šį įvykį – juk tai buvo pirmas kartas po 1939-ųjų. Peržiūrėjus muziejaus fondus, rinkinius, paroda susidėliojo natūraliai.
„Buvo užtektinai vaizdinės medžiagos, kad galėtume parodyti tiek žaidybinį elementą, tiek krepšinio aikštelę, tiek sirgalių emocijas“, – paaiškina R. Driaučiūnaitė.
Tiesa, apgailestauja, fotografijose išlikę prisiminimai tik apie vyrų krepšinį. Nors turima duomenų, kad moterų krepšinio komanda buvo suburta Irkutsko srityje, jokios vaizdinės medžiagos, susijusios su ja, nėra.
Ar dažnai iki prievartinio lietuvių atvykimo krepšinis žaistas Sibire, sudėtinga atsakyti, teigia R. Driaučiūnaitė. Bet, remiantis politinių kalinių ir tremtinių atsiminimais, tikėtina, kad vietos gyventojai šį žaidimą ne itin propagavo, o lageriuose – tuo labiau.
Įkalinimo vietose ir kontingentas buvo itin margas – skirtingų tautų, pažiūrų, gyvenimo patirties žmonės.
Vis dėlto žinoma, kad bendraminčių ir norinčiųjų žaisti buvo ganėtinai daug.
Atokvėpio akimirka po rungtynių. Ilsisi Antanas Petrikonis ir Bronius Kemeklis. Kengyras, Kazachijos SSR, 1956 m. LGGRTC OKUPACIJŲ IR LAISVĖS KOVŲ MUZIEJAUS RINKINIŲ nuotr.
Postalininiu laikotarpiu žaisti krepšinį jau buvo galima atvirai, nebijant pasekmių. Tad Sibire ir kitose lietuvių tremties vietose atsirado krepšinio kultūra.
Iki Stalino mirties toks dalykas buvo sunkiai įsivaizduojamas – burtis represuotiems asmenims, ir dar pagal tautybę, griežtai drausta. Be to, ir gyvenimo sąlygos buvo gerokai sunkesnės. Tačiau vis tiek atsirasdavo drąsių žmonių, rizikuodavusių burti krepšinio komandas (veikiausiai buvo nutylima, kad jos nariai vienos tautybės) bei rengti varžybas.
Prasidėjus vadinamajam atšilimui, lietuviškos krepšinio komandos jau drąsiai kūrėsi tiek tremties vietose, tiek lageriuose, jų pavadinimai buvo persunkti lietuviškos simbolikos gausa.
„Tų komandų pavadinimai buvo labai lietuviški – „Geležinis vilkas“, „Tauras“, „Gabija“, „Pilėnai“, „Žalgiris“… – vardija R. Driaučiūnaitė.
Prie šio pakilimo, specialistės teigimu, prisidėjo ir faktas, kad, be norėjusių ir mokėjusių žaisti krepšinį entuziastų, buvo ir galėjusių juos treniruoti.
Siuvėjo amatą įvaldę lietuviai pasiūdavo žaidimo aprangą su tautine simbolika ir ja aprūpindavo ne tik krepšininkus.
„Jeigu žaisdavo šachtininkų komanda, ant žaidėjų marškinėlių rusiška raidė „Š“ būdavo mūsų Gediminaičių stulpų pavidalo“, – pasakoja pašnekovė.
Omsko lagerio lietuvių krepšinio komanda „Žalgiris“. Stovi (iš kairės): rungtynių teisėjas Izidorius Vaitulevičius, komandos kapitonas Antanas Šernius, žaidėjai Vytautas Valatka, Juozas Mikalauskas, Jonas Makevičius, Pranas Petkevičius, Romualdas Algirdas Bernotas ir sportinę aprangą žaidėjams pasiuvęs Mažeika. 1954 m. LGGRTC OKUPACIJŲ IR LAISVĖS KOVŲ MUZIEJAUS RINKINIŲ nuotr.
Su inventoriumi būta sunkiau.
„Stalininiu laikotarpiu krepšinio kamuolys buvo deficitinė prekė, ypač sunkiai gaunama lageriuose kalintiems žmonėms“, – pasakoja muziejaus vyresnioji patarėja. Ji girdėjo įvairiausių istorijų apie tai, kaip pačius pirmuosius kamuolius krepšininkams tekdavo siūti patiems ir kamšalui naudoti samanas ar drabužius.
„Tie kamuoliai toli gražu nebuvo apvalūs ir taip lengvai neatšokdavo“, – paaiškina. Bet aistros žaisti tai, R. Driaučiūnaitės teigimu, nė kiek nemenkino.
Žmonių išsaugotose fotografijose matoma, kad ir krepšinio aikštelės buvo savadarbės – išlygindavo lagerio kiemą, pastatydavo du krepšius, keletą suolų sirgaliams. Vėliau viskas progresavo, gerėjo kokybė. O ir krepšinio žaidimas įgavo tam tikrą pagreitį.
Ilgainiui, ypač po Stalino mirties, galimybės keitėsi – kaip ir valdžios požiūris į sportą.
Atsakinga akimirka – baudų metimas. Čiuna, Irkutsko sritis, 1956-ieji (iš E. Buroko kolekcijos). LGGRTC OKUPACIJŲ IR LAISVĖS KOVŲ MUZIEJAUS RINKINIŲ nuotr.
R. Driaučiūnaitės teigimu, toli nuo tėvynės atsidūrusiems lietuviams krepšinis tapo būdu atsiriboti nuo kasdienybės išbandymų. Tačiau kol sulaukė tokios prošvaistės, teko daug ištverti.
Stalininiu laikotarpiu apie aktyvų sportą iš esmės negalėjo būti kalbos jau vien dėl to, kad politiniams kaliniams būdavo skiriami patys sunkiausi darbai: šachtose, tiltų statybose, prie geležinkelio tiesimo. Darbo diena trukdavo 12 valandų, o maisto tegaudavo menką davinį. Į darbo vietą ir iš jos buvo varomi ne po vieną kilometrą.
Rizika pakliūti valdžios, netoleravusios jokio tremtinių ir kalinių vienijimosi tautiniu pagrindu, nemalonėn, irgi buvo didelė.
„Vien kilus įtarimui buvo galima sulaukti kvietimo į apklausą ir būti uždarytam į karcerį“, – sako R. Driaučiūnaitė.
Po Stalino mirties, ypač tada, kai daugelyje lagerių nuvilnijo streikai, sukilimai, kai politiniai kaliniai išsireikalavo sau daugiau teisių, kai buvo sunorminta jų darbo diena, o pats požiūris į juos pasikeitė, atsirado daugiau laisvo laiko ir saviraiškos galimybių.
„Viena jų ir buvo krepšinis“, – teigia pašnekovė. Pasak jos, šis žaidimas netrukus įgavo platesnį mastą.
Sibiras – milžiniška teritorija, tenykščiai kraštai ir sritys – kelis ar net keliolika kartų didesni už Lietuvą. Todėl, kai ten ėmė burtis krepšinio komandos, tai ne po vieną, ne po dvi ir net ne po dešimt.
Iš pradžių, kiek žinoma, vykdavo srities pirmenybės, paskui jų nugalėtojai rungtyniaudavo su kitų sričių komandomis.
„Valdžia išleisdavo“, – sako R. Driaučiūnaitės. Jos tvirtinimu, po 1953 metų itin griežtų apribojimų jau nebebuvo.
„Kadangi jauni žmonės ne tik krepšinį žaidė, bet ir norėjo siekti mokslo, jie išvykdavo studijuoti į gretimus institutus, technikumus ir ten perduodavo krepšinio mintį. Turbūt ta idėja taip Sibiro platybėse ir plito“, – priduria ji.
Sirgalių plojimai ir palaikymo šūksniai. Čiuna, Irkutsko sritis, 1961 metai (iš E. Buroko kolekcijos). LGGRTC OKUPACIJŲ IR LAISVĖS KOVŲ MUZIEJAUS RINKINIŲ nuotr.
Krepšinio varžybos vykdavo Komijoje, Mordovijoje, Kazachstane, Omske, Irkutsko srityje, Krasnojarsko krašte ir kituose regionuose. Tačiau žaidimo tradiciją, įsitikinusi R. Driaučiūnaitė, ten atvežė politiniai kaliniai iš Lietuvos.
Tarpukariu daugelyje nepriklausomos Lietuvos mokyklų krepšinis buvo viena populiariausių fizinio aktyvumo formų tiek tarp vaikinų, tiek tarp merginų. Jie būrėsi į komandas, dalyvavo rungtynėse.
Prasidėjus represijoms, sunku ir įsivaizduoti, kiek jų atsidūrė tremtyje ar lageriuose.
„Ten atsirado bendraminčių, kurie ir Lietuvoje žaidė krepšinį“, – mano R. Driaučiūnaitė.
Pasak jos, nors teoriškai krepšinis – tik žaidimas, neturintis jokio politinio atspalvio, žaidėjų būrimasis lagerių administracijai kėlė didelę ir greičiausiai pagrįstą baimę. Ypač kai komandos būdavo formuojamos pagal tautinį pagrindą – vien tik latvių, estų ar lietuvių.
Net ir vėlesniais laikais, kai situacija normalizavosi, krepšinis liko šiuo tuo daugiau nei azartiška kova dėl kamuolio.
Per visą sovietmetį lietuviams krepšinis simbolizavo tam tikrą protestą prieš sovietinę santvarką. Ir tai, anot R. Driaučiūnaitės, buvo labai prasminga tąsa.
„Mes puikiai žinome, kad kiekviena lietuvių krepšininkų pergalė prieš CSKA būdavo tarsi pareiškimas, tarsi Lietuvos nepriklausomybės nešimas. Laimėti buvo tiesiog principo reikalas“, – sako ji.
Treneris Petras Valiušaitis su taurę laimėjusia treniruojama „Šachtior“ komanda. Čeremchovas, Irkutsko sritis, 1958 m. LGGRTC OKUPACIJŲ IR LAISVĖS KOVŲ MUZIEJAUS RINKINIŲ nuotr.
Tremtyje pabuvo ne vienas profesionalus Lietuvos sportininkas. Tarp jų – ir 1951 metais į Sibirą su šeima ištremtas Petras Valiušaitis: karininkas, profesionalus krepšinio treneris, baigęs Kauno kultūros institutą.
Iš pradžių jis su šeima atsidūrė Tomsko srityje, o po Stalino mirties, jau 1954-aisiais, perkeltas į Čeremchovą Irkutsko srityje.
„Kaip profesionalus krepšinio treneris jis įdėjo labai daug pastangų ir ten subūrė tiek vyrų, tiek moterų krepšinio komandas, – pasakoja R. Driaučiūnaitė. – Jos visada būdavo Irkutsko srities pirmenybių laimėtojos, būdavo tarp lyderių. Laimėta ir labai daug žemesnio rango rungtynių, gauta daug apdovanojimų.“
Petro Valiušaičio treniruojamų krepšinio komandų laimėtos taurės. Čeremchovas, Irkutsko sritis, 1955–1968 metai. LGGRTC OKUPACIJŲ IR LAISVĖS KOVŲ MUZIEJAUS RINKINIŲ nuotr.
Savo srities profesionalas Sibire ugdė jaunąją kartą per krepšinį – kaip siekti kokybės, rezultato, pakeliui į tikslą neprarasti motyvacijos, o kartu – ir paprastų gyvenimiškų dalykų.
Pasak R. Driaučiūnaitės, Irkutsko sporto spaudoje labai daug rašyta apie P. Valiušaičio indėlį į srities krepšinio lygio kėlimą. Pats treneris buvo ne kartą apdovanotas ir veikiausiai iki šiol prisimenamas kaip lietuvis tremtinys, išmokęs Sibiro rusus žaisti krepšinį.
Sibire buvo ir kai kurių profesionalių krepšininkų. Tarkime, 1937 metų čempionas Stasys Šačkus, 1939 metų čempionas Vytautas Leščinskas. Tiesa, ar jie ir tremtyje žaidė krepšinį, duomenų R. Driaučiūnaitė sako neturinti.
„Tikslių duomenų, kaip susiklostė jų likimas, aš neturiu, bet atlikę bausmę jie grįžo į Lietuvą – tie faktai yra. Su tais žmonėmis susitikti ir pabendrauti neteko“, – sako ji.
