Leibo Slonimskio XX amžiaus pradžioje fotografuota Panevėžio Turgaus aikštė. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS rinkinių nuotr.

Įamžinant miesto istoriją – ir žydų pavardės

Įamžinant miesto istoriją – ir žydų pavardės

Senosios Panevėžio ir jo gyventojų fotografijos leidžia praskleisti praeities šydą.

Prieš beveik du šimtmečius išrasta fotografija greitai tapo pagrindine istorijos tėkmės liudytoja. Pradžioje ne kiekvienam prieinama, ilgainiui ji pakankamai išpopuliarėjo, kad fiksuotų ir kasdienio žmonių gyvenimo atspindžius. Savo darbuose juos įamžino ir Panevėžio fotografai, šitaip garsinę ir miesto žydų bendruomenę.

Reikėjo gubernatoriaus leidimo

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vedėja daktarė Zita Pikelytė patvirtina, kad iš pradžių fotografija buvo turtingųjų verslas ir pramoga.

Miesto fotografai tarpusavyje smarkiai konkuravo, tad vieni tepadirbdavo metus kitus ir būdavo priversti uždaryti savo ateljė, kiti įsitvirtindavo ilgesniam laikui.

Tačiau keičiantis įstatymams ir pingant technologijoms, situacija pamažu kito.

1898 metų dokumentuose minėtos tik dvi Panevėžyje veikusios fotografijos studijos – Roberto Lapinio ir Jono Balodžio. Bet, daktarės Z. Pikelytės teigimu, nuo pirmosios ateljė įsteigimo iki 1915 metų liepos, kai Pirmojo pasaulinio karo metais į Panevėžį įžengė vokiečių kariuomenė, mieste jau dirbo 21 fotografas ir net veikė fotografijos įmonė, kurios savininkas, deja, nėra žinomas.

Šiame fotografų būryje buvo ir moteris – Sara Traubė. Kiek žinoma, pirklio dukra, baigusi Panevėžio privačią žydų mergaičių gimnaziją. Gubernatoriaus leidimą fotografuoti ji gavo 1900-ųjų pradžioje ir perpirko bajoro, Imperatoriškosios Sankt Peterburgo dailės akademijos absolvento Andriaus Navlickio, ateljė Bajorų gatvėje. Turima duomenų, kad S. Traubės nuotraukos buvo apdovanotos sidabro medaliu, tačiau kur ir kada, tokios informacijos nėra.

Pasak Z. Pikelytės, iki XIX amžiaus pabaigos pagrindinis Panevėžio fotografų darbas buvo žmonių portretai. Mat tais laikais norintieji fotografuoti kraštovaizdį turėjo gauti papildomą gubernatoriaus leidimą.

Ankstyviausių miesto vaizdų autorių ir leidėjų pavardės neišliko, bet pirmasis žinomas tokių vaizdų autorius buvo fotografas Leiba Slonimskis. Tiesa, apgailestauja istorikė, ir apie šį iškilų Panevėžio žydų bendruomenės atstovą turimos žinios gana fragmentiškos.

„Regis, jis buvo aktyvus, visuomeniškas žmogus“, – sprendžia daktarė Z. Pikelytė, remdamasi išlikusiais šaltiniais.

Amžių sandūroje fotografuoti pradėjęs pagal profesiją braižytojas, Leiba Slominskis paliko tiek miesto vaizdus įamžinusių darbų, tiek ir portretų. Fotografijoje – Panevėžio lenkų teatro mėgėjų grupė 1911-aisiais. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS rinkinių nuotr.

Amžių sandūroje fotografuoti pradėjęs pagal profesiją braižytojas, Leiba Slominskis paliko tiek miesto vaizdus įamžinusių darbų, tiek ir portretų. Fotografijoje – Panevėžio lenkų teatro mėgėjų grupė 1911-aisiais. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS rinkinių nuotr.

Vienas žymiausių

XIX amžiaus pabaigoje Panevėžio miesto dūma, nutarusi turėti savo matininką, 1890 metų gruodį juo išrinko braižytoją Leibą Slonimskį. Gerokai vėliau jis minimas ir kaip komisijos, įpareigotos rūpintis geležinkelio tiesimu per Panevėžį, narys, buvo išrinktas Panevėžio neturtingiems sergantiems žydams remti draugijos pirmininku, į Ugniagesių draugijos valdybą, dalyvavo Panevėžio tarpusavio kredito, Panevėžio skaitymo mylėtojų bei Panevėžio dailės mylėtojų draugijų veikloje.

Manoma, kad L. Slonimskis fotografuoti pradėjo maždaug tuo pačiu metu – XIX amžiaus pabaigoje. Pasak daktarės Z. Pikelytės, 1900 metais išleisti jo vaizdais iliustruoti atvirukai apdovanoti Kauno gubernijos Telšių apskrities Plungės žemės ūkio parodoje. Vienas tokių, pažymėtas 1900-ųjų pašto antspaudu, saugomas Šiaulių „Aušros“ muziejuje.

Istorijos skyriaus vedėja pasakoja, kad 1903 metais Kauno gubernatorius svarstė L. Slonimskio prašymą leisti fotografuoti Kauno gubernijoje ir savo fotografijos įmonėje, veikusioje Panevėžyje, pardavinėti vaizdais iliustruotus atvirlaiškius. Bet, jos teigimu, išvysti L. Slominskio atvirukų su kitų miestų vaizdais neteko.

Pasak daktarės Z. Pikelytės, Pirmojo pasaulinio karo metai itin nepalankiai paveikė fotografijos verslą. Karo metais vokiečių leidėjai buvo išleidę L. Slonimskio užfiksuotų Panevėžio miesto vaizdų – su vokiškais užrašais ir nenurodant autoriaus pavardės.

„Vėliau L. Slonimskio pavardė nebeaptinkama“, – sako istorikė. Koks buvo tolimesnis vieno žymiausių XX amžiaus pradžios fotografų likimas, nežinoma.

Iciko Frido apie 1930-uosius įamžinti Laisvės aikštės grindėjai dabar panevėžiečiams vienas žinomiausių fotografo darbų. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS rinkinių nuotr.

Iciko Frido apie 1930-uosius įamžinti Laisvės aikštės grindėjai dabar panevėžiečiams vienas žinomiausių fotografo darbų. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS rinkinių nuotr.

Susigiminiavo dvi šeimos

Apie 1905-uosius metus fotografuoti miestą ir leisti vaizdų atvirukus pradėjo Jankelis Trakmanas. Iki Pirmojo pasaulinio karo šio fotografo ateljė veikė Šeduvos gatvėje. Dar, pasak daktarės Z. Pikelytės, žinoma, kad XIX amžiaus pabaigoje jo nuotraukos buvo apdovanotos Imperatiškosios Sankt Peterburgo dailės akademijos pagyrimo raštu, 1908 metais – sidabro medaliu Imperatiškosios Dono-Kubanės-Tersko žemės ūkio draugijos parodoje, Kauno žemės ūkio draugijos sidabro medaliais 1908-aisiais ir 1909 metais.

„Parodoms jis pateikdavo padidintus meniškus portretus, Panevėžio miesto ir apylinkių vaizdus ir kitus fotografijos darbus“, – pasakoja istorikė.

Po Pirmojo pasaulinio karo J. Trakmanas su šeima gyveno Laisvės aikštėje, kito ir jo ateljė adresas.

„Nepavyko nustatyti, ar Trakmanas atvirukus leido ir tarpukariu – anuomet jo antspaudu pažymėtos tik klientų užsakytos nuotraukos – portretai, grupės ir panašios, – nors tuo laikotarpiu yra išleistos kelios atvirukų serijos be leidėjo ir fotografo informacijos“, – pabrėžia pašnekovė.

Z. Pikelytės manymu, panašu, kad Henės ir Jankelio Trakmanų šeima buvo pasiturinti. Vyresnėlį sūnų Iciką jie išleido mokytis į Čekiją, kur šis studijavo Brno ir Prahos technikos universitetuose. Jaunėlis sūnus Idelis taip pat pasirinko technikos mokslus. Ir būtent per jį, pasakoja istorikė, Trakmanai susigiminiavo su kito Panevėžio fotografo Iciko Frido šeima.

Prieš pat Antrąjį pasaulinį karą – 1941 metų birželio 10-ąją – Idelis Trakmanas susituokė su Šulamit Fridaite. Prasidėjus karui, liepos pabaigoje Idelis buvo suimtas, kur ir gyveno – Kaune – ir uždarytas į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą. Istorikės žiniomis, į šio kalėjimo kalinių sąrašus įtrauktas ir kitas Trakmanų sūnus. Vyriausioji Trakmanų dukra Dina karo pradžioje gyveno sostinėje.

„Tolesnį šių šeimų likimą nesunku nuspėti“, – sako daktarė Z. Pikelytė.

Vienas žinomiausių žydų kilmės fotografų tarpukario Panevėžyje Icikas Fridas išsiskyrė įdomiomis kompozicijomis. Kaip kad šioje Panevėžio mokytojų seminarijos studenčių nuotraukoje, datuojamoje 1929 metais. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS rinkinių nuotr.

Vienas žinomiausių žydų kilmės fotografų tarpukario Panevėžyje Icikas Fridas išsiskyrė įdomiomis kompozicijomis. Kaip kad šioje Panevėžio mokytojų seminarijos studenčių nuotraukoje, datuojamoje 1929 metais. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS rinkinių nuotr.

Sekė naujovėmis, bet ne mada

Tarpukariu, jau 1921 metais, Panevėžyje fotografavo ir Icikas Fridas. Jo fotoateljė buvo Bataliono gatvėje, greta judrios ir verslininkų mėgtos Respublikos gatvės.

Z. Pikelytės teigimu, tais pačiais metais išduodant pasą, I. Frido asmens kortelėje nurodoma, kad jam 38 metai, vedęs, žydų tautybės, izraelitas, fotografas, adresas – Ukmergės gatvė.

I. Fridas gana daug fotografavo. Tarp išlikusių žinomiausių jo nuotraukų – Panevėžio miesto taryba 1921–1924 metais, Panevėžio apskrities žemės ūkio tarybos nariai 1930 metais, 4-ojo pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulko karininkai 1924 metais, kariai prie šventinio stalo drauge su Lietuvos prezidentu A. Stulginskiu 1925 metais, kariai ir karininkai 1925 metais, 2-ojo bataliono kariai su divizijos generolu Pranu Tamašausku 1928 metais, naujieji elektros stoties įrenginiai 1930 metais. Įdomi 1923 metų ugniagesių, vilkinčių uniformomis, su darbo amunicija bei orkestru fotografija.

„Šių nuotraukų autorystę dažniausiai rodo įspaudas su fotografo pavarde ir miestu apatiniame dešiniajame kartono kampe“, – paaiškina daktarė Z. Pikelytė, primindama, jog būtent šis fotografas įamžino Laisvės aikštės grindėjus, kurių atvaizdas pasiekė ir mus.

„1929 metais „Panevėžio balse“ rašyta, kad turgavietėje ties miesto valdyba jau privežta akmenų ir rengiamasi grįsti aikštę. Netrukus, apie 1930-uosius I. Frido kamera šį procesą užfiksavo“, – pasakoja jau dabar apie unikalius tapusius kadrus istorikė.

Jos teigimu, darydamas žmonių fotografijas, I. Fridas naudojo madingas to meto naujoves: ovalo formą, populiarius štrichus. Tačiau tokių nuotraukų nėra daug.

„Matyt, jis labiau mėgo ieškoti įdomesnės kompozicijos, stengėsi pagauti fotografuojamo asmens charakterį, nuotaiką, nei sekti mada“, – sprendžia daktarė.

Kaip pavyzdį ji pateikia savanorio Ipolito Palionio šeimos portretą, kurį I. Fridas padarė nestandartinį, didesnio formato, nei tuo metu buvo įprasta, priklijavo prie kartono.

„Tai – gražiai sukomponuota, kokybiška fotografija tarsi idiliškas šeimos paveikslas, perduodamas iš kartos į kartą ir kabantis ant sienos pačioje garbingiausioje vietoje“, – sako ji.

Iciko Frido ateljė darytų nuotraukų spaudus Antrojo pasaulinio karo pradžioje jau dėjo kitas fotografas – pats I. Fridas, manoma, buvo sušaudytas su kitais Panevėžio žydais. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS rinkinių nuotr.

Iciko Frido ateljė darytų nuotraukų spaudus Antrojo pasaulinio karo pradžioje jau dėjo kitas fotografas – pats I. Fridas, manoma, buvo sušaudytas su kitais Panevėžio žydais. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS rinkinių nuotr.

Sumanytas efektas

Daktarės Z. Pikelytės teigimu, iš visų I. Frido darytų portretų išsiskiria trijų merginų fotografija – Pranciškos Žalnieriūnaitės, Stasės Kučinskaitės ir Leokadijos Urbelytės. Šioje nuotraukoje merginos vilki žieminiais drabužiais, rankose – pačiūžos. Jos stovi prie dekoracijos su apsnigtomis eglėmis, tarp kurių, tiesiai už merginų nugarų – proskyna, aikštelė.

„Peizažo tikrumo įspūdį stiprina balti smulkūs taškeliai per visą nuotraukos vaizdą – tarsi fotografavimo metu lengvai snigtų, ir jei ne viename šone nežymiai užsilenkiantis dekoracijos kraštas, manytum, kad fotografuota lauke ir balti taškeliai – tikros iš dangaus krintančios snaigės, o ne fotografo sumanytas efektas“, – pasakoja ji.

Savo įgūdžius, fotografijos viziją I. Fridas stengėsi perduoti ir naujajai Panevėžio fotografų kartai. Tarp jų buvo ir 4-ojo dešimtmečio pabaigoje fotografijoje ėmęs reikštis jo mokinys Jonas Cibulskis.

Būtent J. Cibulskis, kiek žinoma iš pastarojo giminaičių, perėmė suimto ir greičiausiai kartu su kitais Panevėžio žydais sušaudyto I. Frido ateljė įrangą. Kadangi žydų turtas, istorikės aiškinimu, tokiais atvejais atitekdavo reicho nuosavybėn, savininkai, vis tik tikėdamiesi kada nors jį atgauti, su patikimais lietuviais sudarinėjo tiek fiktyvius, tiek tikrus sandorius. O už gautus pinigus bandydavo įsigyti labai trūkstamo maisto.

Pokariu J. Cibulskis buvo pogrindinės „Aušros“ organizacijos, kuri buvo išaiškinta 1952 metų vasarį, štabo viršininku. Ši organizacija ilgai neveikė – pogrindininkai buvo greitai atskleisti, 25 iš jų, įvairia savo veikla rėmę partizanus, suimti.

Komentarai

  • Panevėžys tarpukariu garsėjo fotografais. Įžymus buvo fotografas Jonas Žitkus (Žitkevičius). Jo brolis Rapolas Žitkevičius valdė viešbutį „Rambyną“, brolis Boleslovas buvo Lietuvos kariuomenės kavalerijos pulkininkas, brolis Jurgis – kunigas, visuomenės švietėjas (kilę iš Karsakiškio sen., kalėję, išvežti į Sibirą). Kitas fotografas Antanas Patamsis jau daug fotografavo Troškūnuose. Išgarsėjęs po 1930 m. persikėlė į Panevėžį.

    • Atsakyti
Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų