Šis pastatas dabartinėje Vasario 16-osios gatvėje – daugelio istorijos įvykių liudininkas. 1944–1954 metais čia veikė Panevėžio apskrities (vėliau rajono) NKVD–MVD–MGB, o 1954–1991 metais – ir Panevėžio rajono KGB skyrius. Tiesa, duomenų, kad iš čia sovietmečių buvo vykdomos bent kiek reikšmingesnės veiklos užsienyje nėra: veikiausiai, kaip ir kiti periferiniai tokie skyriai, neturėdami galimybės sekti užsienio lietuvių, vietos agentai sekė jų gimines Lietuvoje. G. KARTANO nuotr.

Išeivija – po didinamuoju KGB stiklu

Išeivija – po didinamuoju KGB stiklu

Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, daugiau nei 60 tūkst. lietuvių buvo priversti palikti tėvynę ir bėgti į nežinią. Iš po geležinės uždangos ištrūkę emigrantai atsidūrė KGB akiratyje, tačiau iki jų prisikasti represinėms struktūroms nebuvo taip paprasta.

Visą sovietmetį išeivijoje buvo gyva nepriklausomos Lietuvos idėja. To meto emigrantai neleido Vakarams pamiršti Lietuvos okupacijos. Užsienyje gyvenusius lietuvius sovietų saugumas laikė priešais ir įtarė, kad bent jau dalis jų dirba užsienio šalių žvalgyboms.

Matė vien priešus

KGB Panevėžio skyriaus išlikusiuose dokumentuose – istorijos, liudijančios, kad giminių Vakaruose turėję panevėžiečiai anaiptol nebuvo nematomi. Netgi iš JAV artimųjų atsiųstas siuntinys su sovietinio jaunuolio svajone – džinsais – traktuotas kaip atlygis už darbą Vakarų specialiosioms tarnyboms.

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos istoriko dr. Dariaus Juodžio teigimu, žmonės bėgti iš Lietuvos pradėjo dar 1940-aisiais, bet daugiausia jų pasitraukė 1944–1945 metais.

Su tėvyne atsisveikino inteligentija, karininkija – supratusieji, kad jiems gresia sovietų represijos.

Tarp pasitraukusiųjų buvo daug sovietų saugumą dominusių asmenų. Pasak istoriko, iki 1946–1947 metų saugumas akcentavo Vakaruose ieškantys karinių nusikaltėlių.

Nemažą pasitraukusiųjų dalį galima laikyti politiniais pabėgėliais. Ir toli nuo tėvynės jie tęsė politinę veiklą – ieškojo būdų, kaip kovoti su sovietiniu režimu Lietuvoje, kaip kelti šalies laisvės bylą Vakaruose ir pan.

Emigracijoje susikūrusios lietuvių politinės, kultūrinės organizacijos taip pat tapo KGB domėjimosi objektu.

Pasak istoriko, negalima visiškai paneigti, kad išeivijos organizacijos iš karto po karo neturėjo jokio ryšio su užsienio šalių valstybinėmis institucijomis.

„Natūralu, kad, gyvenant Vakaruose, lietuvių organizacijos šias šalis laikė sąjungininkėmis, galinčiomis padėti išsivaduoti Lietuvai iš sovietų režimo. O sovietų valdžia jas vaizduodavo kaip vykdančias užsienio valstybių tikslus“, – sako dr. D. Juodis.

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos istorikas daktaras Darius Juodis. DELFI nuotr.

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos istorikas daktaras Darius Juodis. DELFI nuotr.

Juodasis sąrašas

Istoriko teigimu, kiekviena sovietinė respublika turėjo savo KGB ir savo veiklos barą, nukreiptą prieš emigrantus.

Pasak dr. D. Juodžio, apie visus išvykusius į užsienį lietuvius sovietų saugumas duomenų greičiausiai neturėjo – kažin, ar tas buvo fiziškai įmanoma, bet atkreipdavo dėmesį į tuos, kurie minėti užsienio spaudoje, dalyvavo renginiuose ir pan.

Kitaip tariant, dėmesys krypo į labiausiai matomus asmenis. Saugumas bandydavo sudaryti gyvančiųjų užsienyje kartotekas, fiksuoti jų palaikomus ryšius su Lietuva.

Ilgainiui nusistovėjo savotiška Sovietų Sąjungos vadinamųjų priešų gradacija.

Istoriko teigimu, priešiškiausių lietuvių išeivijos organizacijų pirmosiose gretose atsidūrė VLIK (Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas), paskui – „Santara-Šviesa“, anot KGB, „vykdžiusi slaptą veikimą prieš Sovietų Sąjungą“.

„Juokinga, kai KGB emigrantui uždrausdavo atvykti į Lietuvą, nors jis pats net neturėdavo ketinimų vykti ir net nežinodavo, kad negali to padaryti.“

Daktaras D. Juodis

Po šių organizacijų sekė kitos, netgi ir vėliau įkurta Pasaulio lietuvių bendruomenė.

Sovietų saugumą be galo domino ir išeivijos kultūros veikėjai.

Nors, pasak dr. D. Juodžio, nuo 7-ojo dešimtmečio kai kurie išeiviai atvykdavo į Lietuvą aplankyti giminių, buvo akylai sekama, kur šie lankosi, pasiklausoma jų telefoninių pokalbių, viešbučiuose atliekamos slaptos kratos.

Sovietų represines struktūras domino ne vien politika. Iš saugumo akiratyje atsidūrusių emigrantų mokslininkų, ypač tiksliųjų, gamtos mokslų specialistų, buvo tikimasi ko kito.

„Jie domino kaip informacijos šaltiniai apie naująsias technologijas. Sovietų Sąjunga šioje srityje buvo atsilikusi ir toks technologijų šnipinėjimas – mokslinė-techninė žvalgyba – buvo atitinkama veiklos sritis“, – pasakojo dr. D. Juodis.

Sovietų Sąjungos laikais viena priešiškiausių išeivijos organizacijų laikytas Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas. Fotografijoje – komiteto suvažiavimo Niujorke dalyviai 1955 metais. LCVA nuotr.

Sovietų Sąjungos laikais viena priešiškiausių išeivijos organizacijų laikytas Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas. Fotografijoje – komiteto suvažiavimo Niujorke dalyviai 1955 metais. LCVA nuotr.

KGB juodi anekdotai

Sužinoti, kas vyksta lietuvių bendruomenėse užsienyje, bandyta ir per emigrantų artimuosius, likusius Lietuvoje. Dažniausias būdas, pasak dr. D. Juodžio, buvo laiškų tikrinimas, tačiau jis nebuvo efektyvus.

„Negalėjo patikrinti visų laiškų, jų per metus būdavo šimtai tūkstančių. Kokia institucija turėtų būti, kad patikrintų tokį kiekį?“ – sako istorikas.

Tad saugumas pažymėdavo tam tikrus adresus, kuriais keliavę laiškai turėjo būti tikrinami, o kai kurių asmenų laiškus ne tik skaitydavo, bet ir konfiskuodavo. Taip buvo konfiskuojami išeivių, pabėgusių jau vėlesniais sovietmečio metais, pavyzdžiui, turistinių kelionių metu, laiškai.

Giminės patirdavo spaudimą, jeigu bendraudavo su užsienyje esančiais giminaičiais. Be to, buvo verbuojami.

Pavyzdžiui, buvo išleidžiami į užsienį pasisvečiuoti pas artimuosius, reikalaujant atsiskaityti, ką matė ir girdėjo.

Visgi, istorikų duomenimis, užverbuoti pavyko tik nedidelę dalį aplankiusiųjų gimines užsienyje.

Nuo pasaulio geležine uždanga sovietmečiu atskirti gyventojai buvo spaudžiami giminaičiams Vakaruose rašyti laiškus, kviečiančius grįžti į gimtinę, pasakoti, koks čia idealus gyvenimas, ir pan.

Pasak istoriko, sovietų saugumo veiksmai tapdavo tiesiog anekdotais.

Pavyzdžiui, matydami, kad išeivis Vakaruose pasižymi aktyvia antisovietine veikla, uždrausdavo jam atvykti į Lietuvą penkeriems metams.

„Juokinga, kad uždrausdavo atvykti, nors pats emigrantas paprastai net neturėdavo ketinimų vykti į Lietuvą ir net nežinodavo, kad negali to padaryti“, – pasakoja istorikas.

Pasak dr. D. Juodžio, KGB išeiviją gąsdino mažiau nei lietuvius. Gyvenusieji Lietuvoje suprato šios institucijos pavojingumą ir nedrįso su ja turėti reikalų, tačiau išeivija, ypač jaunoji karta, tokio suvokimo nebeturėjo ir KGB šešėlis jų negąsdino.

Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto 1944 metais priimta deklaracija „Į Lietuvių tautą“, išspausdinta antinacinio pasipriešinimo laikraštyje „Laisvės kovotojas“. LCVA nuotr.

Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto 1944 metais priimta deklaracija „Į Lietuvių tautą“, išspausdinta antinacinio pasipriešinimo laikraštyje „Laisvės kovotojas“. LCVA nuotr.

Darbo imitavimo meistrystė

Saugumą ypač domino, kokiais keliais į Vakarus patenka „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“, kiti pogrindiniai leidiniai.

„Kai kurie agentai važiuodavo į užsienį išsiaiškinti, kaip ji patenka į Vakarus. Bet išsiaiškinti vis tiek nepavyko“, – pasakoja dr. D. Juodis.

Istorikams žinoma, kad Panevėžio KGB padalinio agentas, slapyvardžiu Kompozitorius, susirašinėjo su giminaičiu Vakarų Vokietijoje. Pastarasis aktyviai dalyvavo lietuvybę puoselėjančių emigrantų veikloje. 1981 metais nuvykęs pas giminaitį, Kompozitorius apsilankė Vasario 16-osios gimnazijoje. Jam rūpėjo patyrinėti mokytojus ir mokinius.

Grįžęs, pasak dr. D. Juodžio, pranešė, kad „Kronika“ gaunama per jūrininkus, atplaukiančius iš Klaipėdos.

Kitas agentas – Jurginas – turėjo užduotį, viešėdamas pas brolį JAV, išsiaiškinti, kaip į šią šalį persiunčiama pogrindinė literatūra. Susitikti su moterimi, prisidedančia perspausdinant tokią literatūrą, nepavyko, tad Jurginas pranešė iš vieno emigranto girdėjęs, kad „Kronika“ keliauja per Lenkiją. Istoriko teigimu, iš esmės neįmanoma patikrinti, kiek kiekvienas agentas sąžiningai dirbo KGB, o kiek tas jų darbas tebuvo formalumas.

Anot dr. D. Juodžio, juolab kad ypač vėlesniais sovietmečio metais darbas dažnai buvo tik imituojamas.

„Darbo imitavimo meistrystė buvo bendra sovietinė realybė: kurti planus, iš šalies atrodančius kaip labai kruopštūs ir detalūs, bet realiai jų neįgyvendinant ir giriantis visiškai išgalvotais, išpūstais laimėjimais. KGB irgi elgėsi kaip visas sovietinis biurokratinis aparatas“, – pasakoja istorikas.

2021-ųjų kovą Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje buvo surengta paroda „Lietuva lietuvių išeivių laiškuose“. Privačios korespondencijos skaitymas ir net perėmimas buvo vienas būdų sužinoti, kas vyksta lietuvių bendruomenėse užsienyje. Bet, kaip netruko patirti KGB, visiškai neefektyvus. pavb.lt nuotr.

2021-ųjų kovą Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje buvo surengta paroda „Lietuva lietuvių išeivių laiškuose“. Privačios korespondencijos skaitymas ir net perėmimas buvo vienas būdų sužinoti, kas vyksta lietuvių bendruomenėse užsienyje. Bet, kaip netruko patirti KGB, visiškai neefektyvus. pavb.lt nuotr.

Paranojiški įtarimai

Pasak dr. D. Juodžio, pirmais pokario metais sovietų saugumo Lietuvoje užduotis buvo nuslopinti ginkluotą partizaninį pasipriešinimą ir perimti galimus jo ryšių su Vakarais kanalus.

Duomenų, rodančių, kad KGB Panevėžio skyrius prisidėjo prie to meto organizuotos destrukcinės veiklos užsienyje, neišliko.

Archyvinė medžiaga buvo sunaikinta dar sovietmečiu kaip neturinti operatyvinės ir praktinės reikšmės, istorinės vertės – biurokratams tiesiog nebereikėjo šių popierių.

Visgi dr. D. Juodis nemano, kad Panevėžio skyrius būtų daręs reikšmingą įtaką.

Jis, kaip ir kiti periferiniai tokie skyriai, nesugebėjo pasiekti užsienio lietuvių, tad sekė jų gimines Lietuvoje.

Pasak dr. D. Juodžio, tokių sekimo bylų galėjo būti dešimtys, bet realiai užsienyje gyvenęs lietuvis vis tiek buvo nepasiekiamas KGB.

Bene vieninteliu būdu sužinoti apie karo pabėgėlių gyvenimą Vakaruose buvo iš ten parsiviliotieji.

Repatriantai sovietų saugumą domino kaip informacijos apie emigracijos gyvenimą šaltinis, o tarp grįžusiųjų stengtasi rasti potencialių priešų. Daugiausia ieškota menamų žvalgybos agentų.

Istoriko teigimu, KGB Panevėžio skyriaus dokumentuose minimas agentas Motoras kalba apie žmogų, grįžusį iš užsienio ir dirbusį traktorininku. KGB tikėjo, kad kolūkio darbininkas priklauso užsienio žvalgyboms.

Pasak dr. D. Juodžio, daugiausia tokių įtariamų atvykėlių gyveno kaimo vietovėse, kuriose nebuvo užsienio valstybes dominusių objektų.

Jo teigimu, saugumui įtarimų kėlė ne tik iš užsienio gaunami laiškai, bet ir materialinės dovanos, netgi, pavyzdžiui, iš JAV giminaičiams į sovietų Lietuvą atsiųsti džinsai.

KGB tokius siuntinius vertindavo kaip apdovanojimą už nusikalstamą veiką – įtarinėta, kad tai – atlygis už darbą specialiosioms tarnyboms.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų