-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Atrodytų, toks nekaltas hobis, kaip žygeivystė ar domėjimasis kraštotyra, sovietinėje Lietuvoje toleruotas anaiptol ne visada ir ne visas. Ir okupacinė valdžia turėjo svarią priežastį: čia, bendraminčių būryje, daugeliui lietuvių atsiskleisdavo tikroji, nepagražinta sovietinė realybė.
Tačiau kontrolė ir persekiojimai nepadėjo. Savo krašto pažinimo entuziastų pradėta veikla ilgainiui išaugo į folklorininkų, kraštotyrininkų ir žygeivių judėjimą, pakeitusį ateitį ir padėjusį išsivaduoti iš dešimtmečiais kausčiusio režimo.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorės, (Po)sovietinės atminties studijų centro vadovės daktarės Ainės Ramonaitės pasakojimu, žygeivių bei kraštotyrininkų veiklos pradžia – maždaug 1966–1968 metai.
Kitos pasipriešinimo formos tuo metu buvo jau aprimusios, kai staiga ėmė kilti nauja, kitokia jo banga.
Domėjimasis savo kraštu atrodė nekalta veikla, tad tai buvo gera priedanga atsirasti antisovietiniams judėjimams. Tokių fenomenų, patikina profesorė, stebėta ir kitose komunistinėse šalyse. Pavyzdžiui, Estijoje jų atitikmuo buvo bičių mylėtojų ar anglų kalbos būreliai (tiesa, aiškiau rodę sąsajas su Vakarais).
„Ir viso to pradžia buvo septintojo dešimtmečio vidurys ir pabaiga“, – sako A. Ramonaitė, etnokultūrinį judėjimą Lietuvoje vadinanti labiau universitetiniu, nes būtent aukštosiose mokyklose kūrėsi pagrindiniai židiniai.
Žygeiviai burtis pradėjo Kauno politechnikos institute, vėliau jų klubai kūrėsi ir kitur, taip pat Vilniaus universitete. Pastarajame apie 1967 metus ėmė formuotis Kraštotyrininkų ramuva. Ir visi šie susibūrimai, profesorės teigimu, buvo savotiškai persipynę, susiję.
Tais pačiais 1967-aisiais Kernavėje pradėtos švęsti Rasos – visiškai kitaip nei tais laikais įprastos sovietinės šventės. Pirmoji Lietuvos sostinė tapo tuo metu augusių šių judėjimų reprezentacine vieta. Vieta, teikusi galimybę susieiti įvairių – truputį skirtingų, bet kartu panašių – klubų, neformalių sambūrių žmonėms, kurių bendruomenę netrukus papildė pradėję rastis folkloriniai ansambliai, kaip kad „Ratilio“ ansamblis Vilniuje.
Vilniaus universiteto žygeiviai Vinco Krėvės gimtinėje Subartonyse, 1966 metai. VLE.LT (V. Baltrūno archyvo) nuotr.
Prof. dr. A. Ramonaitės teigimu, liaudies kultūra valdžiai iš principo buvo priimtina. Sovietinė kraštotyra net puoselėta, skatinta, nors tai paprastai reiškė kolūkių istorijos rinkimą – ar ką panašaus. Bet po oficialių kraštotyros ekspedicijų priedanga ėmė kilti visai kitoks judėjimas.
Lygiai tas pats buvo ir su žygeiviais.
„Tiesa, tokio termino, kaip žygeiviai, nebuvo, – primena profesorė. – Buvo turistų klubai ir daug kur: universitetuose, gamyklose, kitur… Nes sovietinė valdžia sportinį turizmą propagavo. Ir tik dėl tam tikrų žmonių – kurių laikysena buvo nesisteminė, kurie buvo charizmatiški vadai, – atsirado visai kita pakraipa. Ne veltui jie pasivadino žygeiviais – norėdami atsiskirti nuo sovietinių turistų. O formaliai egzistavo kaip turistų klubai ir su ta priedanga galėjo ilgai veikti. Nors tai, ką jie veikdavo, buvo nelabai sovietiniai dalykai.“
Oficialumo skraistė sudarė sąlygas tautiniam judėjimui augti. Kaip pasakoja daktarė A. Ramonaitė, turistų klubų nariai, dokumentavę kad ir ekspediciją sovietinių partizanų kapams tvarkyti, pasukdavo visiškai priešinga kryptimi – tvarkyti piliakalnių ar Lietuvos laisvės kovotojų palaidojimo vietų.
„Tokie žygiai buvo savotiška švietimo sistema – dalyviams parodydavo kažkokius istorinius objektus, papasakodavo dalykų, kurių niekur kitur – nei mokyklose, nei universitete neišgirsi“, – pasakoja ji.
Suprantama, sovietinis saugumas neskendėjo visiškoje nežinioje. Prof. dr. A. Ramonaitės teigimu, KGB žygeivius sekė, į klubus infiltruodavo savo agentus. Tačiau, juokauja patys žygeiviai, kagėbistai nemėgdavo vaikščioti toli pėsčiomis. O ir sekamieji išmanė, kaip mėtyti pėdas.
„Jie buvo gerai išmokę gudrių taktikų, – patikina (Po)sovietinės atminties studijų centro vadovė. – Pavyzdžiui, viešai paskelbdavo vieną susitikimo vietą, tačiau patikimiems žmonėms, vadams pranešdavo kitą. Panašių triukų būdavo ir daugiau – kad galėtų necenzūruojami kalbėti, mokyti jaunus žmones, jiems parodyti visiškai kitokią realybę.“
Profesorės teigimu, natūralu, jog pasitaikydavo ir visai nesuplanuotų situacijų. Kartais žygiuose ar kraštotyros ekspedicijose būdavo aptinkami didelio masto gamtos taršos atvejai. Arba ištuštėjusios sodybos, kurių šeimininkai, kaip išaiškėdavo pabendravus su vietiniais, – ištremti.
„Paaiškėdavo tokių dalykų, apie kuriuos niekur nerašo, bet ateini, pamatai ir supranti, kad realybė kitokia, negu rašoma sovietiniuose vadovėliuose“, – sako prof. dr. A. Ramonaitė.
„Folklorinis judėjimas irgi atitinkamai buvo „nesušukuotas“, – priduria ji.
Pasak jos, buvo labai aiški skirtis tarp liaudies dainų ir šokių ansamblių, propaguojamų sovietų valdžios, ir folklorinių judėjimų. Pirmuosiuose viskas turėjo būti stilizuota, unifikuota, su dirbtinėmis kasomis, šypsenomis, o antrieji atlikdavo tik autentišką folklorą.
„Ten jau neįkiši kokių nors dainų apie Staliną ar Leniną, nes autentiškame folklore tokių nebuvo. Ir atlikimo maniera buvo nestilizuota – visiškai kitokia, ir jokios propagandos“, – aiškina pašnekovė.
Tad nors iš pirmo žvilgsnio ir viena, ir kita atrodė kaip liaudies menas, kryptys buvo visiškai atskiros.
„Dainų ir šokių ansambliai ėjo viena vaga, o folkloriniai ansambliai – kita“, – sako A. Ramonaitė.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė, (Po)sovietinės atminties studijų centro vadovė daktarė Ainė Ramonaitė. TSPMI nuotr.
Etnokultūriniame judėjime dažniausiai dalyvavo žmonės, kurie, anot profesorės, tais laikais būtų laikomi savotiškais neformalais – visiškai nesovietinės asmenybės. Ir veikti jie stengėsi neformaliai, kad būtų kuo mažiau narių sąrašų, o popierinis pėdsakas – kuo trumpesnis.
„Būta šiokių tokių manipuliacijų, – pripažįsta daktarė A. Ramonaitė. – Formaliai egzistuodavo turistų klubas, turintis tam tikrą skaičių narių, ruošiantis veiklos ataskaitas ir panašiai, bet tai daryta daugiau dėl akių. Realybė buvo visiškai kitokia.“
Profesorė neabejoja, jog pusiau pogrindinių judėjimo vadai ir dalyviai sąmoningai rinkdavosi kitokį gyvenimo būdą, kitokį santykį su sistema.
„Kai jau įsiveli į tokią veiklą, jei neplatini kažkokių pogrindžio leidinių, tai į kalėjimą tavęs nepasodins, – sutinka A. Ramonaitė. – Bet faktas, kad geros karjeros irgi nepadarysi. Tad pasirinkdamas tokią veiklą, rinkdavaisi ir gyvenimą šalia sistemos. Šioji tą veiklą pusiau toleruodavo, pusiau netoleruodavo, tačiau būdavo sąmoningas pasirinkimas kurti paralelinį gyvenimą nenorint su sistema turėti nieko bendro.“
Žmonės nė kiek neišgyvendavo, kad negalės padaryti karjeros ir panašiai. Nes tai buvo tikrasis gyvenimas, kuris jiems patiko. Savotiška subkultūra, kuri paskui išaugino visą Sąjūdį.
Prof. dr. A. Ramonaitė
Iš karto šie judėjimai didesnio valdžios dėmesio neatkreipė. Tačiau ilgai laukti irgi neteko.
1967 metais pirmoji Rasų šventė, anot prof. dr. A. Ramonaitės, praėjo beveik nepastebėta, 1968-aisiais situacija irgi buvo panaši, bet 1969 metais jau bandyta jos dalyvius išvaikyti į Kernavę atsiuntus pareigūnus. Po to bet kokį šventimą čia išvis uždraudė.
O kad nekiltų noras draudimą laužyti, sako profesorė, parūpindavo įvairių kliūčių. Pavyzdžiui, artėjant toms birželio dienoms, paskelbdavo snukio ir nagų ligos protrūkį apylinkėse ir dėl to kuriam laikui sustabdydavo maršrutinių autobusų eismą – kad žmonės negalėtų atvažiuoti.
8-ojo dešimtmečio pradžioje nuskambėjo ir garsioji Kraštotyrininkų byla.
1973 metais 5 asmenys stojo prieš teismą, dar apie šimtą buvo kvosti KGB, ir galiausiai keli atsidūrė kalėjime, apkaltinti antitarybine agitacija, propaganda ir kita antisovietine veikla. Dauguma šios parodomosios bylos dalyvių buvo iš to meto kraštotyros sąjūdžio.
Paskui žygeivių ir kraštotyrininkų veikla pasikeitė – tapo ne tokia atvira, atsargesnė, tačiau nenutrūko.
„Aišku, vieno kito iš vadų veikla buvo įvairiais būdais sustabdyta, – sako A. Ramonaitė. – Bet pats judėjimas ir toliau gyvavo.“
Bet tai jau buvo naujo istorinio etapo pradžia. 7-ojo dešimtmečio pabaigoje – 8-ojo pradžioje kultūrinė rezistencija peraugo į politinę.
Julius Beinortas (kairėje) sovietmečiu buvo aistringas turistinių-kraštotyrinių ekspedicijų dalyvis bei sovietmečiu žygeivių judėjimo organizatorius. Nuo 9-ojo dešimtmečio vesdavo paties organizuotas Rasų šventes ant įvairių Lietuvos piliakalnių. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS FONDŲ nuotr.
Pasak prof. dr. A. Ramonaitės, etnokultūra užsidegę studentai ir baigę universitetus pradėtos veiklos neatsisakė – priešingai, dar ja užkrėsdavo ir kitus. Ryškiu to pavyzdžiu laikyti būsimo Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataro Juliaus Beinorto Panevėžyje suburti žygeiviai.
„Panevėžio žygeiviai buvo stiprūs, – teigia A. Ramonaitė. – Apskritai, tarp judėjimo dalyvių užsimezgęs ryšys buvo stiprus. Išsibarstę po visą Lietuvą, ir po studijų palaikydavo ryšius, vieni su kitais bendraudavo ir tinklas tokiu būdu plėsdavosi.“
Būtent šie žmonės vėliau sudarė ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio branduolį. Įdomu, pasak profesorės, kad Vilniuje tai matėsi kiek mažiau, tačiau Kaune ir Panevėžyje – priešingai.
„Vilniaus iniciatyvinėje Sąjūdžio grupėje tų tikrųjų žygeivių rastume nedaug, – teigia (Po)sovietinės atminties studijų centro vadovė. – Iš dalies dėl to, kad į tą iniciatyvinę grupę stengtasi sukviesti garsius veidus. Viena vertus tam, kad juos pažinotų visuomenė, kita vertus – kad kiti būtų saugesni, kad valdžia negalėtų suimti. Ši Sąjūdžio iniciatyvinė grupė buvo savotiškai parodinė.“
Daktarės A. Ramonaitės teigimu, etnokultūrinio judėjimo aktyvistai Vilniuje daugiau veikė neviešai: padėjo visapusiškai, tik jų pavardės taip aiškiai neskambėjo viešumoje, kaip Panevėžyje ar Kaune.
„Šiuose miestuose aktyvistų pavardės tikrai susipina su Sąjūdžio iniciatyvine grupe ir tas ryšys akivaizdus“, – patvirtina ji.
Folkloro festivalis „Skamba skamba kankliai“ 9-ajame dešimtmetyje tapo terpe, kurioje baigė formuotis Sąjūdžio idėja. ORGANIZATORIŲ nuotr.
Kultūrinės rezistencijos dalyvių jungtys su Sąjūdžiu buvo dar įvairiapusiškesnės. Pasak prof. dr. A. Ramonaitės, jai pačiai buvo įdomu ir netikėta sužinoti, jog lig šiol gyvuojantis festivalis „Skamba skamba kankliai“ – gerai žinoma folkloristų susitikimų vieta, – atliko lemiamą vaidmenį 1988 metų birželio 3 dieną (tai yra praėjus lygiai savaitei po festivalio) įkuriant Sąjūdį.
„Faktiškai išėjo taip, kad iniciatyvinė grupė, kuri nusprendė, kad birželio 3-iąją bus įkurtas Sąjūdis, susiformavo būtent festivalio metu ir „Skamba skamba kankliai“ dalyviai buvo lemiama žmonių grupė, pakreipusi įvykius būtent ta linkme, o ne kažkokia kita“, – pabrėžia profesorė.
Kalbant apie bendrą minėto judėjimo reikšmę, A. Ramonaitės nuomone, į ją būtų galima pažvelgti dviem aspektais. Įprastesnis – iš tautinės perspektyvos – atskleidžia neginčytiną jų įtaką išlaikant tautiškumą, istorinę ir etninę savimonę. Tačiau yra ir kitas, ne mažiau svarbus – o gal net svarbesnis aspektas: etnokultūrinis judėjimas leido gyvuoti, burtis ir augti jauniems žmonėms, turėjusiems kitokią laikyseną sistemos atžvilgiu.
„Ne tas tautiškumas gal suvaidino lemiamą vaidmenį, bet kad buvo tam tikra terpė, kurioje ir smagu, ir gera būti, ir kur gali rasti bendraminčių. Kur gali kurti alternatyvų savo gyvenimą šalia sovietinės sistemos. Jis iš tikrųjų 
buvo toks geras, toks autentiškas, tikras, kad žmonės nė kiek neišgyvendavo, kad negalės padaryti karjeros ir panašiai. Nes tai buvo tikrasis gyvenimas, kuris jiems patiko. Savotiška subkultūra, kuri paskui išaugino visą Sąjūdį.“
