Lietuvos laisvės armijos pogrindinės spaustuvės įranga, 1945-ųjų sausio 14 dieną konfiskuota kartu su ginklais ir šoviniais Kauno apskrities Garliavos valsčiuje, Pagirių kaime įrengtoje slėptuvėje. LYA nuotr.

Ginklu buvo ir žodis

Ginklu buvo ir žodis

Pokariu savo laisvės ginti stoję lietuviai nepasikliovė vieninteliu – atviros kovos būdu.

Sovietmečiu, kai oficialioji spauda skleidė vien propagandinės, valdžiai naudingas žinias, pogrindiniai leidiniai okupuotiems tautiečiams buvo bene vienintelis būdas sužinoti, kas vyksta jų šalyje iš tikrųjų.

Jėgoms silpstant, stiprino mintį

Generolo J. Žemaičio Lietuvos karo akademijos vyresnysis mokslo darbuotojas daktaras Darius Juodis sako, kad kartu su ginkluota kova 1944 metais prasidėjęs neginkluotas pasipriešinimo judėjimas buvo ne mažiau svarbus.

„Mano manymu, tai buvo viena pagrindinių kovos priemonių“, – pabrėžia istorikas, pasak kurio pati partizanų vadovybė ragino leisti spaudą.

„Tad neteisinga ją būtų nustumti į antrą vietą“, – priduria pašnekovas, įsitikinęs, jog tokia rezistencijos forma nepelnytai užgožiama. Juolab kad dėl to iškreipiama pati partizaninio karo istorija.

„Nereikia įsikibti minties, kad partizanų pasipriešinimas buvo vien tik ginkluota kova. Jie vykdė ir neginkluotą, – sako D. Juodis. – Matykime pasipriešinimą plačiau – ne tik kaip žvanginimą ginklais, bet ir kaip intelektinę kovą.“

Istoriko duomenimis, partizanai nuo 1944 iki 1953 metų sunkiai įsivaizduojamomis sąlygomis sugebėjo išleisti apie šimto pavadinimų įvairių leidinių. Vieni jų ėjo vos keletą mėnesių, kiti – kelerius metus.

Kiek žinoma, atsišaukimai, kitokia spauda sovietų okupuotoje Lietuvoje pradėti leisti ir platinti nuo 1944 metų. I kuo toliau, tuo jų vis daugėjo.

1945-aisiais dauguma stambesnių partizanų junginių jau turėjo savo spaudos leidinius. Dažniausiai tokie cirkuliavo partizaninėse apygardose, srityse. Tačiau net ir tada, kai šios apygardos dar neegzistavo, spaudą leisdavo atskiri būriai.

Žinoma, tiražai nebuvo dideli. D. Juodžio teigimu, paprastai leista po kelias dešimtis egzempliorių. Tačiau su tokiu pat atsidavimu, kaip ir vykdyta ginkluota kova.

„Spauda kasmet buvo aktualesnė, nes ginkluotosios pajėgos silpo, – kodėl, aiškina istorikas. – Taigi vis dažniau persiorientuota į neginkluotos kovos priemones.“

Palaikė visų dvasią

Pasak D. Juodžio, maždaug nuo 1949–1950 metų – partizaniniam karui artėjant prie tragiškos pabaigos, – pogrindinė spauda buvo tapusi netgi svarbesnė nei priešinimasis ginklu.

Per ją, platinamus atsišaukimus partizanai galėjo skelbti savo idėjas, palaikyti tarp šalies gyventojų rezistencinę dvasią, boikotuoti okupacinės valdžios nutarimus ir jų įgyvendinimą.

Atsišaukimai, daktaro aiškinimu, paprastai būdavo kažkam adresuoti: mokytojams, moksleiviams, inteligentijai. Tačiau pagrindinė jų mintis visada ta pati – nepasiduoti. Nenusileisti atėjūnų valdžios atstovams, nevykdyti jų nurodymų, o ypač – išlaikyti lietuvišką dvasią.

Pavyzdžiui, nuo 1946 metų praktiškai kasmet vykdavo rinkimai į įvairius valdžios organus. Ir prieš kiekvienus partizanų spaudoje pasirodydavo raginimai gyventojams juos boikotuoti. Prasidėjus kolektyvizacijai, agituota prieš kolūkius.

Dažnai atsišaukimai buvo pasirašomi paprastai – „Lietuvos partizanai“. Daktaras D. Juodis pripažįsta: ne visada ir žinoma, kad juos tikrai leido partizanai, ar būdavo ir moksleivių, kitų pogrindinių organizacijų bei pavienių asmenų parengtų atsišaukimų. Nustatyti jų autorius dabar praktiškai neįmanoma.

Visai kas kita, anot istoriko, – partizanų kūryba. Jos pogrindinėje spaudoje – eilėraščių, dainų, ilgesnių beletristikos kūrinių, – irgi nestigo. Be to, visada būdavo žinių iš užsienio. Jas partizanai sužinodavo klausydami radijo stočių.

„Sovietinėje spaudoje dažnai nebūdavo skelbiama, kas vyksta pasaulyje“, – primena D. Juodis. Tad per tokias žinias pogrindžio leidinukuose buvo palaikomas tikėjimas, jog Lietuva už jos ribų nėra užmiršta, kad ir kitos šalys palaiko jos išsilaisvinimo viltį.

„Partizanai mintis kreipė į tai, kad vis dėlto bus karas tarp Rytų ir Vakarų – tada Lietuva gaus galimybę išsivaduoti“, – apibendrina istorikas.

Dariaus Juodžio įsitikinimu, surasti dar toli gražu ne visi partizanų 1944–1953 metais leisti leidiniai. DELFI nuotr.

Dariaus Juodžio įsitikinimu, surasti dar toli gražu ne visi partizanų 1944–1953 metais leisti leidiniai. DELFI nuotr.

Draudžiami skaitiniai

Pogrindinės spaudos leidyba reikalavo nemenkų pastangų. Nors pats procesas, pasak D. Juodžio, ir atrodė įprastas: surinkti informaciją, parengti medžiagą pagal radijo pranešimus, parinkti kūrybą, parašyti įvadinį ir kelis kitus straipsnius. Tačiau visa tai po to dažniausiai tekdavo atspausdinti paprasta mašinėle, taigi ne daugiau kaip keliasdešimt egzempliorių. Norint didesnio tiražo, reikėjo specialių dauginimo priemonių.

„Tokios dauginimo priemonės, kurios dabar gal nebenaudojamos, buvo šapirografai ir rotatoriai“, – istorikas pasakoja, kad pastaruoju prietaisu leidinį jau buvo galima padauginti iki kelių šimtų egzempliorių ar net daugiau.

Yra žinoma, jog miško broliams pasiekiami būdavo ir sudėtingesni įrenginiai. Partizanai savo leidinius spausdino net tipografiniu būdu – tik tai darydavo retai. Dažniau rasdavo alternatyvių būdų skleisti tarp gyventojų laisvą žodį.

Štai 1949 metais, kai Lietuvos laisvės kovos sąjūdis pradėjo leisti leidinį „Prie rymančio rūpintojėlio“, jį persiųsdavo į apygardas, o šios padaugindavo pas save. Tuomet visos Lietuvos mastu egzempliorių skaičius išaugdavo ir iki tūkstančio.

„Egzempliorių skaičius labai priklausė nuo priemonės, kuria buvo dauginama“, – sako D. Juodis, ir patikėdavo juos esą tik patikimiems platintojams.

„Pogrindis visada sieks leisti spaudą, atsišaukimus, kad išsakytų savo poziciją, sukurtų atsvarą valdžios politikai.“

D. Juodis, istorikas

Paprastai pogrindinė spauda būdavo atnešama pas įtarimų nekeliantį asmenį – ryšininką, rėmėją. Jis padalydavo leidinius kitiems pasitikėjimą pelniusiems platintojams.

„Pogrindinė partizanų spauda keliaudavo per gerai pažįstamų žmonių rankas“, – patvirtina D. Juodis. Nepatikimas žmogus galėjo padaryti daug žalos atskleidęs spaudinio šaltinį.

Tad veikla ši buvo labai pavojinga. Ypač rizikuodavo platinusieji atsišaukimus – juk tie buvo klijuojami kiek galima viešesnėse vietose.

„Tokiam spaudiniui patekus į priešiškas rankas, platintojas būdavo suimamas“, – sako D. Juodis, pasak kurio taip nukentėjusiųjų buvo ne vienas ir ne du.

Ir vis tik, nepaisant milžiniškos rizikos, pogrindinė spauda pasklisdavo gana plačiai, nes laikytasi taisyklės – perskaitei ir duok kitam skaityti. Taip miško brolių žodis, nors daugiausia skleistas savos apygardos ribose, neretai jas peržengdavo: dalis egzempliorių patekdavo ir į kaimynines partizanų apygardas.

Iššūkis – gauti

Pogrindinės partizanų spaudos ir formatas, ir apimtys buvo labai įvairūs. Vieni leidiniai siekė A4 lapo dydį, kiti leisti mažesni. Puslapių skaičius varijavo nuo 4–5 iki daugiau.

Pagrindinis iš tokių leidinių, pasak D. Juodžio, buvo jau minėtas vyriausiosios partizanų vadovybės inicijuotas „Prie rymančio rūpintojėlio“. Jo leidėjai orientavosi ne tik į visus šalies partizanus, bet ir visuomenę.

Greta rengtas „L. Biuletenis“ – tik partizanų vadovybei.

Leisti pogrindinį laikraštį buvo nepaprastai sudėtinga, juolab kad neretai tas daryta miško sąlygomis, labai trūkstant spausdinimui reikalingų priemonių. Tas, sako istorikas, nėra ko stebėtis, jog popierius ne visada būdavo kokybiškas.

„Man yra tekę matyti atsišaukimus, atspausdintus ant plono rūkomojo popieriaus, – pasakoja. – Pokariu dėl popieriaus buvo sudėtinga – labai sunku gauti. Jo trūko netgi valdžios įstaigoms, o ką jau kalbėti apie pogrindyje esančius žmones.“

O dar reikėjo ir dažų, kalkių, kitko. Viso to gauti ką tik praūžus karui buvo nemenkas iššūkis.

Partizanų leidiniai paprastai gyvuodavo iki žūdavo paskutinysis jų redaktorius. Nuotraukoje – Vakarų Lietuvos srities vadas, laikraštėlio „Laisvės Varpas“ leidėjas Antanas Bakšys-Klajūnas. ARCHYVŲ nuotr.

Partizanų leidiniai paprastai gyvuodavo iki žūdavo paskutinysis jų redaktorius. Nuotraukoje – Vakarų Lietuvos srities vadas, laikraštėlio „Laisvės Varpas“ leidėjas Antanas Bakšys-Klajūnas. ARCHYVŲ nuotr.

Iki paskutinio atodūsio

Ir vis tik kai kurie pogrindiniai leidiniai išsilaikė gana netrumpą laiko tarpą. Daktaras D. Juodis sako, jog reikėtų prisiminti, ar kuris nors partizanų leidinys, leistas nuo 1944 metų, išliko iki pat 1953-iųjų. Tačiau tokių, kurie leisti penketą šešetą metų – tiesa, su pertraukomis, – nors ir nedaug, bet buvo.

„Stengdavosi leisti periodiškai, bet ne visada pavykdavo“, – sako istorikas.

Tarp ilgiausiai ėjusių jis pamini Dzūkijoje, Dainavos ir Kęstučio apygardoje leistą „Laisvės varpą“. D. Juodžio duomenimis, paskutinis jo numeris pasirodė 1953-iaisiais, o pradžia buvusi 1946 metais.

Paprastai leidyba nutrūkdavo kartu su paskutinio leidinio redaktoriaus gyvybe. Taip nutiko ir „Prie rymančio rūpintojėlio“, kai 1953 metais žuvo jo redaktorius Juozui Šibailai-Merainiui.

„Nebuvo tokio leidinuko, kurio redaktorius 5–6 metus būtų tas pats. Vieni žūdavo, būdavo suimami – jų darbą perimdavo kiti“, – pasakoja D. Juodis.

Pasipriešinimo sovietų okupacijai leidiniai paprastai gimdavo bunkeriuose, slėptuvėse. Tačiau, pasak istoriko, patys partizanai neslėpė, jog trūko intelektualių pajėgų rašyti straipsnius, tad neretai į jų spaudą rašydavo ir legaliai gyvenę asmenys. Perduodavo ne tik savo kūrybą, bet ir analitinius straipsnius. Siųsdavo medžiagą per ryšininkus, pasirašydavo slapyvardžiu. Dėl to, apgailestauja istorikas, kai kurių darbų autoriai tebėra nežinomi – jų slapyvardžiai taip ir liko neiššifruoti.

Kitas balsas

Nemaža dalis partizanų spaudos įvairiais keliais pasiekė ir mūsų laikus. Tuo savotiškai pasirūpino ir patys miško broliai, kruopščiai slėpę savo archyvus. Juos, pasak D. Juodžio, dabar atrandame užkastus miško žemėje. Greta kitų partizanų dokumentų neretai guli ir jų leista spauda – kartais net visi išleisti numeriai vienoje vietoje.

Kitas būdas susipažinti su pogrindiniais leidiniais – sovietų saugumo bylos. Partizanų laikraštėliai, atsišaukimai, į jas, pasak istoriko, gulė kaip daiktiniai pačių kovotojų ar jų ryšininkų kaltės įrodymai.

Daug rečiau leidinius pavyko išsaugoti, išslapstyti patiems partizanų rėmėjams, ryšininkams. Tokie unikalus egzemplioriai papildė šalies arba krašto muziejų ekspozicijas.

Yra, D. Juodžio teigimu, ir dar neaptiktų spaudos leidinių, Apie juos žinoma iš kitų nuorodų, tačiau originalų nūdienos istorikai nėra matę.

„Negaliu pasakyti, kad jie neišlikę. Labiau tiktų žodis nesurasti“, – D. Juodis neatmeta tikimybės, kad šie spaudiniai atsiras kuriame nors paslėptame partizanų archyve.

Istoriko įsitikinimu, jie, kaip neginkluota kovos priemonė, buvo be galo svarbūs. Nukreiptas į žmogaus mąstymą, spausdintas žodis kurstė nepaklusnumo okupacinės valdžios veiksmams ugnį.

Sunaikinus rezistencinį judėjimą, šį kovos būdą perėmė kitas, jau ne partizanų, pogrindis.

„Intelektualusis pogrindis visada kaip kovos priemonę pasirenka spaudą, atsišaukimus. Tai labai svarbu, kai negali visiškai viešai išsakyti savo nuomonės, – įsitikinęs D. Juodis. – Šalyje, kur įsigalėjęs autoritarinis arba totalitarinis režimas, nėra nuomonių įvairovės, pogrindis visada pateikia kitą nuomonę. Kitą, negu skelbia valdžia, įvykių versiją.“

„Pogrindis visada sieks leisti spaudą, atsišaukimus, kad išsakytų savo poziciją, sukurtų atsvarą valdžios politikai“, – konstatuoja istorikas.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų