Veisiejuose praktiką pradėjęs gydytojas oftalmologas Liudvikas Zamenhofas (priekyje sėdi) pirmajame pasauliniame esperantininkų kongrese Prancūzijoje, Pajūrio Bulonėje. ARCHYVŲ nuotr.

Iš XIX amžiaus į dabartį: kaip Panevėžio žydai puoselėjo vilties kalbą

Iš XIX amžiaus į dabartį: kaip Panevėžio žydai puoselėjo vilties kalbą

Garsiausio pasaulio litvako sukurtą tarptautinę kalbą populiarino ir Panevėžio žydai.

XIX amžiuje Liudviko Zamenhofo sukurta esperanto kalba vartojama iki šiol, buvo ir tebėra verčiami didieji veikalai – ji tinkama ir poezijai. Nors ir dirbtinė, tai visavertė kalba, kuri ir toliau vystosi, turi savo bendruomenę. Ir tai daugelių prasmių yra Lietuvos žydų, propagavusių esperanto visame pasaulyje, nuopelnas.

Visiems bendra

Iškilus litvakų bendruomenės narys gydytojas Liudvikas Lazaris Zamenhofas turėjo ne tik aistrą svetimoms kalboms, bet ir talentą. Daug jų – net dvylika – mokėdamas pats, ilgainiui pradėjo mąstyti apie universalios kalbos sukūrimą. Šviesuolis puoselėjo viltį, jog, suteikus žmonėms galimybę bendrauti ne tik gimtąja, bet ir viena bendra, neutralia kalba, bus mažiau nesusikalbėjimo, konfliktų, nesutarimų.

L. Zamenhofo tikslai buvo labai praktiški: visiems bendra kalba neturėjo būti sunki, jos gramatika – ganėtinai paprasta. Daugelyje kraštų ir taip apstu žodžių, skambančių panašiai, tad jiems kurti pasitelkti priešdėliai ir priesagos.

Pirmoji esperanto versija baigta kurti dar 1878-aisiais. Bet dabartinį pavidalą kalba įgavo tik 1884–1885 metais jau Veisiejuose, kuriuos savo pirmajai medicininei praktikai pasirinko jaunas gydytojas.

Vis dėlto esperanto kalbos gimimo metais oficialiai laikomi 1887-ieji, kai paremtam uošvio L. Zamenhofui pagaliau pavyko išleisti vadovėlį.

Gydytojas pasirašinėjo dr. Esperanto – daktaras, turintis viltį. Laikui bėgant kalbos kūrėjo pseudonimas tapo visos kalbos pavadinimu.

Bendros, universalios kalbos idėja užtikrino Liudvikui Lazariui Zamenhofui – daktarui Esperanto – garsiausio pasaulyje litvako šlovę. ARCHYVŲ nuotr.

Didžiausi entuziastai ir skleidėjai

Universali ir visavertė, esperanto kalba labai sparčiai išpopuliarėjo ir paplito po įvairias šalis – dar ir dabar jos mokomasi visame pasaulyje.

Lietuvoje ėmė tvirtintis dar spaudos draudimo metais. Netrukus pradėjo kurtis ir esperanto entuziastų draugijos.

Tautiečio sukurta kalba kalbėjo ir nemaža dalis tarpukario žydų. Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas pasakoja, jog esperantininkų Panevėžio skyrius buvo įregistruotas 1927 metų birželio pabaigoje. Tačiau pirmosios žinios apie kalbos puoselėtojus mieste siekia dar 1923-iuosius, kai kūrėsi pirmoji esperantininkų sąjunga.

Esperantininkų judėjimo Panevėžyje pradininkai buvo žydai. Žinoma, kad jų organizacijai 1932 metais vadovavo pirmininkas Jokūbas Kanas, vicepirmininkė buvo Estera Drukaitė, sekretorė – Basė Braudienė. Esperantininkų buveinė tuo metu buvo A. Smetonos gatvėje.

D. Pilkausko teigimu, 1926-ųjų spalį „Panevėžio balsas“ rašė, kad Panevėžio esperantininkų draugija turėjo 30 narių, o visame mieste buvo apie 150 mokančiųjų esperanto kalbą. Kas, sako istorikas, neturėtų stebinti žinant, jog 1926–1927 metais Panevėžyje vyko tuomečio pašto viršininko Jono Bielinio organizuoti esperanto kalbos kursai. Net turima duomenų, kad konkrečiai 1927 metais esperanto kalbos mieste išmoko 20 asmenų.

Dalijo viltį kitiems

Vienas pirmųjų esperantininkų judėjimo Panevėžyje pradininkų buvo Jokūbas Kanas – vietos esperantininkų draugijos vadovas, vienas iš dėstytojų minėtuose kursuose.

Maskvos universiteto Medicinos fakultete baigęs tris kursus, J. Kanas iš arti matė Pirmojo pasaulinio karo siaubus – buvo karo chirurgas. Paskui, tarpukariu, Kaune mokėsi esperanto kalbos. Pasak D. Pilkausko, J. Kanas ne tik dalijosi savo žiniomis su kitais tiesiogiai, bet ir aktyviai rašė straipsnius, turėjo nuosavą esperanto leidinių biblioteką, kurią vėliau perdavė Basei Braudienei.

Panevėžio esperantininkų draugijos valdybos pirmininku J. Kanas, su nedidele pertrauka, išbuvo iki pat mirties 1941-aisiais.

Istoriko pasakojimu, J. Kanas žinotas kaip aktyvus visuomenininkas: buvo ugniagesių draugijos revizijos komisijos narys, Panevėžio žydų liaudies banko vedėjas.

Su būsima žmona Regina Dvarionaite jis susipažino 1934 metais abiem vykstant į pasaulinį esperantininkų kongresą Stokholme. Iš žymios muzikų Dvarionų giminės kilusią moterį su būsimu vyru ilgai siejo šilta draugystė, kurią palaikė susirašinėjimas esperanto kalba. Reginos laiškus J. Kanas brangino – visus sulig vienu išsaugojo.

Vienas aktyviausių esperanto kalbos puoselėtojų Panevėžyje Jokūbas Kanas su šeima. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

Vienas aktyviausių esperanto kalbos puoselėtojų Panevėžyje Jokūbas Kanas su šeima. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

Karo mėsmalė nepagailėjo

Sukūrus šeimą, R. Dvarionaitė tapo vyro pagalbininke ir patarėja: kartu su kitais esperantininkais planavo įvairius renginius, keliones į kitas šalis. Pasak D. Pilkausko, kelionių buvo numatyta ir 1940 metais – deja, joms nebebuvo lemta įvykti. Labai lauktas šeštasis Baltijos šalių esperantininkų kongresas turėjo įvykti 1940-ųjų birželio 15-ąją, tačiau vietoj jo tądien įvyko sovietų okupacija, pakeitusi visos šalies ir jos žmonių likimą.

J. Kanas atsidūrė Panevėžio kalėjime. Remiantis amžininkų atsiminimais, jį suėmė pažįstamas lietuvis.

Po to sekę istoriniai įvykiai įsuko pražūtingą verpetą. 1941-aisiais į miestą atėjus naciams, kaliniai iš Panevėžio kalėjimo buvo vežami ir šaudomi Kaizerlingo miškelyje.

Po vyro nužudymo tų metų liepą, J. Kano žmona su vaikais pasitraukė į Švediją. Į gimtąjį kraštą ji grįžo tik karui pasibaigus.

Kitų esperantininkų likimas, D. Pilkausko teigimu, irgi buvo labai margas. Jų draugijos veikla, žinoma, nutrūko, dalį narių išblaškė netrukus sekusi okupacija, Antrasis pasaulinis karas. Daugelis iki šio sudėtingo laikmečio pabaigos neišgyveno. Tiek Adolfas Hitleris, tiek Josifas Stalinas draudė esperanto kalbą dėl savų priežasčių. Tačiau ji išliko.

Liudviko Zamenhofo kapas Varšuvoje. ARCHYVŲ nuotr.

Liudviko Zamenhofo kapas Varšuvoje. ARCHYVŲ nuotr.

Gausus būrys

D. Pilkauskas sako, jog Panevėžiui yra daug priežasčių didžiuotis savo esperantininkais žydais. Ne vienas jų priklausė ir visos šalies esperantininkų organizacijai.

Salomonas Alperavičius ir Josefas Tajcas – patyrę esperantininkai – priklausė pirmajai mieste esperantininkų sąjungos valdybai. J. Tajcas kartu su kitais 1919-aisiais padėjo įkurti Lietuvos esperantininkų sąjungą, 1922–1926 metais dirbo esperantininkų leidinyje „Litova Stelo“.

Estera Traubaitė – nuo 1926 metų Pirmosios esperantininkų valdybos sekretorė ir bibliotekininkė, vėliau vicepirmininkė, kasininkė, – savo namuose buvo įrengusi esperanto kalbos knygų biblioteką.

Dantų gydytoja Estera Drukaitė taip pat nemenkai prisidėjo vystant esperantininkų veiklą Panevėžyje, turėjo įvairių pareigų sąjungoje. Be to, nuo 1932 metų buvo pasaulinės esperanto sąjungos delegatė, įgaliota Lietuvos atstovė.

Kiti žinomi miesto esperantininkai – Basė Braudienė, Zelmanas Šmotkinas, Basė Traubienė, Merė Reznikavičienė, Basė Etinhof. M. Reznikavičienės namuose net vykdavo esperanto kalbos kursai ir susirinkimai. Kupiškėnė Bluma Trapidaitė, irgi būdavusi dažna viešnia Panevėžyje, daug keliavo po pasaulį pasakodama apie Lietuvą. Deja, jos gyvenimas taip pat nutrūko tragiškais 1941-aisiais.

Faktai

UNESCO 2017-uosius ir 1959 -uosius buvo paskelbusi Liudviko Lazario Zamenhofo metais.

2014 metais Lenkijos kultūros ir nacionalinio paveldo ministerija esperanto kalbą įtraukė į nacionalinį nematerialiojo kultūros paveldo sąrašą.

1954 metais UNESCO Generalinė asamblėja pripažino, kad esperanto kalbos tikslai atitinka UNESCO tikslus ir idealus. Tarp jos ir Visuotinės esperanto asociacijos buvo užmegzti konsultaciniai santykiai.

1985 metais Generalinė asamblėja paragino UNESCO priklausančias šalis ir tarptautines organizacijas plėtoti esperanto kalbos mokymą mokyklose ir vartoti ją tarptautiniuose reikaluose. Visuotinė esperanto asociacija turi patarėjo statusą Jungtinėse Tautose, UNICEF, Europos Taryboje, Amerikos valstybių organizacijoje ir Tarptautinėje standartizacijos organizacijoje.

Tarptautinė esperanto kalba buvo taip pat du kartus pagerbta specialiomis UNESCO rezoliucijomis 1959 metais ir 1985 metais artėjant esperanto kalbos šimtmečiui pažymint ypatingą šios kalbos reikšmę tarptautinių kultūrinių ir intelektualinių mainų srityje.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų