-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Dabar ši informacija atsiskleidžia tyrinėjant ne tik mūsų šalies, bet ir užsienio archyvus. Jos gausu, tačiau kiekvienas laikmetis turi ir savų problemų.
Karo istorikas profesorius Valdas Rakutis pastebi, kad nuo XVIII amžiaus vidurio iki mūsų dienų turime labai gerai išlikusius archyvus, susijusius su karo istorija. Pats ankstyviausias saugomas Varšuvoje – tai XVIII a. etmono Mykolo Kazimiero Radvilos archyvas. Pasak istoriko, jo būklė labai puiki. O Vilniuje išlikęs ir Stanislovo Augusto Poniatovskio – paskutinio Abiejų Tautų Respublikos karaliaus – laikų karo komisijos archyvas.
„Fantastiškas rinkinys, kuris praktiškai visas išliko. Aš ten gal dviejų bylų tik esu neradęs – to, kas buvo archyvo sudarymo metu“, – pasakoja prof. V. Rakutis.
Sudėtingiau atsekti XIX a. sukilimų įvykius, mat pačių to meto archyvų likę nedaug – anų laikų įvykius liudija labiau atsiminimai nei dokumentai, o Rusijos kariuomenės dokumentai saugomi pačioje Rusijoje. Pasak istoriko, būtų galima tyrinėti Pirmojo pasaulinio karo dokumentus, tačiau dar prieš dešimtmetį Rusijos karo archyve būta nemažai buitinių problemų: archyvas perpildytas, kai kurios bylos užkrautos ir sunkiai prieinamos.
O štai Lietuvos Respublikos – tarpukario – laikų kariuomenės archyvai išlikę ir saugomi Vilniuje. Tiesa, juose dalies 1940 metų dokumentų trūksta.
„Neaišku, ar jie nusėdo Rusijoje, ar tiesiog Lietuvos kariuomenė dėl vienokių ar kitokių priežasčių juos naikino“, – svarsto istorikas.
Dar problemiškesnė partizanų archyvų situacija. Nors išlikę sovietų archyvai, tačiau šiais, pasak V. Rakučio, negalima pasikliauti – žmonių liudijimai dažnai būdavo išgaunami įvairiais, net ir pačiais brutaliausiais, būdais.
O pačių partizanų archyvai dabar aptinkami paslėpti netgi bidonuose. Tiesa, tokie užrašyti istoriniai dokumentai ne tik būna nepilni, bet ir tiek metų išgulėję po žeme pažeisti.
„Tokie randami dokumentai atkuria pusiausvyrą, nes jei remtumėmės vien sovietiniais archyvais, būtų bėda“, – sako istorikas.
Nemažai dokumentų, o ypač atsiminimų, išsaugojusi lietuvių išeivija. Šie dokumentai dar nėra pakankamai gerai ištirti. Dokumentų apie XIX a. sukilėlius aptinkama netgi garsiame, tačiau lietuvių dar gana mažai atrastame lenkų archyve Paryžiuje – Lenkų bibliotekoje. Su Lietuva susijusių dokumentų kompleksas saugomas ir Šveicarijoje, JAV, kitose pasaulio šalyse – reikia tik žinoti, kur ieškoti.
Profesorius Valda Rakutis pastebi, kad nuo XVIII amžiaus vidurio iki mūsų dienų turime labai gerai išlikusius archyvus, susijusius su karo istorija. Pats ankstyviausias saugomas Varšuvoje – tai XVIII amžiaus etmono Mykolo Kazimiero Radvilos archyvas. DELFI nuotr.
Sudėtingiausia istorikams atsekti senesnius nei XVIII a. vidurio įvykius. Pasak prof. V. Rakučio, juos liudijantys dokumentai išlikę tik pavieniai, randami kokiame nors rinkinyje. Istoriko teigimu, Lietuvoje mažai ištirti XVI–XVIII a. švedų archyvai. O juk šios šalies, kurios istorija susijusi su mūsiške, archyvuose saugoma labai daug informacijos. Lietuvos istorikai iš jų jau parsigabenę šiek tiek planų, žemėlapių ir laukia tyrimai.
Didžiausią žalą Lietuvos istoriją saugančių dokumentų rinkiniams, pasak V. Rakučio, padarė vadinamasis XVII amžiaus tvanas – periodas tarp 1655 ir 1660 metų, kai Abiejų Tautų Respublikos (Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės) beveik visą teritoriją buvo užėmusi Švedija ir Rusija.
Įdomių dalykų apie viduramžių Lietuvą galima aptikti ir Vatikano archyvuose, prieš keletą metų lietuvių istorikai nemažai žinių rado Bizantijos archyvuose.
„Jei kalbėtume apie viduramžius, mūsų kovų su kryžiuočiais laikotarpį, daugiausia galime remtis pačių kryžiuočių medžiaga. Jie ją išsaugoję kronikų pavidalu“, – pasakoja profesorius.
Jo teigimu, yra ištisas mokslas, kaip ir kuo tikėti ir kas kada atsirado kokiame rinkinyje. Dažnu atveju originalai neišlikę – tik labai seni nuorašai. Dėl to viduramžiai ir sulaukia daugiausia istorikų diskusijų.
„Kai šaltinių bazė labai ribota, daugiau vietos lieka interpretacijoms. Bet tikrai nėra tokio dalyko, kaip kartais žmonės įsivaizduoja, kad istorikai nesutaria. Tiesiog šaltiniai šiek tiek nulemia pažiūras“, – aiškina V. Rakutis.
Jo teigimu, dokumentai veikia tyrinėtojus – istorikas nejučia persismelkia ne tik faktais, bet ir pačia dvasia. Kaip pavyzdį jis pateikia savo tyrimus. V. Rakučiui teko nagrinėti XVIII amžių, kai Lietuva ir Lenkija buvo vienas draugiškas kraštas, ir XX amžiaus pradžią, kuomet atsiskleidžia visai kita retorika, naudojami kitokie žodžiai.
Gana nemažai dokumentų yra išlikę apie Žalgirį – vieną žymiausių Lietuvos mūšių. Ir vis aptinkamos naujos prieigos prie šio ypatingos reikšmės istorinio įvykio rašytinių liudijimų.
„Švedų tyrėjas Svenas Ekdahlis yra suradęs daug įdomių dokumentų, kurie lemia kitokį požiūrį į Žalgirio mūšį“, – pasakoja V. Rakutis.
Jo teigimu, švedų istorikas tyrė įvairius šaltinius, kurie yra to paties laikmečio kaip ir mūšis. O štai Jano Dlugošo kronikos rašytos praėjus keliasdešimt metų po lemtingų įvykių ir jų patikimumas, pasak profesoriaus, nėra labai didelis.
„Ten daug svarbių faktų, bet negalima viskuo tikėti, nes buvo praėję daug metų, o S. Ekdahlis tyrinėjo to meto šaltinius“, – sako prof. V. Rakutis.
Pasak jo, tokiais atvejais pasitaiko, kad išlenda koks nors esmę keičiantis žodis – S. Ekdahlio minimuose šaltiniuose nurodyta, kad stovykla buvo kitoje vietoje, nei mini J. Dlugošas.
„Tokia informacija keičia maždaug 35 proc. viso mūšio išsidėstymo, nes priklauso, iš kurios pusės kieno pulkai ėjo“, – sako istorikas.
Skirtingų šaltinių pateikiama nevienoda informacija ir Žalgirio mūšio vietą keičia bent pusantro kilometro, o tai tampa esminiu dalyku ieškant palaidojimų, mūšio artefaktų. Pasak istoriko, kiekviena teorija paprastai duoda kažką naujo, bet neatsako į visus klausimus, o tokio svarbaus mūšio kaip Žalgirio istoriografija gali skaičiuoti šimtus vienetų.
Molotovo linijos bunkeriai Lietuvoje. ARCHYVŲ nuotr.
Paslaptys tebegaubia ir Lietuvą siaubusius abu XX amžiaus pasaulinius karus. Nors išlikę begalė Pirmojo pasaulinio karo dokumentų, tačiau, pasak V. Rakučio, rasti konkrečių dokumentų nėra paprasta.
„Karo metu dinamika didžiulė ir reikia labai daug laiko, kol randi reikiamą dokumentą“, – pasakoja profesorius.
Be to, ne viskas, kas buvo užrašyta Pirmojo pasaulinio karo metu, išliko. Pasak V. Rakučio, Prūsijos archyvai buvo laikomi Karaliaučiuje ir Antrojo pasaulinio karo metais jie buvo evakuojami bombardavimo metu. Dalis dokumentų liko išblaškyti, pavieniai dokumentai pateko į Lenkijos archyvus.
Nors archyvuose istorikų tebelaukia daug įdomaus, tačiau egzistuoja ir temos tabu. Prof. V. Rakutis pasakoja pats su tuo susidūręs. Apie 2007-uosius Rusijos karo archyvuose ieškojęs informacijos apie Molotovo linijos bunkerius, kurie driekiasi nuo Lazdijų rajono iki Palangos.
„Dėl dokumentų iki 1940 metų gruodžio – viskas gerai. Nuo 1941 metų – tabu“, – pasakoja su draudimais susidūręs istorikas.
Anot jo, Rusijoje, jei Generalinis štabas uždėjo antspaudą „slapta“, kol dokumentų neišslaptins, nieko prie jų neprileis.
„Istorijos negalima pakeisti, bet iš jos galima padaryti išvadas.“
V. Kavaliauskas
Dirbant su archyvais, anot prof. V. Rakučio, yra dvi problemos – kai nėra dokumentų ir kai jų per daug. „Žiūrėjome Kauno tvirtovės dokumentus – 600 planų. O kiek dar raštų, kiek kitų dokumentų! Jie nepublikuoti, tad reikia sėdėti archyvuose, fotografuoti. Tam reikia pinigų ir be proto daug laiko“, – sako istorikas.
Pasak V. Rakučio, archyvuose slypi daug įdomios informacijos, tik trūksta istorikų. Anot jo, karo istorikų Lietuvoje galima suskaičiuoti daugiausia 10–15 ir tai – su prijaučiančiais istorijai. Tokios gretos – kaip lašas jūroje: nors Lietuva nedidelė, bet jos istorija didžiulė.
Vilius Kavaliauskas aptiko ir rašytojo Balio Sruogos prašymą priimti į Karo aviacijos mokyklą su įrašu „išbraukti…“ LCVA nuotr.
„Istorijos negalima pakeisti, bet iš jos galima padaryti išvadas“, – sako žurnalistas, kolekcininkas, knygų, tarp jų ir apie Nepriklausomybės kovas, autorius Vilius Kavaliauskas.
Daug laiko praleidęs tyrinėdamas, jis mano, kad Lietuvai per okupacijas dėl archyvų neblogai pasisekė: daug medžiagos ir išsaugota, o kas buvo išvežta iš Lietuvos, apie 1970-uosius daug kas sugrįžo. V. Kavaliausko teigimu, labai gerai, kad archyve saugomos partizanų baudžiamosios bylos, kurias galima nagrinėti. Klajojusios kartu su nuteistaisiais per įkalinimo vietas, jos paprastai buvo grąžinamos į vietas, kur tie dokumentai ir sukurti.
Šiuo metu rašytojas grįžo prie savo senos temos – rengia knygą apie partizanų apdovanojimus. Jo teigimu, tai ypač įdomi ir labai skaudi tema.
„Partizaninis archyvas nepaprastai įdomus. Jis niekada nebus pilnas, nes didžiulė dalis dokumentų žuvo. Jei dabar surandame kokį bidoną su jais, sunku iššifruoti“, – sako V. Kavaliauskas.
Jo teigimu, paradoksas, tačiau sovietų saugumas, spėjęs iš partizanų bunkerių paimti kai kuriuos archyvus, juos išsaugojo.
Pasak V. Kavaliausko, karo archyvuose saugoma nepaprastai įdomi informacija. Tik reikia mokėti jos ieškoti. Kartais atsiskleidžia net artimiesiems visiškai nežinotų faktų. V. Kavaliauskas kartą, ieškodamos Vyčio kryžiaus kavalierių, archyve aptiko Karo aviacijos mokyklos fondą. Ši mokykla gyvavo 1919 metais vos keletą mėnesių ir išleido tik vieną laidą.
„Staiga žiūriu – kas Karo aviacijos mokyklos viršininkas? Ignas Adamkavičius – prezidento Valdo Adamkaus tėvas“, – pamena tyrinėtojas.
V. Kavaliauskas nufotografavo dokumentus ir nunešė juos prezidentui. Paaiškėjo, kad net pats V. Adamkus nežinojo apie tokį tėvo biografijos faktą. Šiame fonde V. Kavaliauskas aptiko ir rašytojo Balio Sruogos prašymą priimti į Karo aviacijos mokyklą, ant kurio yra I. Adamkavičiaus įrašas „išbraukti…“
„Kariūnui Antanui Gustaičiui – penkios paros arešto. Būsimam generolui, būsimam konstruktoriui!“ – apie netikėtus atradimus pasakoja V. Kavaliauskas.
Archyvuose jam yra pavykę aptikti ir su savo tėvais susijusios informacijos. Pasak V. Kavaliausko, jiedu mokėsi Ukmergės A. Smetonos gimnazijoje, tad gimnazistų bylose buvo jų nuotraukos. Taip pat rado ir dokumentus, bylojančius apie tėvo dalyvavimą Birželio sukilime.
„Labai keista, nes mes šeimoje visiškai to nežinojome“, – pasakoja tyrinėtojas.
Pasak V. Kavaliausko, buvo nepaprastai įdomu rašyti ir knygą apie 1863 metų sukilimą. Lietuvoje, archyve, yra saugomos sukilėlių nuotraukos. Jas buvo surinkusi žandarmerija, dariusi sukilėlių kartoteką. V. Kavaliausko teigimu, nužudyti sukilėliai buvo kratomi, nes prie nuotraukų rusiškai prirašytos pastabos, jog paimta iš nužudyto maištininko kišenės. Vėliau šias fotografijas žandarmerija atidavė į Michailo Muravjovo muziejų. Pirmojo pasaulinio karo metu – 1915-aisiais, vykstant evakuacijai į Rusijos gilumą, šios fotografijos taip pat buvo išvežtos.
„Įdomu, kad apie 1970-uosius viską grąžino atgal į Lietuvą. Šie unikalūs dalykai yra pas mus. Tai – mūsų istorija“, – sako V. Kavaliauskas.
Žvalgybos skyriaus Propagandos biuro karo valdininkė Sofija Kymantaitė‑Čiurlionienė po paskaitos Panevėžyje dislokuoto Trečiojo pėstininkų pulko kariams 1919-ųjų kovą. LCVA nuotr.
Archyvuose tyrinėtojai aptinka ir labai įdomių dalykų apie Panevėžį.
„Panevėžys yra istorijos miestas. 1919 metais jame sprendėsi, kokia bus Lietuva: ar raudona, ar nepriklausoma“, – sako V. Kavaliauskas.
Panevėžyje buvo dislokuotas lietuviškasis Raudonosios armijos pulkas, o vėliau – 4-asis pėstininkų Karaliaus Mindaugo pulkas. V. Kavaliauskas pasakoja Amerikoje kartą sutikęs žmogų, buvusį ir ten, ir ten. Pradžioje, kaip samdinys, nes mokėjo gerus pinigus, tarnavo Raudonojoje armijoje, o vėliau suprato ne ten patekęs ir jau kovėsi už Lietuvos nepriklausomybę.
„Labai įdomi Panevėžio istorija. Čia buvo visko“, – sako tyrinėtojas.
Tuo laiku Panevėžyje kurį laiko karo komendantu buvo paskirtas vokiečių kilmės F. Puzer von Milleris. Pasak V. Kavaliausko, jis be teismo liepė įvykdyti mirties bausmę keliems civiliams.
„Mačiau archyve tarpukario Lietuvos premjero Mykolo Sleževičiaus rezoliuciją, kur parašyta: F. Puzer von Millerį suimti, atvežti ir sušaudyti, bet jam pavyko pabėgti pas lenkus. Jis netgi spėjo gauti Vyčio kryžių“, – apie karo komendanto likimą pasakoja V. Kavaliauskas.
Jo teigimu, ne tik labai įdomi 1919 metų istorija, bet ir verta panagrinėti įvykius per asmenybes.
„Istoriją kuria atskiri žmonės. Gaila, kad mes šnekame apie generolus, didvyrius, bet nešnekame apie vidurinio lygio karininkus, kurie buvo kuopų vadai, batalionų vadai. Tai jie, galima sakyti, ir laimėjo mums nepriklausomybę 1919–1920 metais. Visa tai yra archyvuose, tik reikia ieškoti“, – mano pašnekovas.
Pats V. Kavaliauskas sako užsienyje ieškantis ko nors įdomaus, susijusio su Lietuva. Neseniai pavyko padaryti netikėtą atradimą. Pasak jo, buvo žinoma, kad labai aukšto rango vokiečių karininkas, garsus karo didvyris žuvo Lietuvoje.
„Archyve parašyta, kad žuvo Klaipėdoje, o iš tikrųjų palaidotas prie Liškiavos Dzūkijoje“, – pasakoja knygų autorius.
Prieš keletą savaičių V. Kavaliauskas buvo nuvykę į Liškiavos apylinkes, kalbėjosi su senais žmonėmis, dar pamenančiais Antrojo pasaulinio karo įvykius. Paaiškėjo, kad archyvuose įsivėlusi klaida dėl šio vokiečių karininko žuvimo vietos. Šią informaciją V. Kavaliauskas ketina perduoti Vokietijai, kad šeima galėtų nuspręsti, ką daryti su palaikais. Jis spėja, kad esminė klaida dokumentuose įsivėlė dėl kalbinių dalykų – galėjo taip nutikti todėl, kad Mėmelio pavadinimas kilęs nuo Nemuno vardo. Spėjama, kad dokumentuose tiesiog „nukrito“ žodis krantas, tad visi galvojo ne apie Nemuno krantą – Liškiavą, o apie Mėmelį, tai yra Klaipėdą.
„Kai sujungi archyvą su gyvenimu, galima surasti visokiausių dalykų. Lietuvos istorija tokia įdomi, kad remiantis archyvine medžiaga galima filmus kurti, romanus rašyti“, – sako V. Kavaliauskas.
Anot jo, iš istorijos nereikia daryti politikos ir nereikia nustatyti, kaip žmogus turi ją suprasti.
„Istorija – jau viskas įvykę. Jos negali perrašyti. Tegul kiekvienas supranta istoriją taip, kaip supranta: pagal savo šeimos, miestelio gyvenimą. Kiekvienas iš mūsų esame savotiškai dalyvavę istorijoje, tik reikia surasti tą ryšį“, – sako V. Kavaliauskas.
