Panevėžio pedagoginio instituto korporacijos „Terra Samogitia“ steigiamasis susirinkimas 1939-aisiais. LIETUVOS MOKSLŲ AKADEMIJOS VRUBLEVSKIŲ BIBLIOTEKOS RANKRAŠČIŲ SKYRIAUS nuotr.

Iš tarpukario svajonės – pėdsakas istorijoje

Iš tarpukario svajonės – pėdsakas istorijoje

Vos pusmetį Panevėžyje veikęs pedagoginis institutas – dabartinės Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos pirmtakas – mūsų mieste atsidūrė dėl politinių vėjų. Deja, netrukus vėl buvo iškeltas.

Vis dėlto nors ir labai trumpas, išsilavinusio jaunimo ir dėstytojų antplūdis tarpukariu Panevėžyje paliko žymę, o sykiu ir pasėjo mintį įkurti savą tokio lygio švietimo įstaigą. Tačiau dėl iki šiol neaiškių priežasčių šalies galvos šiuos planus sustabdė ir panevėžietiškos aukštosios mokyklos idėjai tąkart nebuvo lemta išsipildyti.

Paroda su paslaptimi

Šiaulių regioninio valstybės archyvo Panevėžio filialo vedėjo Leono Kaziukonio teigimu, kaip tik dabar ruošiama paroda apie Panevėžyje 1939 metais veikusį pedagoginį institutą. Jau netrukus atversiamoje ekspozicijoje bus pristatyta tai, ką istorikams ir archyvarams pavyko rasti apie iš Klaipėdos į Panevėžį atkeltą ir čia vos pusmetį veikusią aukštąją mokyklą.

Kaip parodai, tai siaura tema, pripažįsta L. Kaziukonis, ir apimanti itin trumpą laikotarpį, tačiau be galo reikšminga. Ir pateikusi organizatoriams iššūkių.

Pedagoginio instituto dokumentų teko ieškoti Švietimo ministerijos, kituose fonduose – visur, kur tik jų galėjo išlikti. Mat 1939-ųjų rudenį institutą iš Panevėžio perkėlus į atgautą Vilnių, bendrabutyje laikyti dokumentai per karą pražuvo gaisre.

„Dabar paroda, kaip mozaika, dėliojama iš rastų pavienių dokumentų mūsų Kraštotyros muziejuje, Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje. Taip pat Vilniuje iš Lietuvos centriniame valstybės archyve bei Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos rankraštyne netikėtai užtiktų dokumentų“, – pasakoja archyvaras.

Paroda pasakos ir apie iki šiol nežinotą faktą, kad Švietimo ministerija 1936 metais Panevėžyje ne tik ketino atidaryti antrą pedagoginį institutą, bet jau buvo priėmusi ir sprendimą. Tiesa, dokumentų, kodėl to plano greitai buvo atsisakyta, rasti kol kas nepavyko.

Panevėžio pradžios mokykla Nr. 3, kur 1939 metais buvo įsikūręs iš Klaipėdos į Panevėžį atkeltas pedagoginis institutas. LIETUVOS MOKSLŲ AKADEMIJOS VRUBLEVSKIŲ BIBLIOTEKOS RANKRAŠČIŲ SKYRIAUS nuotr.

Panevėžio pradžios mokykla Nr. 3, kur 1939 metais buvo įsikūręs iš Klaipėdos į Panevėžį atkeltas pedagoginis institutas. LIETUVOS MOKSLŲ AKADEMIJOS VRUBLEVSKIŲ BIBLIOTEKOS RANKRAŠČIŲ SKYRIAUS nuotr.

Sprendimus diktavo politika

1935 metais Klaipėdoje įkurtas pedagoginis institutas buvo specialioji dvimetė aukštoji mokykla.

„Šio instituto uždavinys buvo rengti mokytojus reformuotai šešių klasių pradžios mokyklai ir plėtoti pedagoginius mokslus Lietuvoje“, – pasakoja L. Kaziukonis.

Tačiau, pasak archyvaro, jau netrukus šalį įsuko istorinių įvykių sūkurys, neaplenkęs ir švietimo įstaigų.

1939 metų kovo 22 dieną nacistinei Vokietijai užėmus Klaipėdos kraštą, Klaipėdos pedagoginis institutas buvo atkeltas į Aukštaitijos sostinę ir pervadintas Panevėžio pedagoginiu institutu. Tų pačių metų spalio 10-ąją atgavus lenkų užimtą Vilnių ir Vilniaus kraštą, institutas buvo perkeltas į atgautą sostinę. Tuomet jis dar kartą pakeitė pavadinimą – tapo Vilniaus pedagoginiu institutu.

„Dėl jo įtakos miesto visuomeniniam ir kultūriniam gyvenimui Panevėžio statusas ir dvasia būtų buvusi kitokia, nei ją turime anuomet plėtojus profesinį mokymą.“

L. Kaziukonis

L. Kaziukonio duomenimis, 1941-aisiais šis institutas buvo pertvarkytas į keturmetę aukštąją mokyklą, o praslinkus frontui, 1944 metais atkurtas tapo Vilniaus valstybiniu pedagoginiu institutu ir gyvavo visą sovietmetį.

Po nepriklausomybės atkūrimo Pedagoginis institutas išaugo į universitetą, kol prieš porą metų buvo prijungtas prie Vytauto Didžiojo universiteto ir virto jo Švietimo akademija.

Pasak L. Kaziukonio, ir pedagoginio instituto kūrimas 1935 metais Klaipėdoje, ir instituto perkėlimas iš Panevėžio į Vilnių 1939 metais buvo padiktuotas politinių sumetimų.

„Suvokietintame Klaipėdos krašte ir sulenkintame Vilniaus krašte siekta sustiprinti lietuvių politines ir kultūrines pozicijas, – aiškina archyvaras. – Vyriausybė ir Švietimo ministerija sustiprinti Panevėžio pozicijų aiškiai nenorėjo.“

Pedagoginio instituto III laidos vinjetėje – ir Lietuvos partizanų vado, brigados generolo Adolfo Ramanausko-Vanago fotografija (dešinėje apačioje). 1939-aisiais institutą iš Klaipėdos perkėlus į Panevėžį, mokytojo diplomą jis gavo jau čia. A. RAMANAUSKAITĖS-SKOKAUSKIENĖS ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Pedagoginio instituto III laidos vinjetėje – ir Lietuvos partizanų vado, brigados generolo Adolfo Ramanausko-Vanago fotografija (dešinėje apačioje). 1939-aisiais institutą iš Klaipėdos perkėlus į Panevėžį, mokytojo diplomą jis gavo jau čia. A. RAMANAUSKAITĖS-SKOKAUSKIENĖS ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Būtų statę atskirus rūmus

Vis dėlto nedaug trūko, kad ir Panevėžys tarpukariu būtų turėjęs savą pedagoginį institutą.

Ruošiantis 1936 metų švietimo reformai, mokytojų seminarijos, rengusios mokytojus pradžios mokykloms, pradėtos likviduoti. Vietoje jų buvo nuspręsta įsteigti du pedagoginius institutus – Klaipėdoje ir Panevėžyje.

L. Kaziukonio apgailestavimu, istorinėje literatūroje nėra aptarti 1936 metų pedagoginio instituto steigimo Panevėžyje planai. Galima rasti tik vieno sakinio informaciją, kad antrą institutą planuota steigti arba Kaune, arba Panevėžyje. Tačiau nei apie svarstymus, kur jį atidaryti, nei apie sprendimą nesteigi jo Panevėžyje, neužsimenama nė žodžiu.

Visgi Lietuvos centriniame valstybės archyve pavyko rasti netikėtų dokumentų.

Pasak archyvaro, 1936 metų Švietimo ministerijos susirašinėjimo byloje užtikti dokumentai liudijo, jog Panevėžio berniukų gimnazijos direktorius Jurgis Elisonas, gavęs žodinį švietimo ministro nurodymą, tų metų kovą sukvietė pasitarimą dėl pedagoginio instituto Panevėžyje steigimo. Jame dalyvavo Panevėžio apskrities viršininkas Antanas Staškevičius, valdybos narys Petras Butkus, inžinierius Kazys Germanas, Panevėžio miesto burmistras Tadas Chodakauskas, inžinierius Antanas Gargasas, amatų mokyklos vedėjas Juozas Gėgžna, berniukų gimnazijos administracija.

L. Kaziukonio žiniomis, pasitarimo dalyvių buvo nuspręsta, kad geriausia Panevėžyje būtų statyti atskirus instituto rūmus – ir dėl darbo sąlygų, ir dėl reprezentacijos.

Pedagoginio instituto statybas Panevėžyje buvo pasiruošusi remti Savivaldybė – suteikti sklypą, plytų, kitko. O kol rūmai kiltų, miesto valdininkų ir švietimo darbuotojų svarstymų, institutas puikiai galėjo veikti ir Panevėžio berniukų gimnazijos arba amatų mokyklos patalpose – aišku, abejas reikiamai išplėtus.

Atminimo lenta Adolfui Ramanauskui-Vanagui ant Panevėžio pradinės mokyklos pastato. A. TUČKIENĖS nuotr.

Atminimo lenta Adolfui Ramanauskui-Vanagui ant Panevėžio pradinės mokyklos pastato. A. TUČKIENĖS nuotr.

Svarstė kelis variantus

Inžinierius K. Germanas pateikė du Panevėžio berniukų gimnazijos plėtros variantus. Vienas jų – pristatyti trečią aukštą, kur institutas turėtų dvi dideles auditorijas, keturias mažesnes, porą kabinetų ir salę. Tai būtų miestui būtų atsiėję apie 110 tūkst. litų. Kitas – pristatyti (pailginti) flygelius į kiemą su 4 auditorijomis. Pedagoginį institutą būtų buvę galima įkurdinti viename flygelyje. Be to, tai būtų leidę kiek labiau atskirti instituto ir gimnazijos patalpas. Flygeliai būtų kainavę apie 60 tūkst. litų, o esamų gimnazijos rūmų remontas – dar apie 70 tūkst. litų.

„Panevėžio berniukų gimnazijos direktorius J. Elisonas savo rašte Švietimo ministerijos Aukštojo mokslo departamentui pastebėjo, kad „sutalpinimas vienuose rūmuose dviejų mokslo įstaigų turėtų būti priimtas kaipo neišvengiama blogybė, atitinkamu laiku taisytina, kuri ypač būtų jaučiama ūkio dalykų, vidaus sugyvenimo ir mokslo pastatymo atžvilgiais. Jei būtų nustatyta Pedagoginį Institutą patalpinti berniukų gimnazijoje, tai asmeniškai būčiau už priestatų pristatymą ir kai kurių patalpų įrengimą rūsyje; III-jo aukšto statymas virš esamojo rūmo, mano nuomone, pakenktų bendrai gimnazijos rūmų išvaizdai (tas pats trūkumas pasireikštų ir amatų mokyklai III-jį aukštą pristačius)“, – pasakoja apie gimnazijos poziciją L. Kaziukonis.

Panevėžyje pedagoginis institutas išleido trečiąją laidą – 93 absolventus.

Panevėžio amatų mokyklos vedėjas J. Gėgžna dėl pedagoginio instituto steigimo amatų mokyklos rūmuose pateikė keturių lapų atskirą nuomonę.

„Mokyklos vedėjui reikėjo atremti pasitarime išsakytą nuomonę, kad amatų mokykla, įsikūrusi buvusioje mokytojų seminarijoje, turi per daug patalpų ir galėtų užleisti dalį savo pastatų. Jis paaiškino, kad visos gautos patalpos reikalingos amatų mokyklai plėstis“, – sako L. Kaziukonis.

Inžinieriaus A. Gargaso pateiktoje amatų mokyklos patalpų padidinimo sąmatoje nurodyta, kad steigiamam pedagoginiam institutui būtų reikėję panaudoti kieme esantį medinį namą ir dar esamam dviejų aukštų mūriniam namui pristatyti trečią aukštą. Tai būtų kainavę apie 85 tūkst. litų. A. Gargasas pateikė ir kitą variantą, pagal kurį siūlyta pedagoginio instituto patalpoms, be medinio pastato, naudoti antrą amatų mokyklos aukštą. Tam būtų prireikę viso namo kapitalinio remonto, kuris būtų kainavęs 67 tūkst. litų.

1936 metais uždarytos Panevėžio mokytoju seminarijos rūmuose norėta įkurti savą pedagoginį institutą. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS RINKINIŲ nuotr.

1936 metais uždarytos Panevėžio mokytoju seminarijos rūmuose norėta įkurti savą pedagoginį institutą. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS RINKINIŲ nuotr.

Persigalvojo po savaitės

Pasak L. Kaziukonio, nėra žinoma, ką nusprendė Švietimo ministerija, ar svarstė panevėžiečių sąmatas ir planus, – apie tai dokumentų byloje nėra. Tam tikrų atgarsių galima aptikti tik to meto Panevėžio spaudoje. O ji rašė, kad ministerija po mėnesio nusprendė pedagoginį institutą steigti ir jam rūmus statyti Kaune. Apie tai trumpai užsiminta 1936 metų balandžio pabaigos „Panevėžio garso“ numeryje.

Archyvaras mano, kad panevėžiečiai greičiausiai su tokiu Švietimo ministerijos sprendimu nesutiko, nes jau po trijų savaičių laikraštyje atsirado nauja žinia.

„Mokytojų institutą Panevėžy statyti dar mintis nepalaidota, ir šiomis dienomis net sklypas žiūrėtas pirkti, o I-jį kursą ketiną atidaryti buv. mok. seminarijoj dar nuo ateinančio rudens“. 1936 metų birželio 14 dieną „Panevėžio garsas“ dar informavo, kad miesto savivaldybė pedagoginio instituto rūmams statyti parinko net 5 sklypus. Iš jų tinkamiausią, kad „institutas ilgainiui galėtų plėstis su visomis jam būtinomis įstaigomis”, turės išsirinkti Švietimo ministerija“, – rašyta tuomet.

Kad 1936-ųjų vasarą buvo apsispręsta Panevėžyje steigti pedagoginį institutą, L. Kaziukonio teigimu, patvirtina ir archyve rasti dokumentai. Yra žinoma, jog tų metų birželio pabaigoje Švietimo ministerija laikraščiams „Ūkininko patarėjas“, „Mūsų kraštas“ ir „Mūsų rytojus“ išsiuntė prašymą paskelbti informaciją apie dar vieną pedagoginį institutą.

„Joje buvo rašoma, kad į Panevėžyje atidaromą pedagoginį institutą bus priimami baigę bet kurio tipo vidurinio mokslo mokyklas, tuo metu vadintas aukštesniosiomis. Norintys mokytis šiame institute prašymus turėjo siųsti Švietimo ministerijos Pradžios mokyklų departamentui iki rugpjūčio 15 dienos. Byloje yra ir švietimo ministro 1936 metų birželio 26 dienos prašymas Lietuvos prezidentui Antanui Smetonai paskirti Rokiškio gimnazijos direktorių Mečislovą Kviklį Panevėžio pedagoginio instituto direktoriumi“, – pasakoja archyvaras.

Tačiau toje pačioje byloje yra ir dokumentų, rodančių, kad po savaitės instituto steigimą Panevėžyje nuspręsta atidėti kitiems metams ir tų pačių laikraščių prašyta išspausdinti ir šią žinią.

„Kodėl buvo persigalvota, nepaaiškinta. Kiti dokumentai byloje – jau Švietimo ministerijos pranešimai, kad norinčiųjų mokytis šiame institute prašymai ir pateikti dokumentai grąžinami. Jiems pasiūlyta stoti į Klaipėdos pedagoginį institutą, kur studentų priėmimą numatyta padidinti“, – sako L. Kaziukonis.

Pranešimas apie Panevėžyje atidaromą pedagoginį institutą laikraštyje „Mūsų kraštas“ 1936 metų liepos 3 dieną. EPAVELDAS.lt nuotr.

Pranešimas apie Panevėžyje atidaromą pedagoginį institutą laikraštyje „Mūsų kraštas“ 1936 metų liepos 3 dieną. EPAVELDAS.lt nuotr.

Nepaaiškinami sprendimai

Archyvaras neslepia, kad tarpukario Švietimo ministerijos pozicija dėl pedagoginio instituto steigimo Panevėžyje buvo mažu mažiausiai keista. 1936 metais šiam tikslui geriausiai tiko uždaroma mokytojų seminarija. Ji turėjo visą reikalingą infrastruktūrą: patalpas, mokymo priemones, bendrabutį. Bet, kaip tyčia, Švietimo ministerija dar prieš seminarijos uždarymą čia 1934-aisiais įkėlė nedidelę amatų mokyklą. Rūmus, kur sutilpdavo iki pusės tūkstančio studentų, atidavė mažiau nei šimtui mokinių.

„Amatų mokyklai mokytojų seminarijos patalpos nelabai ir tiko, – priduria L. Kaziukonis. – Dirbtuvių įrengimui reikėjo stiprinti grindis, buvęs bendrabutis paverstas stalių dirbtuvėmis, o dalis klasių – lentų sandėliais ir džiovyklomis.“

Tokie nepaaiškinami žingsniai, jo teigimu, tik dar labiau skatina ieškoti dokumentų, susijusių su neįgyvendinta idėja Panevėžyje steigti pedagoginį institutą. Juolab kad Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomas tarpukario metų Švietimo ministerijos fondas yra didžiulis ir tikimybė jame rasti tokių žinių nemaža.

O kol kas tenka tenkintis informacija iš to meto spaudos.

Vienintelis „Panevėžio garsas“ (taip nuo 1935-ųjų iki sovietų okupacijos 1940 metais vadinosi „Panevėžio balsas“) iš to meto laikraščių nurodė priežastį, dėl ko atšauktas studentų priėmimas Panevėžyje. Esą buvo pateikta mažai prašymų ne tik į Panevėžio pedagoginį institutą, bet ir į Klaipėdos.

„Jei ši priežastis, dėl ko atsisakyta Panevėžyje steigti pedagoginį institutą, buvo nurodyta ir Švietimo ministerijos nutarime, visa tai, švelniai tariant, galima pavadinti akių muilinimu“, – tiesiai šviesiai sako archyvaras.

Pasak L. Kaziukonio, nuo prašymų padavimo pradžios buvo praėjusi vos savaitė. Pranešimas apie tai, jog tais metais Panevėžyje pedagoginis institutas nebus steigiamas, išsiųstas liepos 4-ąją, kai prašymus buvo galima teikti iki rugpjūčio vidurio, tai yra dar ilgiau nei mėnesį. Tad nelabai tikėtina, jog per tą laiką nebūtų atsiradę reikiamo studentų skaičiaus. Tuo labiau kad daugeliui tiko gera Panevėžio geografinė padėtis ir pigesnis pragyvenimas.

Būsimiems studentams tokia žinia, anot archyvaro, irgi buvo netikėta. Byloje yra alytiškio jaunuolio laiškas, siųstas Švietimo ministerijos Pradžios mokyklų departamentui – jo autorius suabejojo, ar žinia apie atšauktą priėmimą teisinga.

Švietimo ministerijos pranešimas spaudai apie pedagoginio instituto Panevėžyje steigimo atidėjimą 1936 metų liepos 4 dieną. LIETUVOS CENTRINIO VALSTYBĖS ARCHYVO nuotr.

Švietimo ministerijos pranešimas spaudai apie pedagoginio instituto Panevėžyje steigimo atidėjimą 1936 metų liepos 4 dieną. LIETUVOS CENTRINIO VALSTYBĖS ARCHYVO nuotr.

Kitokia dvasia

„Šiandien sunku pasakyti, kaip būtų plėtojęsis aukštasis mokslas Panevėžyje, jei 1936 metais mūsų mieste būtų įkurtas pedagoginis institutas arba bent jau būtų pasilikęs, kai 1939 metais buvo atkeltas iš Klaipėdos“, – sako L. Kaziukonis.

Jo manymu, yra nemaža tikimybė, kad po karo sovietmečiu pedagoginis institutas būtų veikęs Panevėžyje, o ne kuriamas Šiauliuose.

„Dėl jo įtakos miesto visuomeniniam ir kultūriniam gyvenimui Panevėžio statusas ir dvasia būtų buvusi kitokia, nei ją turime anuomet plėtojus profesinį mokymą“, – svarsto jis.

Kiek žinoma, vos pusmetį Panevėžyje veikęs iš Klaipėdos atkeltas pedagoginis institutas padarė nemenką įtaką miesto visuomeniniam ir kultūriniam gyvenimui.

Pasak L. Kaziukonio, spaudoje minima, kad pirmieji atsikraustė studentai ir dėstytojai. Jų buvo apie 250. Be to, iš Klaipėdos atsikėlė ir amatų mokyklos mokiniai, geležinkelio tarnautojai, pabėgėliai, tad susirasti gyvenamą vietą mieste jau buvo sunku.

Pedagoginiam institutui buvo skirtos Ukmergės gatvėje naujai pastatytos ir didžiausios mieste pradžios mokyklos Nr. 3 patalpos. Jos mokiniai buvo perkelti į kitas pradžios mokyklas ir turėjo dirbti trimis pamainomis net iki 22 valandos.

Panevėžio miesto savivaldybė ministerijai siūlė išpirkti mokyklos pastatą – archyvaro duomenimis, turėjo planų lėšas panaudoti naujos pradžios mokyklos statybai. Tačiau ministerija delsė tą daryti.

Institutas Panevėžyje išleido trečiąją laidą – 93 absolventus. 1939 metų rudenį į pirmą kursą buvo priimti 134 studentai, iš kurių 47 buvo baigę Panevėžio apskrities mokyklas.

„Tai dešimteriopai daugiau nei iš kitų apskričių. Iš Panevėžio apskrities jų daugiausia mokėsi ir Klaipėdoje, kai institutas veikė ten. O iš Klaipėdos krašto studentų jame buvo vos keli. Ir tai tik pirmaisiais metais“, – pasakoja L. Kaziukonis.

Alytiškio V. Taujansko prašymas Švietimo ministerijai pranešti, ar pedagoginio instituto Panevėžyje tikrai nebus. 1936 metų liepos 7 diena. LIETUVOS CENTRINIO VALSTYBĖS ARCHYVO nuotr.

Alytiškio V. Taujansko prašymas Švietimo ministerijai pranešti, ar pedagoginio instituto Panevėžyje tikrai nebus. 1936 metų liepos 7 diena. LIETUVOS CENTRINIO VALSTYBĖS ARCHYVO nuotr.

Išlydėjo visas būrys

Pasak archyvaro, instituto perkėlimą į Panevėžį miestelėnai sutiko džiugiai. Daugelis manė, kad jam čia vieta – miestas akivaizdžiai pagyvėjo.

Siekdami įsitraukti į vietos kultūrinį gyvenimą, studentai jau gegužės viduryje surengė literatūros vakarą, po savaitės – tradicinį labdaros vakarą – balių. Kadangi institute daug dėmesio buvo skiriama gimtojo krašto pažinimui, vasarą jie surengė ekskursijas į Pajuostį, Dotnuvą, Anykščius.

„Studentų atsiradimas Panevėžyje ir jų kultūrinė veikla buvo jaučiama visur. 1939 metų rudenį institute jie įkūrė tris kultūrines korporacijas: ateitininkų „Žibintas“, neutralią „Lietuvos studentų vienybė“ ir žemaičių „Terra Samogitia“. Studentai nuolat rengė savo pasirodymus, lankė kiną, spektaklius, koncertus“, – pasakoja L. Kaziukonis.

Gabūs ir aktyvūs buvo ir dėstytojai. Kiek žinoma, daugelis jų buvo pasireiškę mokslinėje ir pedagoginėje veikloje. Be to, institutas leido mokslinį tęstinį leidinį „Pedagoginis metraštis“. Panevėžyje buvo išleistas 2-as jo sąsiuvinis.

Išsikeldami iš Panevėžio į Vilnių studentai suruošė atsisveikinimo su Panevėžio visuomene iškilmes.

„Visas institutas Panevėžį paliko lapkričio 23 dieną specialiu traukiniu, kuris važiavo tiesiogiai į Vilnių. Išlydėti į stotį susirinko nemažas būrys Panevėžio visuomenės. „Panevėžio garsas“, aprašęs pedagoginio instituto perkėlimą į Vilnių, pažymėjo: „Išvažiavus 200 studentų ir 30 žmonių mokomojo personalo, Panevėžy kurį laiką bus jaučiama spraga“, – cituoja L. Kaziukonis.

Jūsų komentaras

Taip pat skaitykite