Jos Didenybės tarnyboje

Jos Didenybės tarnyboje

Britanija atsisveikina su ilgiausiai iš kada nors valdžiusių savo monarchų sutuoktiniu – ir ilgiausios karališkosios santuokos istorijoje antrąja puse.

„Abejoju, ar pasiekiau ką nors, kas bus prisimenama“, – kartą viename interviu prisipažino princas Filipas. Bet istorikai mano priešingai. Britanijos monarchija, sako jie, išliko tokia stipri iš dalies dėl to, kad Jos Didenybės Elžbietos II sutuoktinis dešimtmečius mūru stovėjo už žmonos nugaros: aukščiau savo ambicijų, asmeniškumų ir aukščiau politikos.

Ne karalius, tik vyras

Sakoma, kad Edinburgo hercogas kaip niekas kitas geriau suprato, jog karališkajame gyvenime absurdo yra lygiai tiek pat, kiek ir formalumų. Todėl viešumoje pareigingai žengdavo trys žingsniai už žmonos nugaros, bet kai reikėdavo, mokėdavo atskiesti pompastiką tik jam vienam būdingu humoru. Kaip 1953-iaisiais, Elžbietos karūnavimo dieną, kai, metęs žvilgsnį į sutuoktinę su visomis regalijomis ir karūna, lyg tarp kitko burbtelėjo: „Iš kur ištraukei tą kepurę?“

Nors gyvenimo pradžioje buvo visko, ilgainiui Edinburgo hercogui gal net pradėjo patikti tai, kad jis buvo tik karalienės vyras, ne karalius, taigi griežtai nevaržomas etiketo ir protokolų. Dėl to turbūt tik į gyvenimo pabaigą teikėsi pažaboti (ir tai vargiai) savo garsųjį įprotį laidyti ne visai tinkamus, o kartais net įžeidžiančius juokelius bei ūmų būdą.

Visada prieštaringa asmenybė Filipas Mauntbatenas dar tarnaudamas kariniame jūrų laivyne turėjo despoto reputaciją – bet tik tarp karininkų. Kiti laikė jį saviškiu už legendinį visiems jūrininkams gebėjimą plūstis rinktiniais keiksmažodžiais. Vienas buriuotojas mėgėjas, kuriam princo jachta kartą kirto kelią, įsiminė tą visam gyvenimui: papriekaištavęs, sulaukė atsakymo „Čia mano žmonos su… vandenys!“

Trumpai tariant, hercogas nebuvo šventasis. Bet jo pareigos šito ir nereikalavo. Labiau – šventos kantrybės.

Kūdikis apelsinų dėžėje

Tai kas, kad ant virtuvės stalo, – Elžbietos II vyras gimė tikru princu, su teise paveldėti tiek Graikijos, tiek Danijos karalysčių sostus. Nuo Filipo senelio, Graikijos karaliaus Jurgio I nužudymo tada buvo praėję aštuoneri metai. Nuo artimų giminaičių Romanovų tragedijos Rusijoje – dar mažiau.

Kai berniukui sukako maždaug pusantrų metukų, įvyko perversmas ir jo dėdė Konstantinas I buvo priverstas atsisakyti karūnos, o Filipo šeima – skubiai bėgti į Prancūziją jauniausią šeimos narį išveždama iš namų dėžėje nuo apelsinų.

Keturios vyresnės Filipo seserys visos ištekėjo už Vokietijos princų, taigi su mažuoju broliuku susitikdavo nebent atsitiktinai – juolab kad tas augo internatinėse mokyklose. Kai Filipui tebuvo 9-eri, motina pateko į psichiatrijos gydyklą, o vėliau tapo vienuole.

Žodžiu, dramų beverčio Graikijos princo titulo nešiotojo gyvenime nestigo dar iki jam sutinkant būsimą žmoną ir prisiimant vaidmenį, kokio nesitikėjo, bet prie kurio, kaip parodė kiti septyni dešimtmečiai, idealiai pritapo.

 

Meilė iš antro žvilgsnio

Jie buvo trečios eilės pusbroliai – abu karalienės Viktorijos ir jos brangiojo sutuoktinio princo Alberto proprovaikaičiai, tad anksčiau ar vėliau, jaunuolių keliai neišvengiamai turėjo susikirsti.

Princesei Elžbietai (šeimynykščiams – Lilibetei) pakako pamatyti Graikijos princą Filipą porą kartų, kad beprotiškai įsimylėtų. Būsimai Britanijos sosto paveldėtojai tada, 1939-aisiais, tebuvo trylika metų, šauniam jūrų kadetui, itin vikriai šokinėjusiam per teniso aikštės tinklą ir nesiskundusiam apetitu prie stalo, – aštuoniolika.

Nors paauglė, anot jos guvernantės prisiminimų, negalėjo atitraukti nuo vyresniojo giminaičio akių, tas į jos jausmus niekaip neatsakė.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Elžbieta ir Filipas susirašinėjo, tačiau aplinkiniai kuždėtis apie galimą jų romaną ėmė tik 1943 metais, kai per Kalėdas jie vėl susitiko Vindzorų pilyje. Nuo tada Elžbietos kambaryje ant židinio atbrailos atsirado Filipo fotografija. Filipas, tarnavęs karališkajame kariniame jūrų laivyne Viduržemio jūroje ir Ramiajame vandenyne, jos nuotrauką visą karą prasinešiojo kišenėje.

Gerai, kad bent ne prasčiokas

Kai 1946-aisiais Filipas pasiūlė Elžbietai už jo tekėti, ši sutiko iškart, net nepaprašiusi tėvų leidimo. Laimė, karalius Jurgis VI suprato dukros jausmus. Tik būgštaudamas dėl jauno jos amžiaus nusprendė dar metus palaikyti sužadėtuves paslaptyje, kol vyresnėlei sukaks 21-eri.

Iš pažiūros Graikijos princas buvo tradiciškas pasirinkimas būsimai monarchei – jo gyslomis tekėjęs karališkas kraujas nekėlė abejonių. Deja, daugeliui tai, kad Filipas ne prasčiokas, tebuvo vienintelis jo privalumas. Visais kitais atžvilgiais Elžbietos pasirinkimas vertintas kaip skandalingas.

Dvariškių ir britų aristokratų – ypač artimų karališkajai šeimai – akyse jaunikis buvo nuskurdęs svetimšalis, nerodęs Vindzorams deramos pagarbos. Jie Filipą vadino tiesiog „vokiečiu“ arba „hunu“, nors jo šeimoje tik senelis iš motinos pusės – princas Liudvikas Batenbergas – buvo tikras vokietis. Ir nesvarbu, kad patiems Britanijos valdovams vokiško kraujo irgi netrūko: šiaip ar taip, karalienės Viktorijos sutuoktinis buvo Saksonijos, Koburgo bei Gotos princas ir dar tikras pusbrolis. Tokie jau buvo laikai.

Lašas vokiško kraujo

Jau Pirmasis pasaulinis karas atvėrė nejaukią prarają tarp giminaičių Britanijoje ir Vokietijoje. Po dviejų dešimtmečių visuotinė neapykanta nacistinei Vokietijai dar labiau atitolino Europos karališkąsias šeimas.

Norėdamas visuomenės akyse atsiriboti nuo visko, kas vokiška, 1917 metais karalius Jurgis V atsisakė vokiškų titulų ir paskelbė, kad Saksai-Koburgai-Gotai nuo šiol vadinsis Vindzorais.

Elžbietos II dėdė, buvęs Eduardas VIII, neslėpė simpatijų hitlerininkams, už tai iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos buvo išsiųstas į Bahamas.

Tačiau Filipas nieko bendra su imperijos priešais neturėjo. Taip, jis išsilavinimą gavo Vokietijoje, bet mokslai nutrūko, kai internato įkūrėjui žydui teko bėgti iš šalies. Jis įsikūrė Škotijoje, atidarė ten naują mokyklą ir Filipas atsekė paskui. O kai Britanija įsitraukė į karą, stojo tarnauti į britų laivyną.

Be to, „stačiokas“ ir „vokietis“ buvo didesnis kosmopolitas už daugumą jį kritikavusių aristokratų britų. Filipas atstovavo naujajai, pokarinei kartai, gerai išmanė tarptautinę politiką. Buvo ne tik kilmingas, bet ir nepriklausomas, narsus, gražus. Ir kas ne mažiau svarbu, nė karto anksčiau nevedęs – skirtingai nei vyras, kurį įsižiūrėjo jaunesnioji Elžbietos sesuo Margaret.

Taigi nors karališkoji aplinka raukė nosis, Elžbieta buvo ryžtingai nusiteikusi ištekėti už savojo princo. Ir jos šeima taip pat greitai perprato jaunuolio vertę.

Lemtinga žinia

Pora susituokė 1947-ųjų lapkritį. Ir pirmuosius kelerius metus praleido kaip visi jaunavedžiai. Įsirengė oficialią rezidenciją Londone – Klarens Hausą. Kurį laiką pagyveno Maltoje, kur Filipas buvo paskirtas tarnauti minininke. Susilaukė dviejų vaikų – Čarlzo ir Anos. Bet viską pakeitė sparčiai blogėjanti karaliaus sveikata. Ant Elžbietos pečių gulė vis daugiau karališkųjų pareigų ir 1951-aisiais Filipas taip pat buvo priverstas atsisakyti karjeros laivyne ir grįžti į Londoną.

1952 metų vasarį sutuoktiniai buvo tik pradėję valstybinį vizitą į Keniją, tuomet dar britų koloniją, kai atskriejo žinia: Jurgis VI mirė būdamas vos 56-erių.

25-erių princesei perėmus sostą, į kurį neplanavo atsisėsti dar daug metų, jos sutuoktinis pradėjo naują – karalienės sutuoktinio karjerą.

Tapusiam pirmuoju karalystės džentelmenu, Filipui teko galutinai susitaikyti su mintimi, kad jis visada bus antras po savo žmonos – praktiškai išlaikytinis. XX amžiui einant į pabaigą, tas jau nieko nebebūtų stebinę, tačiau pokariui tai nebuvo įprastas reiškinys. Net ir dabar mažiau nei trečdalis vyrų po tuoktuvių pasiima žmonos pavardę – ir toli gražu ne visose šalyse. O Elžbieta, nors tekėdama ir pažadėjo „mylėti, gerbti ir paklusti“ vyrui, tvirtai laikėsi nuomonės, jog Vindzorai ir turi likti Vindzorais. Ir Filipui teko nuryti šią karčią piliulę.

Vienintelis toks šalyje

Pasak amžininkų, Filipas labai skaudžiai išgyveno tą pažeminimą. Juolab kad jis buvo vienas iš daugelio.

Pirmiausia, į jųdviejų su Elžbieta vestuves politiniais sumetimais nebuvo pakviestas nė vienas giminaitis iš Vokietijos. Taigi teko sutikti, kad ceremonijoje nedalyvaus ir jo seserys. Kaip ir sutikti būti konfirmuotam Anglikonų Bažnyčioje, atsisakyti visų prigimtinių savo titulų, vietos eilėje į Graikijos sostą, priimti Didžiosios Britanijos pilietybę ir tapti tiesiog Filipu Mauntbatenu.

Ši pavardė tai pat buvo reveransu politinėms aplinkybėms. Tais pačiais 1917-aisiais, kai Britanijos karališkoji šeima pasivadino Vindzorais, Anglijoje gyvenanti Filipo senelio giminės Batenbergų atšaka nusprendė dėl augančio priešiškumo viskam, kas vokiška, susianglinti. Filipas labai norėjo savo motinos vardą suteikti ir Elžbietai, tačiau kovą pralaimėjo.

Mauntbatenų giminės atsiradimui Britanijos soste aršiai priešinosi ir Elžbietos motina, ir senelė – karalienė Marija bei seras Vinstonas Čerčilis. Jie pasirūpino iš anksto su Elžbieta sutarti, kad tiek ji, tiek jos palikuonys – jų su Filipu vaikai – valdys kaip Vindzorai.

Princas nė nebandė nuslėpti nusivylimo.

„Esu vienintelis vyras šalyje, kuriam neleidžiama suteikti vardo savo paties vaikams, – kartą pasiskundė draugams. – Esu niekas – kažkokia sumauta ameba!“

Eilinė moteris

Net pasinėrusi į didžiulės karalystės reikalus jai itin sunkiais pokario metais, Elžbieta, žinoma, negalėjo nepastebėti mylimo sutuoktinio išgyvenimų. Ar likti jiems abejinga. Todėl 1957-aisiais pamažu ėmėsi permainų.

Pirmiausia ji suteikė vyrui Jungtinės Karalystės princo titulą. Tada, 1960 metais, paskelbė, kad juodviejų su Filipu vaikų vaikai galės pasirinkti Mauntbatenų-Vindzorų pavardę (nekeičiant pačios karališkosios šeimos vardo – jie taip ir turi likti Vindzorais).

O 2011-aisiais, švenčiant Filipo 90-ąjį gimtadienį, Jos Didenybė apdovanojo jį Lordo vyriausiojo admirolo – simbolinio karališkojo jūrų laivyno vado titulu. Kaip daug kas mano, atsidėkodama už prieš daugelį metų paaukotą karjerą vardan to, kad galėtų visada būti šalia jos. Mat nepaisant jokių kliuvinių, Filipas visada buvo artimiausias žmonos patikėtinis ir vertinamas patarėjas, į kurio nuomonę ji įsiklausydavo net tuomet, kai nenorėdavo girdėti visų kitų.

Kaip yra sakęs Elžbietos II asmeninis sekretorius lordas Čarteris: „Princas Filipas yra vienintelis asmuo pasaulyje, kuris elgiasi su karaliene kaip su eiliniu žmogumi. Jis vienintelis, kuris tą gali. Ir kad ir kaip būtų keista, man atrodo, kad Jos Didenybė tai vertina.“

Kaip gyvenime, taip ir po mirties

Tokie tikrais ir abipusiais jausmais pagrįsti santykiai padėjo karalienei ir jos princui išsaugoti daugiau nei septynis dešimtmečius trukusią santuoką. Kad ir kokia komplikuota ar liežuvautojų plakama toji kartais buvo.

Nuo karališkųjų pareigų Edinburgo hercogas nusišalino 2017-ųjų rugpjūtį. Tačiau nesiliovė būti, kaip jį vadino Elžbieta, jos ramsčiu, jos uola.

Net ir po mirties Jos Didenybės vyras lauks, kada galėsiąs pasekti paskui savo karūnuotą sutuoktinę. Filipo karstas bus pastatytas Vindzoro rūmų Šv. Jurgio koplyčioje, karališkosios šeimos rūsyje. Ir stovės ten iki Elžbietos mirties, kol pagaliau galės greta jos atgulti amžino poilsio.

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų