Kęstučio apygardos Butigeidžio rinktinės Šalnos rajono partizanai žiemos uniforma (iš kairės – Kęstučio grupės vadas Juozas Gružinskas-Kęstutis, Šalnos rajono štabo viršininkas Pranas Trijonis-Jaunutis, Kazys Pukys-Perkūnas ir Zenonas Paulikas-Klajūnas). LYA nuotrauka

Iš dūlančio audinio – paminklas narsai ir ryžtui

Iš dūlančio audinio – paminklas narsai ir ryžtui

Pasipriešinimo sovietų okupacijai dalyviams vilkėti uniformą reiškė rizikuoti gyvybe, tačiau Lietuvos partizanai su pasididžiavimu dėvėjo šį savo kovos simbolį.

Nuo 1944-ųjų Lietuvoje vyko tikras partizaninis karas, kuriame prieš kraštą užplūdusį raudonąjį tvaną stojo ne tik ginkluota, bet ir uniformuota jėga – miško brolių apranga turėjo net atpažinimo bei pasižymėjimo ženklus. Deja, iki šių dienų išliko tik partizanų uniformų fragmentų – visas originalus komplektas neišsaugotas.

Vaizdai slėpė realybę

Istorikas Darius Juodis – daktaras, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos mokslo darbuotojas, uniformų rekonstruktorius – patvirtina: partizanams vilkėti uniformą konspiracine prasme nebuvo labai praktiška. Todėl ne visuose kraštuose ji buvo vienodai paplitusi.

„Aukštaitijoje mažiau, Dzūkijoje, Suvalkijoje – daugiau“, – pasakoja istorikas apie šį, jo žodžiais, maišyto stiliaus drabužį.

Paprastai partizano uniformą sudarė kariško tipo švarkas ir bet kokios kelnės – neretai visai prastos, kokias mūvėjo eiliniai kaimo žmonės. Tad ypatingą svarbą turėjo atpažinimo ženklai, nesvarbu, ant kokių drabužių – karinių ar civilių – tvirtinami.

Labiausiai partizanų apranga priminė tarpukario Lietuvos kariuomenės uniformą, nors fotografijose galima atpažinti ir to paties laikmečio policijos ar, pavyzdžiui, šaulių uniformų stilių.

Buvo, D. Juodžio žiniomis, ir vermachto – Vokietijos ginkluotųjų pajėgų karių uniformų: partizanai jas perdarydavo pakeisdami vokiškus atpažinimo ženklus tautine simbolika.

Bet Aukštaitijos partizanų fotografijose, istoriko teigimu, visgi dominuoja kovotojai civiliais drabužiais.

„Vieno partizano pats klausiau, ar vilkėjo uniformas, – jis net nustebo. Sako, kokia uniforma – eisi ir visi tave atpažins!“ – pasakoja D. Juodis, manantis, jog nevertėtų spręsti apie to laikmečio partizanų aprangą vien iš fotografijų. Taip, kovotojai labai dažnai pozavo uniformuoti, tačiau ar tai buvo kasdienė jų apranga? Istorikas tuo labai abejoja.

„Reikia įvertinti, kad fotografija anuomet buvo ne kaip dabar – įprastas dalykas, o proginė situacija, – sako jis. – Nuotraukose reikėjo gražiau atrodyti, įsiamžinti ateičiai, reprezentuoti. Tad jose galėjo būti geresnis vaizdas negu realybėje.“

„Reikia įvertinti, kad fotografija anuomet buvo ne kaip dabar – įprastas dalykas, o proginė situacija. Nuotraukose reikėjo gražiau atrodyti, įsiamžinti ateičiai, reprezentuoti. Tad jose galėjo būti geresnis vaizdas negu realybėje.“

D. Juodis, istorikas

Nugalėdavo praktiškumas

Kad tuo įsitikintume, anot daktaro D. Juodžio, pakanka palyginti minėtas progines fotografijas su dokumentinėmis, kuriose įamžinti žuvę partizanai: pastarosiose jie beveik visada civiliais drabužiais.

Istoriko teigimu, ir dažno amžininko atmintyje įstrigę, kad į kaimus dažniausiai naktį ateidavę partizanai atrodydavo kaip civiliai.

Nuolat vilkėti uniformą, istoriko teigimu, būtų buvę neracionalu ne tik konspiraciniais sumetimais, bet ir dėl praktiškumo: dėvima kiekvieną dieną, ji ilgai nelaikytų. Ypač gyvenant tokiomis sąlygomis, kokiomis gyveno miško broliai, kai miegoti tekdavo ir ant šieno, ir drėgmės persmelktame bunkeryje, ir tiesiog ant miško paklotės.

„Deja, partizanai tokių sąlygų neturėjo, kad uniforma kiekvieną dieną atrodytų kaip nauja, – patikina D. Juodis. – Batai ir tie po gerų žygių plyšdavo – reikėdavo taisyti, lopyti. Tas pats buvo ir su drabužiais. Todėl neretai partizanai dėvėdavo paprastus kaimiškus drabužius.“

Be to, uniformą, net kaip išeiginį apdarą, pasisiūti nebuvo paprasta. Reikėjo rasti patikimą siuvėją, galiausiai – gauti medžiagos, kai pokariu daug ko trūko. Visuotinio nepritekliaus laikais deficitas buvo ir avalynė, ir net apatiniai – ypač šilti, reikalingi žiemai.

„O ir pirkti viskam reikėjo išteklių, žmonių“, – istorikas primena, kad apsirūpinimas buvo nuolatinis iššūkis.

Tačiau į susitikimus su kitų apygardų partizanais būdavo vykstama vilkint uniformas. Tauro apygardos kovotojams kai kuriais atvejais net buvo įsakoma įsigyti uniformas ir jas vilkėti. Visa tai liudija, kad antisovietinis partizaninis judėjimas Lietuvoje turėjo vieningą struktūrą, statutus, aiškius nuostatus ir kita.

„Tai nebuvo kažkokie atskiri išblaškyti junginiai“, – patikina pašnekovas.

Šiaurės Rytų Lietuvos srities Vytauto apygardos partizano skiriamasis antsiuvas. LYA nuotrauka

Šiaurės Rytų Lietuvos srities Vytauto apygardos partizano skiriamasis antsiuvas. LYA nuotrauka

Renka po kruopelytę

Pats rekonstruojantis partizanų uniformas, D. Juodis pasakoja, kad jos atkuriamos pagal visus prieinamus to meto duomenis: nuotraukas, aprašymus, kitus šaltinius.

Pačių uniformų visų nėra išlikusių – tik fragmentai: kažkam pavyko išsaugoti kepurę, kitur išliko švarkas ir kita aprangos detalė. Taip, sako istorikas, yra dėl to, kad dažniausiai su partizanu žūdavo ir jo uniforma. Kartais ją paimdavo sovietų saugumas – savo agentams perrengti, bet išsaugoti nesistengė. Paprasti žmonės irgi vengė jas laikyti – buvo pernelyg pavojinga.

Pasak D. Juodžio, po 1949-ųjų vystytas planas Lietuvos partizanų uniformas suvienodinti – buvo kuriami projektai. Bet laikas tuomet jau tiksėjo ne partizanų naudai: pasipriešinimo kovotojų mažėjo, partizanų ryšiai trūkinėjo. Ir vienodos uniformos planas nebuvo įgyvendintas.

Istorikas atviras: partizanų uniformų atkūrimas – darbas, reikalaujantis daug kantrybės ir tinkamos informacijos paieškų. Juk galimybės pabendrauti su pačiais buvusiais partizanais kasdien menksta.

„Uniformos ar ekipuotė atsiminimuose nebuvo minimi, nes pasakotojui tai buvo savaime aiškūs dalykai, – apgailestauja daktaras D. Juodis. – Tačiau skaitančiajam tuos prisiminimus, jų besiklausančiajam, negyvenusiam tuo laiku, tai yra detalės, kurių jis negali žinoti be pasakojimo“, – sako D. Juodis.

Išsigelbėjimas uniformų rekonstruktoriams – partizanų fotografijos. Jos ištyrinėjamos taip kruopščiai, kad kartais pavyksta net nustatyti, kokį diržą kovotojas juosėjo – vokišką, sovietinį ar savos gamybos.

Šiais laikais aptikti originalių daiktų neįmanoma, tad gaminamos tikslios kopijos iš tuo metu naudotų medžiagų. Kas, pasak D. Juodžio, irgi sudėtinga: pabandykite dabar gauti natūralių audinių švarkui pasiūti, siūlo jis.

Tad autentiškų daiktų paieškos vyksta ne tik po visą Lietuvą, bet kartais nuveda istorijos puoselėtojus ir į užsienį.

„Paprastai tų laikų kelnes dar galima gauti, o švarko – ne. Neišliko“, – konstatuoja istorikas ir sako, kad jam tokio drabužio niekad nepavyko aptikti originalaus. O jei pavyktų, tai jau būtų muziejinė vertybė.

Įvertinimai už nuopelnus

Partizanų atpažinimo ženklai – kita įdomi tyrinėjimų sritis.

Pasak daktaro D. Juodžio, antsiuvai ant rankovių buvo beveik visoje Lietuvoje. Egzistavo dešimtys jų variantų, nuo trikampio iki skydo formos ir kitokių.

Nuo 1949 metų, susikūrus Lietuvos laisvės kovos sąjūdžiui, bandyta įvesti bendrą atpažinimo ženklą – rombą su Vyčio kryžiumi, nešiojamą aukščiau alkūnės.

Apie partizanų naudotus pasižymėjimo ženklus daugiausia informacijos, pasak istoriko, mūsų laikus pasiekė iš Pietų Lietuvos srities. Ten kovotojų narsą, uolumą bylojo įvairių spalvų juostelės ant drabužių. Buvo ir ryšininko juostelė.

Kęstučio apygardoje, vėliau – Prisikėlimo apygardoje egzistavo žemiau alkūnės nešiotos raudonos juostelės, kurias gaudavo sužeidimus patyrę partizanai.

Galiausiai tais pačiais 1949-aisiais buvo patvirtintas Lietuvos laisvės kovos kryžius.

„Yra aprašymas, kaip jis turėjo atrodyti, bet bent jau aš šio kryžiaus nematęs“, – D. Juodis sako, jog partizaninio karo sąlygomis apdovanojimą paprastai atstodavo jo skyrimą patvirtinantis dokumentas.

Neatskiriami partizanų palydovai ginklai – istoriko teigimu, daugiausia vokiški ir sovietų gamybos, – nustebintų įvairove. Deja, realybėje tai reiškė dažnas problemas dėl amunicijos.

„Dažniausiai turėti pistoletai kulkosvaidžiai, liaudyje dažnai vadinami automatais, šautuvai, – vardija D. Juodis. – Pradiniame etape buvo daugiau kulkosvaidžių. Ne visi turėdavo trumpuosius ginklus – pistoletus, revolverius. Žinoma, dar buvo granatos.“

Didžioji dalis ginklų buvo gauti ir paslėpti per Lietuvą slenkant Antrojo pasaulinio karo frontui. Kitų ginkluotės šaltinių pasipriešinimas nelabai turėjo. Kai kurie ginklai buvo trofėjiniai, atimti iš sovietų, pirkti juodojoje rinkoje arba atiduoti gyventojų.

Beje, kartais ginklus pardavinėdavo patys sovietų kariškiai.

Dalis radinių pražuvo

Partizanų bunkerių beveik neišlikę. Pasak D. Juodžio, dažniausiai jų vietą žymi duobės, įdubos miškuose ar sodybose. Kai kuriuos bunkerius bandyta atstatyti, bet neprižiūrimi jie vėl sugriuvo. Taip padaryta negrįžtamos žalos: bunkeriai kasti neatlikus archeologinių tyrimų, tad dalis juose sergėtos informacijos buvo sunaikinta.

Bunkerių imitacijos, žinovo vertinimu, yra vienas tinkamiausių būdų atkurti istoriją. Net jei statomi tie bunkeriai ne tikrosiose jų buvimo vietose, o, pavyzdžiui, prie muziejų – kaip bunkeris Laisvės kovų ir tremties istorijos muziejaus filiale Priekulėje.

„Edukacijai ne taip svarbu, kad būtų toje ir ne kitoje vietoje“, – patikina istorikas, pabrėžiantis, jog daug svarbiau, kad tokiu būdu nesugadinamas originalus bunkeris.

Specialisto aiškinimu, partizanų bunkerių būta įvairaus dydžio, tačiau labai dažnai tai būdavo ankšta maždaug 2–3 m ilgio ir pločio erdvė. Joje tilpdavo gultai, staliukas.

„Iš vykdytų tyrimų galima spręsti, kad bunkerių aukštis buvo ne žmogaus ūgio, tad juose nebuvo galima stovėti visu ūgiu“, – priduria D. Juodis.

Apygardos ar srities štabo bunkeriai buvo turtingesni daiktų. Be įprastų tokioms slėptuvėms rakandų – puodelių, dubenėlių, šakučių, žibalinės lempos, skustuvų, kryželių ar šventų paveikslų, juose paprastai dar stovėjo ir spausdinimo mašinėlė, radijas.

Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio partizano skiriamasis antsiuvas. LYA nuotrauka

Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio partizano skiriamasis antsiuvas. LYA nuotrauka

Nesuvokiamos sąlygos

Anot daktaro D. Juodžio, gyvenimas po žeme neišvengiamai paveikdavo sveikatą. Partizanų prisiminimai byloja, kad drabužiai bunkeriuose pūdavo kovotojams tiesiog ant kūno – nuo didžiulės drėgmės.

„Ginklams irgi būdavo blogai: šoviniuose drėkdavo parakas ir reikiamu momentu ginklas neiššaudavo“, – pasakoja D. Juodis.

Sprendžiant iš kovotojų prisiminimų, pasitaikydavo bunkeriuose ir krosnelių, tačiau kūrenti jas reikėdavo labai atsargiai, kad kylantys dūmai ar jų kvapas neišduotų partizanų buvimo vietos priešams. Tad neretai saugiau būdavo apsieiti be šilumos.

„Tai būdavo tikrai varganas gyvenimas: žiemą šalta, vasarą trūksta oro“, – sako istorikas.

Jo teigimu, archeologiniai kasinėjimai rodo, kad kai kuriuose bunkeriuose būdavo išklojamos grindys, tačiau daugumos jų gyventojai veikiausiai tenkinosi suminta žeme. Lentas labiau naudodavo sienoms. Medienos paprastai parūpindavo artimiausių kaimų gyventojai.

Pasak D. Juodžio, pastatyti bunkerį reikėdavo per kuo trumpesnį laiką – idealiausia pernakt. O dar reikėdavo spėti jį užmaskuoti ir sugalvoti, kaip atsikratyti žemių, susikaupusių iškasus slėptuvę.

„Ko tik nedarydavo! – pasakoja istorikas. – Jei šalia tekėdavo upelis, žemes nešdavo į jį, kad nuplautų vanduo. Jei rasdavo miške kokią duobę, pildavo ten ir užmaskuodavo. Sodybose nešdavo ant laukų, kad ryte apartų šeimininkas.“

Išties vienui vieni

Su kitomis šalimis, turinčiomis partizaninių judėjimų praeitį, lyginti Lietuvos miško brolių istoriją sudėtinga, sako D. Juodis. Pirmiausia dėl to, kad dauguma tų judėjimų buvo remiami iš išorės. Pavyzdžiui, Antrojo pasaulinio karo metais prieš nacistinės Vokietijos okupaciją kovoję lenkai šiokią tokią paramą gaudavo iš užsienio, Londone buvo jų vyriausybė.

„Armija Krajova turėjo struktūrą, buvo su savo vadovybe, štabais“, – primena istorikas.

Sovietų partizanai karo metais gaudavo paramą iš vadinamosios Didžiosios žemės – maisto, ginklų jiems nuleisdavo parašiutais.

Tuo metu Lietuvos partizanai naudojosi vien Lietuvos vidaus ištekliais, gyventojų parama. Beveik analogiškomis sąlygomis kovėsi nebent Latvijos partizanai, panašumų būtų ir su Vakarų Ukrainos partizanais – sukilėlių armija.

„Kiek teko susipažinti su jų gyvenimu, jie irgi gyveno labai panašiuose bunkeriuose, rengėsi uniformomis, tik, skirtingai nei lietuviai, prieš karą neturėjo savos, tad susikūrė modelį. Ir jų judėjimo mastai dėl gyventojų skaičiaus buvo didesni“, – priduria D. Juodis.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų