I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Dantų gydytojas be kūrybos – ne gydytojas

Dantų gydytojas be kūrybos – ne gydytojas

Įsisiautus koronavirusui, žinomas panevėžietis burnos chirurgas Vytautas Bosas penkis mėnesius nedirbo. Ne dėl pandemijos. Dėl to, kad įsisiurbus erkei susirgo nelemta Laimo liga.

Šioji sukaustė taip, jog nebegalėjo padėti žmonėms.

„Tuomet pasvarsčiau, kad galbūt turėčiau ir visai nebedirbti“, – atvirauja 77-erių burnos chirurgas.

Tačiau išgirdęs, kokia ilga eilė negaluojančiųjų laukia būtent jo pagalbos, į darbą odontologijos poliklinikoje sugrįžo ir džiaugiasi, kad jėgos vėl leidžia rūpintis kitų sveikata.

Paklaustas, kaip mano, kodėl būtent pas jį tarp veržiasi pacientai, V. Bosas sako tiesiai: medikui reikia ne tik stengtis gerai dirbti, bet ir būti švelniam ir dėmesingam.

„Žinau, kaip labai žmonės laukia dėmesio iš gydytojo. Pacientai juk jaučia ir tikrai vertina rūpestį jais“, – patikina daugybę metų ir jau ne pirmą panevėžiečių kartą gydantis chirurgas.

Žinomą burnos chirurgą Vytautą Bosą prieš penkis dešimtmečius į šią profesiją atvedė meilė – bet ne medicinai. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Žinomą burnos chirurgą Vytautą Bosą prieš penkis dešimtmečius į šią profesiją atvedė meilė – bet ne medicinai. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Profesija – iš meilės

Gydytoju odontologu V. Bosas sako tapęs, nes į tuometį Kauno medicinos institutą jį atvedė ne kas kitas, o meilė. Tiesa, tada tai nebuvo meilė medicinai: neseniai iš sovietinės kariuomenės grįžęs jaunuolis įsižiūrėjo savojo miestelio merginą, Almonę. O šioji įstojo studijuoti medicinos.

„Pagalvojau, jei Almonė sumanė būti gydytoja, galiu ir aš. Tad į Medicinos institutą stoti nusprendžiau ir pats – ir įstojau“, – kaip savaime suprantamą dalyką pasakoja gydytojas.

Vidaus ligų gydytojos mokslus išėjusi Almonė Bosienė jau daug metų – brangi, mylima jo žmona, taip pat burnos chirurgo profesiją pasirinkusio jųdviejų sūnaus Vismanto Boso mama. Susituokė jie dar būdami studentai. Dabar ši moteris – pensininkė. O anksčiau ji dirbo dėstytoja, medicinos žinias perteikė buvusios miesto medicinos mokyklos studentams.

V. Bosas neslepia – rinkdamasis gydytojo odontologo profesiją įsivaizdavo, kad išsamiausiai teks studijuoti tuomet vadintą stomatologinę aparatūrą, kad tai ji svarbiausia gydymo procese. Tačiau labai greitai įsitikino, jog mašinos – tik pagalbininkės.

Nors specializuojasi burnos chirurgijoje, Vytautas Bosas teigia mokantis bei atlikdavęs visą dantų gydymo procesą. Išskyrus protezavimą – šios srities gydytojas šypsosi taip ir nepamėgęs. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Nors specializuojasi burnos chirurgijoje, Vytautas Bosas teigia mokantis bei atlikdavęs visą dantų gydymo procesą. Išskyrus protezavimą – šios srities gydytojas šypsosi taip ir nepamėgęs. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Intuicija neapgauna

„Turbūt labiausiai netikėta per studijas man buvo sužinoti, kad kiekviena burna, kiekvienas dantis yra skirtingi – nerasi dviejų vienodų. Tada ir suvokiau, kad mano profesijoje itin reikalingas ir svarbus ne vien techninis, išmoktas, bet kūrybinis problemos suvokimas“, – sako chirurgas.

Anot V. Boso, iki imdamasis gydyti, burnos chirurgas privalo itin kruopščiai išklausinėti ligonį. To reikia negalavimo priežasčiai nustatyti. Juolab kad daugybę įvairių kitų, atrodytų, su dantimis nesusijusių ligų lemia jiems tinkamo gydymo parinkimą. Kaip ir pačios dantų problemos gali sukelti daugybę kitų organizmo sutrikimų, tarp jų širdies, inkstų, sąnarių, kitų organų ligas.

„Gerai tam gydytojui, kuris turi išvystytą intuiciją, kai šioji pasako, nuo ko pradėti gydymą“, – atkreipia dėmesį V. Bosas, kurio paties nuojauta paprastai neapgauna. Tad užčiuopti ligos priežastį –  jos šaknis, kaip šypsodamasis sako chirurgas, – pavyksta greitai.

Bet nors mediko intuicija, pašnekovo svarstymu, galbūt yra ir duotybė, jai atsirasti, įsitvirtinti, vystytis padeda vis gilinamos specialybės žinios, gebėjimas, noras išklausyti pacientus, jiems skiriama kantrybė. Žinoma, ir meilė žmonėms, rūpestis jais. Nes koks gi daktaras, kuris tegalvoja vien gerai padaryti darbą? Tikram specialistui svarbiausia – žmogus, pacientas, jo sveikata, savijauta, jo laimė.

I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Bendraamžiai su Pabedinsku

Su mama ir metais vyresniu broliu, garsiu skulptoriumi Algirdu Bosu, V. Bosas augo Kėdainių rajone, Gudžiūnuose. Jis gerai mena tame miestelyje gyvenus mažne bendraamžį pienininko sūnų, būsimąjį televizijos žurnalistą Skirmantą Pabedinską.

„Nors ir bendraamžiai, draugai su Skirmantu nebuvom. Tačiau menu jį kaip kūrybingą scenos žmogų, puikiai grojusį kontrabosu mūsų miestelio šokiuose“, – sako gydytojas.

Vytauto mama buvo pardavėja, o štai tėčio jis neturėjo.

„Skurdžioje šeimoje išaugęs, nuo vaikystės svetimiems tarnavęs mano tėvas buvo susižavėjęs bolševikinėmis idėjomis, gyveno jomis, skleidė jas, kol galiausiai vokietmečiu pateko kaliniu į Kauno IX fortą, o iš ten dar prieš man gimstant dingo be žinios. Buvo žinoma, kad jį iš to kalėjimo išsivedė, tikėtina, to meto pareigūnai, o kas toliau jam nutiko – nežinia“, – pasakoja V. Bosas.

Medikas neturi iliuzijų – labiausiai tikėtina, kad tėvas buvo sušaudytas ir užkastas kur nors bendrame kape. Jis pats gimė, kai vyras jau buvo dingęs be žinios, mama juodu su broliu išaugino viena. Tad gerai mena, jog buvo laikas, kai jiems, vaikams, pokariu teko ir pabadauti. Tačiau niekada nesigailėjo dar paauglystėje išmokęs melžti karvę, šerti paršus: turimas ūkis, gyvuliai padėjo šeimai išmisti.

Metais vyresnis Vytauto Boso brolis Algirdas taip pat pasirinko kūrybą – tik meninę: tapo garsiu skulptoriumi. ASMENINIO ALBUMO nuotr.

Metais vyresnis Vytauto Boso brolis Algirdas taip pat pasirinko kūrybą – tik meninę: tapo garsiu skulptoriumi. ASMENINIO ALBUMO nuotr.

Pajuto savo kailiu

Studijų metais, Kaune atliekant dantų gydytojo praktiką ir ėmusis gydyti ligonį, viena ilgai jo darbą stebėjusi gydytoja tiesiai šviesiai pasakė: „O tu tikrai būsi geras gydytojas.“ Šis pastebėjimas V. Bosui giliai įsirėžė į atmintį.

„Man net nepatogu pasidarė išgirdus tokius žodžius, – prisiminė reakciją į pagyrimą. – Kita vertus, neabejojau, jog visi gydytojai tiesiog privalo būti geri.“

O kad tikrovėje anaiptol ne visi jie tobuli, sako patyręs savo kailiu. Kai dar mokėsi vidurinėje, suskaudusį dantį jam bandė traukti vietos gydytojas. Įdėjęs daugybę vargo, sugebėjo pašalinti tik dalį. Likusioji taip ir liko styroti Vytauto burnoj. Ir siaubingu skausmu vėl apie save priminė V. Bosui jau tarnaujant kariuomenėj. Tenykščiams daktarams užsilikusią nuolaužą išrauti vis dėlto pavyko, bet prisiminimus apie tą danties rovimą V. Bosas nešiojasi iki šiol.

Beje, tarnavo V. Bosas aviacijos dalinyje, tačiau per visą tarnavimo kariuomenėje laiką į dangų pakilti jam taip ir neteko.

„Žmona iš manęs dažnai pasijuokia, kad aš – aviatorius, kuriam nėsyk neteko pilotuot lėktuvo“, – juokiasi vyriškis.

Broliai Bosai. ASMENINIO ALBUMO nuotr.

Broliai Bosai. ASMENINIO ALBUMO nuotr.

Atrodė egzekutoriais

Tapęs dantų gydytoju, o tai buvo prieš 49-erius metus, V. Bosas dirbti atvyko į Panevėžį. Pirmąja darboviete tapo miesto stomatologijos poliklinika, kurioje, tik kitaip pervadintoje, jis dirba iki šiol. Teko daktarui darbuotis ir  miesto 5-ojoje vidurinėje mokykloje, dabar virtusioje gimnazija. Dirbo jis buvusiuose Kurčiųjų, Duonos kombinatuose. Panevėžiečius V. Bosas gydė ir kitose „valdiškose“ dantų gydymo įstaigose.

Gydytojas neslepia, kad profesinio kelio pradžioje jo specialybės medikai, dirbantys su to meto burzgiančia, vibruojančia aparatūra, vaistus nuo skausmo leidžiantys švirkštais su storiausiomis adatomis – nes kitokių paprasčiausiai nebūdavo, – ypač vaikams atrodė savotiškais egzekutoriais.

V. Bosas nesistebi: ir suaugusiesiems nejauku pasidarydavo vien į tą įrangą pažiūrėjus.

„Bet aš jau tada, jaunystėje, supratau, kad su žmogumi, kurį gydysiu, turiu kalbėtis, privalau jį nuraminti, suteikti galimybę atsipalaiduoti. Tada pacientui tampa nebe taip baisu, nuslūgus įtampai, ir skausmo dažnai nebejaučiama“, – per ilgą praktiką sako įsitikinęs burnos chirurgas.

O ir sovietinė dantų gydymo įranga, dabar išties primenanti kankinimų instrumentus, tuo metu buvo labai kitokia, nei ta, kokia dantų specialistai dirba išsivysčiusiame, atvirame pasaulyje.

„Turtingųjų šalių aparatūra buvo subtilesnė, tyliau dirbo, jų skausmą malšinantys vaistai turėjo mažiau šalutinių poveikių ir net adatos jų buvo plonesnės, tad tik dėl to tenykštis gydymas galėjo atrodyti mažiau skausmingas“, – pripažįsta V. Bosas.

I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Orios pensijos neužsidirbo

Sovietinė tvarka, kai ne tik gydymo įstaigos, bet ir kiekviena mokykla, kiek didesnė darbovietė, miestelis ar net kaimas turėjo po gydytoją stomatologą, V. Bosui neatrodo buvusi netinkama. Be to, ir gydymas, ir medikamentai žmonėms buvo teikiami nemokamai, už tai sumokėdavo pati valstybė.

„Tiesa, mes, gydytojai odontologai, uždirbdavom tikrai mažai. Tad aš, turėdamas didžiulį gydytojo darbo stažą, gaunu orios senatvės tikrai neužtikrinančią pensiją. Gal dar ir dėl jos turiu paskatą dirbti“, – pripažįsta.

„Žmona iš manęs dažnai pasijuokia, kad aš – aviatorius, kuriam nėsyk neteko pilotuot lėktuvo.“

V. Bosas

V. Boso pasakojimu, tobulesnę gydymo aparatūrą Lietuva atsivežė tik Sąjūdžio metais. Tuomet užsieniuose pavyko įsigyti ir aštresnių grąžtų dantims. O štai mūsų šaliai tapus nepriklausoma ir atsivėrus sienoms, daug odontologijos naujovių jau atvežė išeiviai iš Lietuvos, šios srities gydytojais dirbantys Amerikoje. Jie skaitė paskaitas, labdarai gabeno naudotą dantų gydymo aparatūrą, kuri pas mus buvo naujovė.

Šiuolaikiniai odontologai dirba su tokia pat modernia aparatūra, kokia gydomi ir kitų civilizuotų pasaulio šalių žmonės. Pasikeitė, anot pašnekovo, ir tai, jog anksčiau pati valstybė rūpindavosi savo piliečių dantimis. Dabar gyvename tokia nuostata, kad viskuo pasirūpinti privalome patys.

Odontologas burnos chirurgas didžiuojasi toli nuo sovietmečio laikų nužengusia savo profesija, tačiau sako patikėti jo žodžiu: jokios modernios technologijos nebus geriau už nuosavus dantis. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Odontologas burnos chirurgas didžiuojasi toli nuo sovietmečio laikų nužengusia savo profesija, tačiau sako patikėti jo žodžiu: jokios modernios technologijos nebus geriau už nuosavus dantis. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Greitas gyvenimas pakeitė ir odontologiją

Gydytojas V. Bosas primena sovietmečiu gyvavusią praktiką, kai būdavo privalu porą kartų per metus profilaktiškai tikrintis dantis. Tokia tvarka galiojo darželinukams, mokinukams, nėščiosioms, kareiviams – ir mokėti už tai nereikėjo.

Sergančiųjų lėtinėmis ligomis dantys būdavo tikrinami dar dažniau.

„Dabar gerai tiems vaikams, kurių tėvai turi laiko atvesti vaiką pas gydytoją odontologą. Jei tėvai neturi ar laiko, ar supratimo, mažai kam kitam vaikų dantys rūpi“, – apgailestauja burnos chirurgas. Ir sako suprantantis, jog dabartinė Lietuva yra nepajėgi apmokėti dantų gydymo, o pats žmogus tokiam vizitui turi būti pasitaupęs pinigų.

O dar, pasak V. Boso, dabar gyvename visai kitais tempais, kai visur siekiama greito rezultato. Tad ne visi specialistai imasi ilgo dantų gydymo proceso – dažnas tiesiog pasiūlo probleminį dantį keisti implantu.

„Nesu prieš implantus, – pabrėžia chirurgas. – Bet puikiai žinau, kad jie keičia žmogaus savijautą, pojūčius. Žinau ir tai, kad implantai niekada nepakeis, nebus geriau už nuosavus dantis.“ Daktaras patarė implantus rinktis tuomet, kai jau nebėra savų dantų.

Vytautas Bosas (nuotraukoje – su žmona Almone ir marčia Egle) sako, kad sūnus Vismantas irgi nusekė tėvų pėdomis į mediciną. ASMENINIO ALBUMO nuotr.

Vytautas Bosas (nuotraukoje – su žmona Almone ir marčia Egle) sako, kad sūnus Vismantas irgi nusekė tėvų pėdomis į mediciną. ASMENINIO ALBUMO nuotr.

Lyg geltų uodas

Vardydamas jo profesiją palietusius pokyčius, V. Bosas priminė, kad karjeros pradžioje būdavo daromos mažytės kiekvieno atskiro danties rentgeno nuotraukos. Ilgainiui jų kokybė ir dydis gerėjo, radosi panoraminės nuotraukos, ir dabar aparatūra išgauna trimatį vaizdą.

„Tai labai palengvino mums, gydytojams, darbą“, – patikina gydytojas, pacientų vardu negalintis nepasidžiaugti ir šiuolaikiniais, didelio šalutinio poveikio neturinčiais skausmą malšinančiais vaistais, leidžiamais itin plonomis adatomis.

„Vaistus leidžiant pacientui jausmas tik toks, tarsi geltų uodas“, – teigia V. Bosas.

Kardinaliai pasikeitė ir dantų plombavimo technikos. Kai tik pradėjo dirbti, plombos gamintos iš medžiagų, kurių sudėtyje net būta gyvsidabrio ar vario, o dantų protezai – iš metalų. Dažnam būdavo dedami auksiniai vadinamieji dantų vainikėliai bei tiltiniai protezai.

V. Bosas teigia tą žinantis labai gerai, nes mokantis bei atlikdavęs visą dantų gydymo procesą. Išskyrus protezavimą.

„Nepamėgau šios srities“, – atsidūsta.

I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Senatvė apdovanojo protiniu dantim

Išskirtinių, jam pačiam šypsnį sukėlusių atvejų ilgoje dantų gydytojo praktikoje būta daug. Tačiau bene labiausiai V. Bosas sako buvęs nustebintas, kai bedantis, išimamus protezus turįs garbaus amžiaus pacientas atėjęs pasiskundė, jog tie nebesilaiko burnoje – kažkas trukdo.

Apžiūrėjęs senjorą, daktaras buvo priverstas šiam pranešti, kad va, protinis dantis senatvėj išdygo. Nors iš tikrųjų nieko tas dantis neišdygo – vien nusmuko dantenos, o jaunystėje pro jas taip ir neprasimušęs dantis gyvenimo saulėlydžiu išlindo.

Šypsnį medikui kelia ir tai, kad nemažai žmonių, paprastai vyresnių, atėję gydyti dantų prisipažįsta labai bijantys – dėl jaunystėje patirtų skausmų sėdus į stomatologo kėdę. Tad, anot V. Boso, labai šaunu, kad šiuolaikinė medicina jiems gali pasiūlyti puikių vaistų, dėl kurių dantų gydymas tapo beskausmiu. Tačiau tas gydymas dabar skausmingas gali būti piniginei…

Tarp nelabai įprastų atvejų V. Bosas prisimena ir tąjį, kai apžiūrėjęs paciento burną aptiko neiškritusį pieninį dantį. Maža to, tas puikiai derėjo su visai kitais dantimis, net traukti nereikėjo.

Sunku, šypsosi V. Bosas, neprisiminti ir sovietmečio jaunuolio reikalavimo išrauti du sveikus priekinius dantis, nes norėjo puikuotis įstatytais auksiniais. Tąjį pacientą daktaras prisipažįsta išvijęs nesileisdamas net į kalbas.

I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Kai nedirba, triūsia

Po ilgoko pokalbio apie darbą, dantų gydymą pasiteiravau daktaro, ką veikia, kai nedirba. Atsakė, kad baigęs darbą vyksta į savo ir žmonos tėviškę Gudžiūnus. Ten yra likusios abiejų jų sodybos, ten sutuoktiniai triūsia, ilsisi, gyvena.

O kai norisi daugiau įspūdžių, Bosai keliauja.

„Užsieniai mūsų labai netraukia. Džiaugiamės Lietuva, žavimės ja, atrandam nematytų vietų, lankom jau pažintas ir kaskart vis labiau pajuntam, kokia graži mūsų šalis“, – patikino daktaras V. Bosas.

Komentarai

  • Puikus žmogus!

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų