-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Sovietmečiu pabėgimai į užsienį buvo itin pavojinga užmačia. Įgyvendinti ją ir taip pavyko tik vienetams, o kai kuriems „antisovietiniams elementams“ tai tapo dar didesniu iššūkiu nei visiems kitiems.
Nepaisant to, pradedant 6-uoju ir baigiant 9-uoju dešimtmečiu būta apie keturias dešimtis pavykusių pavienių pabėgimų iš vadinamosios Lietuvos TSR. Jų metu pasitraukusieji į Vakarus tėvynės nebematė iki pat 1990 metų, kai pasikeitė politinė sistema.
Kiekvienas toks atvejis – unikali pabėgimą įvykdžiusio žmogaus ir jo ryžto siekti laisvės istorija. Tačiau ir tarp tų ypatingų istorijų išsiskiria kelios, tebestebinančios neįprastumu. Viena jų – Vlado Šakalio.
Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos istoriko daktaro Dariaus Juodžio vertinimu, tarp visų sovietmečiu pabėgusiųjų į Vakarus V. Šakalys išsiskiria bent dviem aspektais. Ir pirmiausia – netipišku pabėgimo būdu.
Jaunas vyras pėsčiomis kirto Sovietų Sąjungos ir Suomijos sieną. Vėliau pasiekė Švediją, ten paprašė politinio prieglobsčio.
„Tokio pabėgimo tarp lietuvių nebuvo, – patikina istorikas. – Aišku, nekalbu apie pirmuosius pokario metus, kai bandydavo pereiti Sovietų Sąjungos ir Lenkijos sieną, bet apie vėlyvąjį sovietmetį.“
V. Šakalys taip pat buvo bene vienintelis iš visų į Vakarus pabėgusių lietuvių, užsiėmęs aktyvia antisovietine veikla ir už tai net ne kartą teistas.
„Todėl jis turbūt ir ryžosi tokiam labai rizikingam žygiui pėsčiomis“, – D. Juodžio manymu, išvykti į užsienį kaip turistui ir ten pasilikti su tokia biografija, kaip V. Šakalio, būtų buvusi neįmanoma užduotis.
Straipsnio „Dramatiškas sovietų perbėgėlio pabėgimas į Švediją per Suomiją“ apie Vladą Šakalį, publikuoto Suomijos laikraštyje „Ilta Sanomat“ 1981 metų sausio 9 dieną, iškarpa. LIETUVOS YPATINGOJO ARCHYVO nuotr.
Gimė Vladas (Vladimiras) Šakalys 1942 metais. Ne Lietuvoje – Čeliabinsko srityje. Tarnautojų šeimoje, Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo pradžioje evakuotoje iš Lietuvos. Berniukui buvo maždaug dveji, kai jie grįžo į namus, apsigyveno Vilniuje, Užupyje. Čia kartu su Vladu užaugo ir jo patriotizmas.
Dar nepilnametis V. Šakalys spausdino ir platino antisovietinius atsišaukimus. 1955 metais, vos trylikos, buvo suimtas, tačiau dėl amžiaus į kalėjimą nepateko – paleido.
Nei per plauką išvengta bausmė, nei tardytojų spaudimas paauglio neišgąsdino. Priešingai – šešiolikos jis kartu su keletu draugų įkūrė pogrindžio organizaciją „Laisvoji Lietuva“. Šios pagrindinis siekis, daktaro D. Juodžio teigimu, buvo, nei daug nei mažai, iškovoti Lietuvos atsiskyrimą nuo Sovietų Sąjungos ir nepriklausomybės atkūrimą.
Atsišaukimais Vladas su bendraminčiais neapsiribojo – keldavo Trispalvę, naikino sovietines vėliavas, kitomis priemonėmis reiškė pasipriešinimą sistemai. Tad kai po trejų metų vėl buvo sulaikytas saugumo, teismas jį jau nuteisė šešeriems metams laisvės atėmimo.
Iš pradžių, pasak D. Juodžio, lietuvis kalėjo Mordovijos lageryje. Vėliau dėl nepaklusnumo buvo perkeltas į kalėjimą Vladimire.
Net kalėdamas V. Šakalys tuščiai laiko neleido: mezgė pažintis su žymiais disidentais, mokėsi užsienio kalbų. O grįžęs į Lietuvą, antisovietinės veiklos neatsižadėjo.
1969-ųjų pradžioje Vladas buvo suimtas dar kartą ir teisiamas jau kaip kriminalinis nusikaltėlis. Bylos svarstymai užsitęsė iki rudens, tada jaunas vyras išgirdo nuosprendį: griežtojo režimo lageris.
Į Lietuvą V. Šakalys grįžo po poros metų, bet 1973-iaisiais vėl buvo suimtas ir vėl kaltintas kriminaliniais nusikaltimais. Šį kartą bausmė buvo dar negailestingesnė – penkeri metai ypatingojo režimo lagerio.
Daktaro D. Juodžio pasakojimu, valdžia netruko įsitikinti, jog jokiais nuosprendžiais lietuvio nepalauš. Kas kartą, grįžęs iš kalėjimų, lagerių, V. Šakalys su dar didesniu įkarščiu imdavosi antisovietinės veiklos. Jis dalyvavo steigiant Lietuvos Laisvės lygą, prisidėjo prie pogrindinio leidinio „Vytis“ leidybos.
„Sovietų valdžia net stengėsi jį patraukti baudžiamojon atsakomybėn ne vien už politinius dalykus, bet dar ir kompromituoti spaudoje kaip aktyvų antisovietinio pogrindžio dalyvį“, – sako istorikas. Bet pogrindininkas buvo nesustabdomas.
1978 metais grįžęs iš eilinės įkalinimo vietos, V. Šakalys drauge su kitais bendražygiais parengė „45 pabaltijiečių memorandumą“, sukėlusį didžiulį atgarsį tiek Sovietų Sąjungoje, tiek Vakaruose. Šiame memorandume pirmą kartą taip viešai buvo kalbama apie slaptuosius Molotovo-Ribentropo susitarimus.
Iš esmės didesnę gyvenimo dalį praleidęs kalėjimuose ir lageriuose už Lietuvos laisvę, 1979 metais, gresiant naujam suėmimui, V. Šakalys pasiryžo bėgti į Vakarus.
„Kalėjimai nepakeitė jo pažiūrų. Aš nežinau jo asmeninių motyvų konkrečiai tą dieną, bet nesusitaikymas su sovietine realybe greičiausiai buvo viena priežasčių, dėl ko jis bėgo į Vakarus“, – svarsto D. Juodis.
V. Šakalys pats savo atsiminimuose yra pasakojęs, kad baiminosi ir būti nužudytas, todėl jautėsi neturintis, ką prarasti. Tad 1980 metų vasarą disidentas išsirengė į itin rizikingą, varginančią ir tolimą kelionę į laisvą pasaulį.
Taip sutapo, kad tą vasarą Maskvoje vyko olimpinės žaidynės. Joms prasidėjus, V. Šakalys jau buvo Švedijoje. Taigi sovietams ši žinia tapo stipriu akibrokštu – dar vienu antausiu, kurį pasaulio akyse patyrė olimpiados šeimininkai.
Vladas Šakalys apie 1979–1980 metus. GENOCIDO AUKŲ MUZIEJAUS FONDŲ nuotr.
Tiesa, iki atsidūrė Švedijoje, lietuvis turėjo įveikti sudėtingą kelią Karelijos miškais ir pelkėmis. Daktaro D. Juodžio žiniomis, V. Šakalys tam ruošėsi iš anksto. Visais įmanomais būdais – iš viešai prieinamos informacijos bibliotekose, kituose atviruose šaltiniuose – stengėsi pažinti būsimą maršrutą. Susirado, kas jam padėjo nukeliauti iki Suomijos sienos.
„Ten – dažniausiai neapgyvendinta teritorija: pelkės, miškai, – sako istorikas. – Pasienio apsauga, aišku, silpnesnė, nes labai sudėtinga užtikrinti, bet ir keliauti sunku – pasiekti sieną ir ją kirsti.“
V. Šakaliui visgi pavyko įveikti geležinę uždangą, tačiau net ir pasiekęs Suomiją jis dar negalėjo jaustis saugus. Tuo metu tarp šios šalies ir Sovietų Sąjungos galiojo susitarimas bėglius grąžinti atgal. Tad lietuvis nesustodamas tęsė kelionę iki Švedijos, kur pasiprašė politinio prieglobsčio.
Kadangi ir čia jam buvo patarta neužsibūti – Skandinavijoje netrūko KGB agentų, – galiausiai V. Šakalys atsidūrė JAV.
Nuostabiausia, sako D. Juodis, kad sovietai apie savo piliečio pabėgimą sužinojo jau po to.
„Niekas nesužinojo net kaip jis ruošėsi. Tas tapo žinoma tik iš vėlesnių paties Vlado Šakalio pasakojimų“, – priduria istorikas, pasak kurio, išsiaiškinti incidento aplinkybes nepadėjo nei pabėgėlio artimųjų, draugų, pažįstamų apklausos.
Įsikūręs JAV, V. Šakalys galėjo toliau tęsti antisovietinę veiklą jau nesibaimindamas kalėjimo.
„Čia jis leido laikraštį „Versmė“, gyveno laisvą gyvenimą. Bet visą laiką prisiminė, iš kur atvyko“, – sako daktaras D. Juodis.
Tuo metu KGB, kaip sužinota vėliau iš archyvinių dokumentų, kurpė planus kompromituoti pabėgusį disidentą spaudoje, pateikti kuo neigiamesnėje šviesoje. Įrankiu pasirinkta pačių sovietų V. Šakaliui „išrūpinta“ kriminalinė praeitis.
Kompromituojanti informacija apie jį spausdinta ne tik sovietinėje spaudoje – tendencingi straipsniai siuntinėti ir JAV spaudai.
„Vadinamiesiems pažangiesiems – tai yra prokomunistiškai nusiteikusiems JAV lietuviams, kurie irgi leido spaudą lietuvių kalba, – aiškina istorikas. – Bet tokių laikraščių auditorija buvo labai ribota. Didžioji dalis lietuvių emigracijoje ja nepasitikėjo ir toks kompromitavimas nedavė kažkokio efekto.“
V. Šakalys Lietuvą vėl pamatė tik šiai tapus nepriklausomai. Deja, 1995-aisiais grįžęs trumpam, jis netikėtai mirė Vilniuje. Čia buvo ir palaidotas.
Jau po mirties, 2003 metais V. Šakalys buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi.
Daktaro D. Juodžio nuomone, disidento pasirinktas kelias buvo itin rizikingas, tačiau realiai bene vienintelis tuo metu pasiekiamas. Istoriko teigimu, bėgti kitais keliais iš esmės buvo neįmanoma: teistieji už antisovietinę veiklą negalėjo išvykti į užsienio keliones, nebuvo V. Šakalys ir jūrininkas, kuris užsienyje galėtų pasiprašyti politinio prieglobsčio (bandymų pabėgti iš Sovietų Sąjungos jūros keliu būta, tačiau tai – vienetiniai atvejai).
O bėgant į Rytų Europą, pirmiausia buvo atsiduriama socialistinėje valstybėje, kur greičiausiai būtų sulaikytas ir grąžintas į Lietuvą. Net ir pakliuvus į Rytų Vokietiją, laukė tas pats – reikėjo pasiekti Vakarų Vokietiją.
Tokio pabėgimo tarp lietuvių nebuvo.
Daktaras D. Juodis
„Pasiekti tikruosius Vakarus kitu keliu buvo ne taip paprasta“, – sako D. Juodis.
Tad nenuostabu, kad V. Šakalio sėkmė įkvėpė pasekėjų. Deja, kitas bandymas pasprukti tuo pačiu keliu baigėsi nesėkmingai.
Kiek žinoma, lietuvis buvo tik ketvirtas iš šimtų bandžiusiųjų, kuriam po karo pavyko iš Sovietų Sąjungos pasiekti Švediją per Kareliją ir Suomiją.
Panevėžietis Algimantas Susnys su V. Šakaliu susipažino Mordovijos Autonominėje Respublikoje –lageryje Nr. 17, pavadinimu Oziornyj.
Pasak buvusio politinio kalinio, tai buvo nedidelis lageris miškų apsuptyje. Jame kalėjusiesiems dažniausiai teko dirbti žemės ūkio darbus.
Dauguma atlikusiųjų bausmę Oziornyj buvo nuteisti už antitarybinę agitaciją, propagandą. Iki bausmės pabaigos jiems buvo likę santykinai nedaug – 3–4 metai.
„Vlado gyvenimas buvo labai sudėtingas“, – pamena A. Susnys.
Jo žiniomis, Šakalių šeima per Antrąjį pasaulinį karą buvo priversta evakuotis, nes tėvas Kaune ėjęs atsakingas pareigas. Vlado mama nenorėjo išvykti, tačiau pasirinkimo nebuvo.
A. Susnys svarsto, kad V. Šakalys – likimo draugo prisiminimuose, kandus, pašaipus, niekada neparodantis baimės – priklausė kategorijai žmonių, kurie tarsi keršija už tokį savo likimą.
„Sakyčiau, turėjo jis kažkokią gyslelę prigimtinio avantiūrizmo“, – sako panevėžietis. Net tardomas Vladas esą neprarasdavo sarkazmo.
Turbūt nėr ko stebėtis, priduria, jog V. Šakalys dažnai atsidurdavo lagerio karceryje. O galiausiai – ir uždarame Vladimiro kalėjime, skirtame nepaklusniesiems: kad „paviešėję“ ilgam atsimintų.
„Bėglius ten paprastai veždavo šešiems mėnesiams, kad dingtų noras lakstyti“, – anot A. Susnio, po pusmečio šiame kalėjime kaliniai vaikščiodavo siūbuodami.
Panevėžietis Algimantas Susnys su Vladu Šakaliu kalėjo lageryje Mordovijoje. PB ARCHYVŲ nuotr.
A. Susnys pamena, kad V. Šakalys, kaip iš esmės visi lietuviai, lageryje bendravo su įvairių tautų atstovais.
„Juo pasitikėjo, nes žinojo, kad neįskųs“, – sako panevėžietis, priduriantis, jog ir grįžę iš lagerio su Vladu nenutraukė bendravimo. Vienu metu V. Susnys net pagelbėjo bičiuliui slapstytis nuo valdžios. Tik kai V. Šakalys pabėgo į Vakarus, su juo nebuvo bendravęs apie metus.
Ir dabar dar A. Susniui atrodo keista, kad po šio akibrokšto pats nesulaukė KGB dėmesio.
Jo žiniomis, V. Šakalį iki sienos palydėjo kitas lietuvis. Vėliau Suomijoje pagelbėjo vienas suomis – pamaitino ir neįskundė. A. Susnys beveik 
neabejoja, kad bėglį gelbėjo jo akiplėšiška drąsa – juk sykį jis vandens telkinį perplaukė paryčiais ties kareivinėmis.
Kai V. Šakalys apsigyveno JAV, sukūrė antrą šeimą, panevėžiečio bendravimas su juo jau buvo nutrūkęs. O su grįžusiu į Lietuvą nespėjo pasimatyti.
