-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Raganų medžioklė, kurią Valstybės saugumo komitetas užvirė Lietuvoje iškart po jos okupacijos, turėjo įbauginti ir atgrasyti nuo bet kokių minčių apie prarastos laisvės susigrąžinimą.
Gyventojai buvo nuolat sekami, grėsmė patekti į sistemos priešų sąrašus buvo tapusi kasdienybe. O pakliuvus į KGB girnas, pasekmes tekdavo kęsti visą likusį gyvenimą.
Pusę šimtmečio trukusi sovietinė okupacija paliko represijų randus. Bet tik tiek tepasiekė. Mat kuo garsiau skalijo sovietų sarginiai šunys, tuo labiau žmonėse kaupėsi priešiškos valdžiai nuotaikos ir stiprėjo tautinis pogrindis.
Įkalinimas, kankinimai, tremtys, didžiulis psichologinis spaudimas, išmetimas iš mokymo įstaigos ir neleidimas toliau tęsti mokslo, atleidimas iš darbo, šansų tęsti karjerą nebuvimas, paankstintas vaikinų šaukimas į armiją, siuntimai pasitikrinti psichinę sveikatą…
Liūdnai pagarsėję kagėbistų naudoti metodai nesustabdė prieš sovietinę ideologiją protestavusių lietuvių, puikiai žinojusių, kokią kainą gali tekti už tai sumokėti.
Kaip pasakoja Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos istorikas dr. Darius Juodis, sovietų saugumas savo sistemą, poveikio priemones, tardymo būdus praktikavo nuo pat įsisteigimo 1917 metais.
Ypatingu žiaurumu jo metodai pasižymėjo per Rusijos pilietinį karą, taip pat vadinamojo didžiojo teroro metais – 1936–1938-aisiais. Tačiau taikomi buvo dar ilgai – iki pat Josifo Stalino mirties. Būtent tie, stalinizmo metai Lietuvoje, istoriko teigimu, ir buvo patys baisiausi: taikytos įvairios fizinio poveikio priemonės – kitaip tariant, kankinimai, vykdytos nuolatinės represijos, trėmimai, vežimai į lagerius.
„Tuo laiku Lietuvos gyventojų nuostoliai buvo didžiausi“, – iš istorinės perspektyvos vertina D. Juodis.
1953-iaisiais mirus diktatoriui, žmonių persekiojimas nesiliovė, bet jo mastai susitraukė. Ir poveikio būdai keitėsi, saugumas dažniau naudojo jau kitokias – psichologinio spaudimo priemones, nors kankinimų, tiesa, visiškai dar nebuvo atsisakęs.
Toms poveikio priemonėms patirti nereikėjo net būti tikru antisovietinės veiklos dalyviu – pakakdavo įtarimų. Tad ką reiškia KGB apklausos, žinojo ne vienas lietuvis.
„Paprastai siekta priversti tardomąjį paliudyti prieš save, – sako dr. D. Juodis. – Sovietinėje praktikoje prisipažinimas buvo įrodymu nepaisant to, kad jis išgautas kankinimais. Ir daugelis prisipažindavo neišlaikę kankinimų. Tad, galima sakyti, bylos buvo klastojamos.“
Sovietų saugumo aukos kentėdavo ne vienos – represijų sulaukdavo ištisomis šeimomis, ir dažniausia būdavo baudžiama tremtimi. Lietuvos ypatingojo archyvo nuotraukoje – slapta fotografuotas 1951 metų spalio mėnesį vykdyto trėmimo momentas. LYA nuotr.
Po Stalino mirties į valdžią ėmė veržtis vidaus reikalų ministras Lavrentijus Berija.
Neaišku, kokių užmojų iš tikrųjų turėjo buvęs enkavėdistas ir vienas pagrindinių 3-iojo–5-ojo dešimtmečio masinių represijų įskaitant trėmimus iš Lietuvos organizatorių, tačiau 1953 metų balandį jis pasirašė įsakymą, draudžiantį kankinimus per tardymus.
Motyvas skambėjo logiškai: naudojant fizinio poveikio priemones žmogus prisipažįsta, ko nepadaręs, bylos nagrinėjimas pasuka klaidingu keliu, o tikrieji valdžios priešai bausmės išvengia.
„Tad kankinimų smarkiai sumažėjo, – apibendrina dr. D. Juodis. – Nors negalima sakyti, kad visai nebebuvo. Pavyzdys – Adolfo Ramanausko-Vanago tardymai. Buvo ir kitų įtartinų žūčių…“
Stalino nebeliko, tačiau jo šešėlis neskubėjo sklaidytis. Taip, masinės tremtys liovėsi – tai tapo svarbiausiu to laikmečio bruožu, – bet saugumas kaip buvo, taip ir liko represine struktūra net keičiantis veiklos metodams.
Pačios KGB irgi neaplenkė permainos.
Istoriko aiškinimu, pradžioje, 1940 metais, saugumo darbuotojų aparatas Lietuvoje bandytas formuoti iš vietinių. Bet stalinizmo metais visi vadovaujantys asmenys siųsti iš Sovietų Sąjungos – tai buvo pasitikėjimo, arba, veikiau, nepasitikėjimo klausimas. Todėl atėjus 1953-iesiems saugumiečių gretose buvo likę labai mažai lietuvių.
Po Stalino mirties L. Berija vėl iškėlė iniciatyvą į vadovaujamus postus KGB skirti „nacionalinius kadrus“.
„Saugumas netapo labai lietuviškas, bet po Stalino mirties jame tarnavo daug didesnis procentas vietinių“, – pasakoja jis.
Vėlesniais sovietmečio metais pagrindiniu saugumo ginklu prieš nepaklusniuosius tapo suvaržymai. Kad ir kiek mažai galimybių turėjo sovietinio lagerio gyventojai, jos visos bet kada galėjo būti iš jų atimtos.
KGB akiratin patekę asmenys dažniausiai galėdavo tikėtis smūgio iš darbovietės arba mokymo įstaigos. Saugumui įsikišus, atleidimas iš darbo, išmetimas iš mokyklos ar universiteto žaibiškai tapdavo realybe.
„Todėl gąsdinimai, kad neturėsi normalaus gyvenimo, negalėsi daryti jokios karjeros, užsivers net menkiausia galimybė išvykti į užsienį, buvo dažnai taikyta poveikio priemone“, – sako dr. D. Juodis.
Jos paskirties, priduria istorikas, būta dvejopos: visų šių suvaržymų buvo galima išvengti sutikus slapta bendradarbiauti su KGB.
Kokios spaudimo priemonės naudotos konkrečiu atveju, priklausė nuo operatyvinio darbuotojo, tardytojo gebėjimų. Kaip jis pasirinks – spaudimą, įkalbinėjimus, pažadus ar grasinimus. Derins ar remsis tik vienu, pirma grasins, o paskui įkalbinės ar atvirkščiai.
„Stalinizmo metais saugumo darbuotojai dažniausiai buvo netašyto būdo žemo išsilavinimo asmenys, – teigia D. Juodis. – Vėliau bendras išsilavinimas gerėjo, atrodė inteligentiškesni, bet pakliuvus į jų rankas tikrai nebūdavo jokio malonumo bendrauti.“
Tokie pokalbiai su KGB tardytojais ne vienam valdžiai neįtikusiam jaunuoliui baigėsi sugriautu gyvenimu. Jiems buvo užkirstas kelias į aukštąjį mokslą, kvalifikuotą, geresnį darbą.
Grįžusieji iš lagerių ar tremties turėdavo problemų dėl privalomos gyvenamosios vietos registracijos.
„Jei žmogus pakliūdavo į represijų tinklą, savo vietos sovietiniame gyvenime neberasdavo. Tad dažniausiai vėliau įvairiais būdais tęsė antitarybinę veiklą – platino atsišaukimus arba būrėsi į pogrindines bendraminčių organizacijas“, – sako istorikas.
Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos istorikas daktaras Darius Juodis. LB nuotr.
Sovietų Sąjunga buvo didžiulė, bet nepakankamai didelė, kad sistemos paženklintas žmogus turėtų šansą atsistoti ant kojų kurioje nors kitoje jos respublikų. Ypač skaudžiai tą patyrė siekusieji mokslo.
Tačiau buvo viena išimtis.
Pasak dr. D. Juodžio, ankstyvojo sovietmečio represijas patyrusiems tremtiniams įgyti aukštąjį išsilavinimą būdavo paprasčiau Sibire – Jakutske, Krasnojarske, kitur, o ne gimtojoje šalyje. Tenykščiai valdininkai į tokius dalykus žvelgdavo atlaidžiau, nes daugelis šiauriečių patys ar jų giminaičiai irgi patyrė represijas.
„Tiesa, tremtiniams ar jų vaikams buvo daugiau galimybių baigti aukštuosius technikos mokslus, o ne humanitarinius, mat pastarieji buvo daugiau ideologizuoti“, – priduria istorikas.
Garantijos, kad studijas pavyks baigti, aišku, nebūdavo. Saugumas galėjo bet kada „paspausti“ – per partijos komitetus, komjaunimo organizacijas, pačių švietimo įstaigų vadovus, – ir studentas atsidurdavo gatvėje.
Tas ypač buvo būdinga vėlyvesniajam sovietmečiui.
„Saugumas atvirai nesikišdavo – spausdavo per kažką kitą“, – sako D. Juodis.
Kita vertus, ne visi kagėbistų nurodinėjimams paklusdavo.
1956 metais po Lietuvoje įvykusių spontaniško antisovietinio Vėlinių minėjimo, įkvėpto Vengrijos revoliucijos, jame dalyvavę studentai buvo sulaikyti tardymams, dalis – suimta. Jiems visiems grėsė pašalinimas iš universitetų, tačiau vieno jų – Vilniaus – rektorius Juozas Bulavas spaudimui nepasidavė. Vėliau dėl savo prolietuviškos veiklos ir pats buvo atleistas iš pareigų.
„Jei žmogus pakliūdavo į represijų tinklą, savo vietos sovietiniame gyvenime neberasdavo.“
Dr. D. Juodis
Pasak dr. D. Juodžio, kai kurie asmenys sovietmečiu buvo kviečiami į saugumą, kaip vadinta popieriuose, profilaktiniam pokalbiui.
Paprastai taip elgtasi neturint konkrečių įrodymų.
„Tai irgi buvo spaudimo forma, – patikina istorikas. – Žmogus būdavo kviečiamas pasiaiškinti, bet iš tikrųjų siekiant priversti jį liautis kažką darius.“
Istoriko teigimu, pakliuvus į KGB įskaitą, „narystė“ joje būdavo visam gyvenimui. Kaip ir nuolatiniai priminimai, jog esi po didinamuoju stiklu.
Nukentėdavo ne tik patys įtariamieji – savą kainą mokėdavo ir jų šeimos.
„Jeigu tavo giminaitis paliestas represijų, dėmė buvo jau ir tavo vaikams. Stojant mokytis, pradedant dirbti biografijose reikėjo nurodyti tėvų gimimo datas, jų biografijas“, – vardija D. Juodis.
Lietuvoje stalinizmo metais šeimos galvą įkalinus už antisovietinę veiklą arba žuvus partizanui, jo artimiesiems tai beveik be išimčių reiškė tremtį.
Savotišku kaltės ženklu sovietmečiu buvo ir gyvenimo nacių okupuotoje teritorijoje faktas – anketose reikalauta ir tokių duomenų.
„Netgi gyvenimas pačiam nesirenkant tokių sąlygų buvo dėmė biografijoje, – gūžteli istorikas. – Sistema vertindavo žmones ieškodama kompromituojamos informacijos.“
Posakis ir sienos turi ausis tais laikais buvo įgijęs ypatingą reikšmę. Žmonės, anot dr. D. Juodžio, buvo taip prigąsdinti, jog kai kuriomis temomis bijodavo ir artimų draugų rate kalbėti.
„Sistema maitino baimės atmosferą, – konstatuoja jis. – Kiekvienoje įstaigoje jų ausų gal ir negalėjo būti, bet buvo sukurta iliuzija, kad jų pilna visur.“
Patekti saugumo akiratin užtekdavo menkniekio, o KGB byla likdavo visam gyvenimui. LYA nuotr.
Verbavimas buvo kita spaudimo ir terorizavimo priemonė, kurią KGB naudojo visais laikais.
Istoriko teigimu, senuose saugumo dokumentuose dažnai galima pamatyti įrašą „užverbuotas remiantis kompromituojančia medžiaga“.
„Tai galėjo būti duomenys kad ir apie kažkokią žmogaus antisovietinę veiklą, – aiškina dr. D. Juodis. – Remiantis jais, būdavo pasiūlomas „pasirinkimas“: arba bendradarbiauti, arba patirti represijas.“
Tokių, kurie pranešinėtų saugumui apie kitus savo noru, istoriko teigimu, buvo reta.
„Neneigiu to, bet bendroje sumoje, tokių asmenų nebuvo daug“, – mano jis.
Bet ką tas liūnas įtraukdavo, ištrūkti buvo ne taip paprasta.
„Su kiekvienu pranešimu užverbuotasis dar labiau klimpdavo, – sako istorikas. – Bet toks ir buvo tikslas. Sovietų saugumas ir stengėsi kuo giliau įklampinti žmogų, kad jis negalėtų atsisakyti ir turėtų bendradarbiauti.“
Nesibodėta ir materialinio atlygio: KGB agentams būdavo skiriamos piniginės išmokos, padedama kopiant karjeros laiptais. Kitaip tariant, pirmiausia užverbuojama prigrasant, paskui klampinama pinigais ir kitokia pagalba, paslaugomis.
Prieš pat Nepriklausomybės paskelbimą, sovietų saugumas patyrė paskutinį ryškų pokytį.
Pasak dr. D. Juodžio, į kasdienę žmonių kalbą įsiterpę žodžiai „glasnost“ ir „perestroika“ – „atvirumas“, „pertvarka“ – padarė nemenką įtaką. Saugumas neteko savo įtakos ir 1988–1990 metus faktiškai praleido jau vegetuodamas.
„Su jais niekas nebesiskaitė – visi ką norėjo, tą kalbėjo, – pasakoja istorikas. – Saugumas buvo bejėgis kažką pakeisti, o ir galimybių tokių nebebuvo. Sistema pradėjo trikti.“
Vėlyvąjį sovietmetį Lietuvos kagėbistai praleido labiau imituodami veiklą, nei iš tikrųjų dirbdami: kelti ambicingi planai, bet realiame gyvenime nieko žymesnio nevyko.
