-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Prabėgus dešimtmečiams, gulagas tapo sovietinio režimo žiaurumų simboliu. O sykiu ir paminklu tiems, kurių dvasios lageriai nepalaužė.
Nelaimingi atsitikimai darbe, dėl nusilpusio organizmo puolančios ligos ir menka medicininė pagalba buvo įprasta gulago kalinių kasdienybė. Kol neapsikentę tokių sąlygų jie sukildavo.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Memorialinio departamento Atminimo programų skyriaus vyriausioji istorikė Violeta Jasinskienė pasakoja, kad gulago lageriuose kalėjo apie 156 000 Lietuvos gyventojų.
Pirmieji maždaug 3 000–4 000 ten pateko dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Tačiau daugiausia į lagerius išvežta 1944–1953 metais. Ir, istorikės teigimu, daugiausia jaunimas nuo 18-os iki 30 metų.
Visi – nuteisti pagal tuometinio Baudžiamojo kodekso 58 straipsnį „už politinius nusikaltimus“.
Komija, Kazachstanas, Magadanas, Irkutsko ir Krasnojarsko kraštai buvo tos vietos, kur lietuviai siųsti dažniausiai.
„Gulagas tuo metu buvo vienas pagrindinių Sovietų Sąjungos pramonės ramsčių, – sako V. Jasinskienė. – Kaliniai dirbo tuos darbus, iš kurių gyveno Sovietų Sąjungos ekonomika. Tai yra kirto miškus, tiesė kelius, geležinkelius, kasė naudingąsias iškasenas, vandens kanalus. Visa tai buvo daroma kalinių rankomis ir jų darbas buvo praktiškai nemokamas.“
Kokioms sąlygomis nuteistiesiems tekdavo išgyventi lageriuose, sunku net įsivaizduoti. Maisto davinys, pasak istorikės, buvo ne tik labai nekokybiškas, bet ir nepakankamas, tad žmonės visą laiką gyveno pusbadžiu. Dėl to sirgo įvairiomis ligomis: skorbutu, vištakumu, dizenterija, plaučių uždegimu, kitomis.
Lietuvių sveikatą dar alino ir neįprastai žemos oro temperatūros, pūgos. Kaliniai žiemą dažnai nušaldavo galūnes.
Be to, darbe įvykdavo daug nelaimingų atsitikimų, o medicininės pagalbos sulaukdavo minimalios.
Tad per visą kalinimo gulago lageriuose laikotarpį žuvo apie 20 000 Lietuvos piliečių.
Patys sunkiausi ten buvo pirmieji Antrojo pasaulinio karo metai ir pirmieji pokario.
Paskui, 1948-aisiais, buvo sukurta speciali lagerių sistema: dvylika ypatingojo režimo lagerių, skirtų Sovietų Sąjungoje itin pavojingais laikytiems kaliniams – politiniams.
Nuo tada lietuviai juose ir kalinti.
„Tikslas buvo izoliuoti, fiziškai ir dvasiškai nužudyti tuos aktyviausius sovietinės valstybės „priešus“, – aiškina vyriausioji istorikė.
Ypatinguose lageriuose arba visai nebuvo, arba buvo labai mažai kriminalinių nusikaltėlių. Tad paradoksas, jog lietuviams kalinimo sąlygos juose bent viena prasme palengvėjo – nebeteko kęsti tikrų nusikaltėlių teroro, vagysčių ir smurto, kartais pasibaigdavusio net žmogžudystėmis.
Vorkutos lageriuose neramumai prasidėjo 1953 metų vasarą ir greitai virto vienu masiškiausių kalinių sukilimų, sudrebinusių sovietinę sistemą iš pamatų. ARCHYVŲ nuotr.
Didžiausi kalinių sukilimai vyko Vorkutos, Norilsko lageriuose ir Kengyre, Kazachstane.
Pasak V. Jasinskienės, Vorkutoje kalėjo 38 000 žmonių, iš kurių apie 4 500 buvo lietuviai. Norilske – iš 20 000 kalinamųjų maždaug 1 300 atvežti iš Lietuvos. Kengyre tas santykis buvo dar didesnis: 2 600 lietuvių iš 20 000 kalinių.
Istorikės teigimu, sukilimai lageriuose nebuvo naujas reiškinys. Bandymų priešintis gulago sistemai ir nežmoniškoms kalinimo sąlygoms pasitaikydavo ir anksčiau. Tarkime, 1941-aisiais.
Didelis sukilimas buvo kilęs 1948 metais 501-os statybos lageryje. Vienu jo organizatorių tapo lietuvis partizanas Antanas Lukša.
Incidentą, žinoma, greitai numalšino. Kaip ir 1952 metų sukilimą Kazachstane. Bet pasipriešinimo banga ritosi per lagerius drebindama visą sistemą. Tuo labiau kad pastarojo sukilimo Kengyre dalyviai buvo neapdairiai perkelti į Vorkutos, Norilsko lagerius, kur dalijosi savo patirtimi, kaip organizuoti pogrindines organizacijas, sabotuoti darbą.
Tačiau vienas esminių veiksnių, paskatinusių didžiuosius sukilimus, buvo Stalino mirtis.
„Jis laikytas visų nelaimių ir valstybių praradimo priežastimi“, – apibendrina Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro specialistė.
V. Jasinskienės teigimu, tuo laiku vykdavusios kalinių amnestijos taikytos tik kriminaliniams nusikaltėliams. Tokia situacija dar labiau nuvylė politinius kalinius, kurių dar laukė ilgi metai pragare. „Juk lageryje egzistencija buvo absoliuti kančia“, – priduria istorikė.
Vienas būdų atkreipti ne tik lagerio administracijos, bet ir aukštų Maskvos pareigūnų dėmesį į kalinių padėtį buvo sabotuoti darbą.
Kadangi kaliniai vykdė valstybinius gamybinius planus, sustojus procesui grėsė milžiniški nuostoliai.
Neramumai Vorkutoje prasidėjo 1953 metų vasarą ir sparčiai plėtėsi. Nuo kelių streikuojančių šachtų birželį, liepą Vorkutoje į darbą neišėjo maždaug 15 000–16 000 kalinių.
Norilske, pasak istorikės, neramumai įsiplieskė lagerio prižiūrėtojams sušaudžius niekuo dėtus kalinius. Tuomet ten sukilo trys lagerio punktai ir streikavo 16 000 kalinių.
Sukilimo organizatoriai kėlė savo reikalavimus, kurie, pasak V. Jasinskienės, buvo tokie patys tiek Norilske, tiek Vorkutoje, tiek vėliau Kengyre – peržiūrėti politinių kalinių bylas ir paleisti į laisvę arba bent sutrumpinti bausmę. Taip pat panaikinti ypatingąjį režimą, nuo drabužių nuimti kalinių numerius, darbo dieną sutrumpinti iki 9 valandų, pagerinti buities sąlygas ir maistą, neriboti susirašinėjimo su artimaisiais, leisti pasimatymus su jais.
Deryboms reikalauta iškviesti atstovus iš Maskvos.
ARCHYVŲ nuotr.
Toks masinis nepaklusnumas valdžią kaip reikiant išgąsdino. Ir ne vien dėl to, kad streikuojant politiniams kaliniams stojo valstybinės reikšmės darbai. Baimintasi, jog neramumai iš lagerių gali persimesti į laisvąją visuomenę.
Tad reikalavimui derėtis buvo nusileista, ir pasiuntiniai važiavo iš pačios Maskvos.
„Valdžia sutiko patenkinti kai kuriuos kalinių reikalavimus, susijusius su režimo palengvinimu, darbo ir buities pagerinimu, – pasakoja V. Jasinskienė. – Bet pagrindinio dalyko – kad būtų peržiūrėtos bylos ir kaliniai anksčiau paleisti iš lagerio, – nepasiekta.“
Be to, kol vyko derybos, operatyvininkai ruošė operaciją sukilimui numalšinti.
Paskelbus apie dalines nuolaidas, daug šachtų darbuotojų sutiko į jas grįžti. Tačiau 10-ojo lagerio punkto kaliniai streiko nenutraukė, tad gyvą žmonių grandinę tiesiog sušaudė.
Žuvo 53 kaliniai, iš jų 10 lietuvių. Dar 134 liko sužeisti.
Ugnimi, pasak V. Jasinskienės, numalšintas ir sukilimas Norilske. Čia aukų skaičius siekė 115, iš jų 7 buvo lietuviai. 226 kaliniai patyrė sužalojimus.
Sukilimo organizatoriai, kurių gretose būta ne vieno lietuvio, gavo papildomus 25 metus lagerio, kurių pirmuosius dešimt metų turėjo praleisti uždaro ir griežto režimo kalėjimuose.
„Kriminalinis nusikaltėlis, nužudęs politinį kalinį, nukentėdavo nedaug. Jam panaikindavo jau praleistus lageryje metus ir grąžindavo ankstesnio teismo skirtą bausmę.“
A. Vičinas
1954 metais įvykęs Kengyro sukilimas Kazachstane išsiskyrė itin gera organizacija.
Kaip pasakoja V. Jasinskienė, Vorkutoje ir Norilske sukilimuose dalyvavo daugybė kalinių, o Kazachstane, skirtingų šaltinių duomenimis, tik nuo 7 000 iki 9 000.
Reikalavimai buvo analogiški, kaip ir priežastys, tačiau neramumų pradžią lėmė kiek kitokios aplinkybės.
V. Jasinskienės pasakojimu, sukilimas prasidėjo spontaniškai, kai atvežti kriminaliniai nusikaltėliai įsiveržė į moterų zoną. Kiti kaliniai puolė jas ginti, lagerio sargyba – šaudyti.
Panaudojus jėgą, sulaukta priešingos reakcijos, nei tikėtasi. Užuot išsisklaidę, kaliniai susitelkė, užblokavo visus įvažiavimus į lagerį, subūrė sukilimo komitetą (jam priklausė ir lietuvis Juozas Kondratas) – net turėjo vietinį radiją.
„Gaminosi radijo siųstuvą, kad galėtų susisiekti su užsienio valstybėmis, – paaiškina istorikė. – Turėjo sukilėliai ir tam tikrą ginklų laboratoriją, kur gamino tam tikrus sprogstamuosius bei šaunamuosius ginklus.“
Kengyro kaliniai taip pat bandė leisti aitvarus ir oro balionus – kad žmonės žinotų, kas vyksta lageryje.
Taip, anot V. Jasinskienės, jie gyveno 42 dienas – tarsi laisvoje respublikoje su savomis taisyklėmis. Tada viskas baigėsi.
Kadangi kaliniai nesileido į derybas ir nesutiko pasiduoti, į zoną buvo pasiųsti kareiviai.
Bet net pro lagerio vartus įvažiavusius tankus pasitiko aršus pasipriešinimas: į ginkluotus kareivius skriejo akmenys, plytos, buteliai su negesintomis kalkėmis, savadarbės granatos. Kaliniai gynėsi peiliais, kirviais, plaktukais.
Nepaisant to, sukilimas buvo numalšintas. Žuvo 46 kaliniai, iš kurių šeši buvo lietuviai.
„O išaiškinti sukilimo vadai buvo nuteisti mirties bausme, ko nebuvo Vorkutoje ir Norilske“, – pasakoja V. Jasinskienė.
ARCHYVŲ nuotr.
Net ir negailestingai numalšinti, sukilimai lageriuose sudrebino gulago sistemą iš pamatų. Istorikės teigimu, buvo panaikintas ypatingasis režimas, ant kalinių aprangos nebeliko numerių, pagerintos buities ir darbo sąlygos, maitinimas. Leista susirašinėti bei matytis su artimaisiais.
Galiausiai pradėtos peržiūrėti politinių kalinių bylos.
„Vis tiek buvo pasiekta, kad 1956 metais politiniai kaliniai buvo masiškai paleidžiami iš lagerio, – sako V. Jasinskienė. – O svarbiausia, valdžia suprato, kad tokiomis priemonėmis, kaip stalinistiniu laikotarpiu, kai jie laikė visuomenę paklusnią, išsaugoti savo režimą nebegalės. Tad darytos tam tikros nuolaidos.“
„Labiausiai bijota, kad tie neramumai nepersimestų į laisvąją visuomenę“, – priduria pašnekovė.
Be to, siekiant išsklaidyti pasipriešinimo židinius, sukilime dalyvavę kaliniai buvo etapuoti į kitus lagerius. Bet efektas buvo atvirkštinis – taip pasipriešinimo idėjos plito tik dar plačiau, ir 1955-aisiais nauji streikai įvyko Vorkutoje, dar po metų – Magadane ir Jakutijoje.
„Tai tęsėsi iki pat politinių kalinių bylų peržiūrėjimo 1956-aisiais“, – teigia V. Jasinskienė.
Apie kraštiečių Vičinų tremties istoriją „Panevėžio balsas“ rašė šį rudenį. Tačiau šeimos galvos Jono Vičino patirtis – visiškai atskiras pasakojimas.
Karsakiškio seniūnijos Kakuncų kaime gyvenęs J. Vičinas sovietų buvo suimtas 1944-ųjų Kūčių išvakarėse. Vyro artimiesiems tai reiškė tremtį, o jis pats, nuteistas 10 metų kalėjimo bei 5 metams tremties kaip „tėvynės išdavikas“, tapo vienu tų, kurie buvo sužeisti per sukilimą Vorkutoje.
J. Vičinui grįžus iš lagerio, jo sūnūs ėmė užrašinėti, ką tėvui teko išgyventi būnant politiniu kaliniu.
Į šiaurę atlikti bausmės jį išvežė 1946 metų kovą. Pasak sūnaus Algimanto Vičino, kalinius vežę traukiniai specialiai stodavo stotyse, kur vyko protestai ir minios žmonių grūmojo kumščiais uždarytiesiems vagonuose su šūksniais „Mirtis fašistams! Mirtis tėvynės išdavikams!“
Be to, ne vieną savaitę trukusioje kelionėje kaliniai buvo maitinami sūdyta žuvimi, o vanduo jiems buvo normuojamas.
Taip lietuvis atsidūrė Vorkutlago ypatingajame Rečlage 6 – Upės lageryje.
„Politiniai kaliniai ypatinguose lageriuose buvo laikomi itin pavojingais nusikaltėliais, – pasakoja, ką iš tėvo girdėjęs, A. Vičinas. – Kalinių perauklėjimas į „tikrus sovietinius piliečius“ Rečlage reiškė ypač sunkų ir dažniausiai pavojingą darbą bei sugriežtintą apsaugą.“
Bet sūnus sako iš tėvo pasakojimų sužinojęs ir tai, jog politiniams represuotiesiems tas tik pridėdavo ryžto: jie neturėjo iliuzijų dėl ateities ir neturėjo, ko prarasti. Prieš akis buvo ilgi nelaisvės metai.
„Vilties vėl būti laisviems nevertėjo puoselėti: mirtingumas tokiuose lageriuose buvo gerokai didesnis nei įprastuose“, – konstatuoja A. Vičinas.
Algimantas Vičinas. P. ŽIDONIO nuotr.
Kaliniai Vorkutoje buvo varomi į šachtas, kur dirbo trimis pamainomis.
Likus porai valandų iki darbo pradžios vykdavo rikiuotės.
Kalinius lydėdavo ginkluoti sargybiniai, ne tik grasindami šausiantys žengus žingsnį į šoną, bet ir po sunkaus darbo vos ant kojų bepastovinčius žmones pjudydavo šunimis. Kol suskaičiuodavo, ar nė vieno netrūksta, užtrukdavo ilgai: po ilgų valandų šachtose toks stoviniavimas lauke kalinius dar labiau išvargindavo.
„Kaip rašė Vorkutoje kalėjęs danas gydytojas Aleksanderis Tomsenas, rusų pareigūnai itin nekentė išdidžių, nepaklusnių, „nedėkingų“ kalinių iš Baltijos šalių. Kriminalinis nusikaltėlis, nužudęs politinį kalinį, nukentėdavo nedaug. Jam panaikindavo jau praleistus lageryje metus ir grąžindavo ankstesnio teismo skirtą bausmę“, – pasakoja A. Vičinas.
Anot jo, 1953 metais pats Rečlago 6 viršininkas generolas majoras Andrejus Derevianka skundėsi Baltijos šalių kaliniais.
„Esą baltai – aršiausi sovietų valdžios priešai, ir nėra kitos tokios negausios ir sykiu antisovietiškai nusiteikusios grupės kaip jų. Nors ne mažiau antisovietiškai buvo nusiteikę ir ukrainiečiai“, – pasakoja J. Vičino atsiminimus sūnus.
Vorkutos žiemos lagerių gyventojams tapdavo dar vienu išbandymu. Kaliniai dirbdavo spiginant 50 laipsnių ir dar didesniam speigui, dirbdavo net ir sekmadieniais, per šventes.
Šachtose buvo šalta, nuo lubų tekėdavo vanduo, tad žmonės peršlapdavo, o dėl ventiliacijos peršaldavo. O vaistų beveik nebuvo. Atleisti nuo darbo dėl ligos gydytojai galėjo tik labai mažą procentą kalinių, tad jei atsirasdavo daugiau karščiuojančiųjų, lagerio karininkai leisdavosi ieškoti „apsimetėlių“.
Maisto norma priklausydavo nuo to, kiek prikasdavo anglies. Bet jei jos sluoksnis šachtoje plonas, normos ir norėdamas neįvykdysi.
Pagal J. Vičino pasakojimus artimiesiems, įvykdžiusieji normą gaudavo duonos, šiek tiek žuvies, sriubos ir košės. Visi kiti – tik 250 gramų duonos.
Tad maistas buvo gyvybės ir mirties klausimas tiesiogine šių žodžių prasme.
„Pasak sovietų legendos, Aleksejus Stachanovas Donbase per 5 valandas prikasė 102 tonas anglies ir daug kartų viršijo normą. Tėtis pasakojo, jog kaliniai, patikėję tokiomis legendomis, labai greitai prarasdavo sveikatą. Tada jau likdavo tik vienas kelias – ant rogučių ir į tundrą“, – sako A. Vičinas ir priduria, jog nelaimingi atsitikimai šachtose irgi nebūdavo retenybė: kalinius užgriūdavo, sprogdavo susikaupusios metano dujos.
Po Stalino mirties Rečlago valdžia ėmėsi tam tikrų pokyčių – pagerino darbo ir gyvenimo sąlygas. Tačiau permainos vyko labai lėtai. O amnestija politiniams kaliniams nebuvo taikoma.
Jonas Vičinas su žmona Apolonija, kuri su vaikais tremtyje Buriatijoje-Mongolijoje praleido beveik keturiolika metų. ŠEIMOS ARCHYVO nuotr.
A. Vičino teigimu, spontaniškai 1953 metų liepą prasidėję streikai Vorkutoje greitai išplito. Galiausiai valdžiai pavyko įvairiais būdais numalšinti sukilimą, ir tik Rečlago 6 kaliniai iš 29 šachtos 10-ojo skyriaus atsisakė nutraukti streiką.
Kaip sūnui pasakojo J. Vičinas, jo lagerio skyriuje kalėjo daug ukrainiečių, pasirengusių, jei reikės, net ir žūti. Vyrai buvo nusiteikę veikti radikaliai. Tad 10-ojo skyriaus sukilimą nuspręsta numalšinti jėga.
Sargybiniai buvo pakeisti automatais ir šautuvais ginkluotais kareiviais.
„Sukilimo vadovai kvietė kalinius susirinkti prie vartų. Ten į juos kreipėsi generolas Derevianka ir davė 40 minučių grįžti į šachtą“, – pasakoja tėvo atsiminimus jo sūnus.
Minia pamažu artėjo prie vartų ir, susikibę už parankių, užtvėrė kelią prie pagrindinių vartų. Be to, peržengė ant žemės kalkėmis pažymėtą liniją ir įžengė į draudžiamą zoną.
„Kareiviams buvo duota komanda šaudyti tiesiai į minią, – sako A. Vičinas. – Pirmieji krito prie vartų stovėję kaliniai, už jų stovėjusieji krito ant priekyje kritusių – sustoję į grandines kaliniai negalėjo greitai nukristi. Vyko tikros skerdynės.“
Jo tėvas J. Vičinas stovėjo 8 ar 9 eilėje. Kareiviams pradėjus šaudyti, krisdamas išgirdo priekyje stovėjusio kalinio riksmą ir krūtinės dešinėje pusėje pajuto smūgį bei skausmą. Greičiausiai kulka, pakirtusi priešais buvusį vyrą, perėjo kiaurai ir, praradusi smogiamąją jėgą, įstrigo lietuvio krūtinėje.
„Jautė, kaip kraujas bėga iš žaizdos, bet nieko negalėjo daryti – bijojo net pakelti galvą. Kai nustojo šaudyti, atbėgo medicinos darbuotojai, sužeistieji pradėjo keltis“, – pasakoja A. Vičinas.
Pirmiausia pagalba teikta sunkiausiai sužalotiesiems. J. Vičinui teko kraujavimą sau stabdyti pačiam – suplėšytais marškiniais. Kulką jam iš 
krūtinės ištraukė tik po trijų dienų. Ir už dalyvavimą Vorkutos sukilime pridėjo dar 3 papildomus mėnesius bausmės.
