Vadovaujantis komunistine ideologija masiškai naikinti tautas buvo rengiamasi jau nuo 1939-ųjų. Tačiau prasidėjus trėmimams iš Lietuvos, traukiniais į Šiaurę vežti ne tik lietuviai – tarp represuotųjų atsidūrė ir daugiau nei du tūkstančiai žydų. ARCHYVŲ nuotr.

Dalinosi bendru likimu

Sovietinis genocidas iš namų ir tėvynės išplėšė šimtus tūkstančių Lietuvos žmonių.

Tremtis palietė visas čia gyvenusias tautas: Sibiro platybėse kartu su lietuviais atsidūrė žydai, lenkai, romai, taip pat rusai. Jų istorijos – dar vienas žiaurių sovietinių represijų prieš taikius gyventojus liudijimas.

Į Lietuvą negrįžo

Neretai manoma, kad gyvuliniuose vagonuose į tremtį išvežta lietuvių tauta, tarsi pamirštant, kad tarp tremtinių buvo ir daugybė kitataučių Lietuvos gyventojų.

Jie, kaip ir lietuviai, perėjo per visus Sibiro vargus ir sunkumus, dalis taip ir liko palaidoti tremties vietose ir lageriuose. Nemaža dalis išgyvenusiųjų į Lietuvą irgi nebegrįžo.

„Laikas, kai žydų tremtiniams buvo leista grįžti į Lietuvą arba Baltijos šalis, sutapo su Helsinkio sutartimi, atvėrusia kelią žydams iš Sovietų Sąjungos išvykti į Izraelį. Daugelis žydų pasinaudojo ta galimybe. Iš mano šeimos visi tremtiniai išvažiavo į Izraelį. Tai suprantama – Lietuvoje jų turtas buvo atimtas, giminės per Holokauską išžudyti“, – sako Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.

Anot jos, ir pokariu žydams Lietuvoje nebuvo ramybės – nuo sovietų valdžios nukentėjo daug ir šios tautos žmonių. Kaip visi kiti sugrįžusieji tremtiniai, žydai neišvengė persekiojimų.

Netgi Paneriuose, kur per Antrąjį pasaulinį karą buvo nužudyta iki 100 000 žmonių, daugiausia žydų, 1948-aisiais už privačias lėšas žydų pastatytas paminklėlis su užrašu jidiš kalba susprogdintas, o jo vietoje iškilo paminklas su žvaigžde tarybiniams piliečiams.

Tačiau ir prie jo žydai negalėjo rinktis pasimelsti už nužudytuosius.

„Prisimenu, kaip žmones, atvažiuodavusius grupėmis, gaudydavo. Mano dėdę penkiolikai parų už tai pasodino“, – pasakoja F. Kukliansky.

Iš kartos į kartą

Pasak bendruomenės pirmininkės, baisi trauminė patirtis neišvengiamai palieka žymę daugelyje kartų.

„Ateina laikas, kai normalus, plataus ir atviro mąstymo žmogus pasidaro išvadas studijuodamas istorijos šaltinius ir gal jam pavyksta atitrūkti nuo savo giminės istorijos. Bet dauguma lieka susiję su tuo, kas jų šeimoms nutiko. Žydai ar lietuviai, bet kuri kita tauta vienodai patiria traumas, kurios persiduoda iš kartos į kartą. Nuo to nepasislėpsime ir neišvengsime. Aš pati visą gyvenimą bijau karo, mano vaikai bijo. Manau, kad ir mano anūkai, nors jie dar apie tai tyli, kažkada irgi kalbės apie šitą baimę, užslėptą ar bandomą nuslėpti. Visada yra netikrumo, nepasitikėjimo, kad vėl gali nutikti kažkas baisaus, kažkas vėl pasikėsins į tavo gyvenimą, laisvę, asmenybę, kad vėl teks patirti tokius siaubus. Juk kuo aš geresnė už savo tėvus? Kodėl jiems teko tokia baisi patirtis, o mane turėtų apeiti? Kita vertus, džiaugiuosi kiekviena diena, pragyventa be prievartos, kalėjimo, tremties“, – sako F. Kukliansky.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky teigimu, pokariu žydams nebuvo ramybės – daugelis nukentėjo nuo sovietų valdžios represijų, kaip visi kiti sugrįžusieji tremtiniai, žydai neišvengė persekiojimų. DELFI (K. Čakovskij) nuotr.

Tautybė nieko nereiškė

1941-ųjų juodąjį birželį prasidėjusias tremtis istorikai dar kartais vadina daugiatautėmis.

Sovietai siekė atsikratyti vadinamųjų „nepageidaujamų elementų“, „klasinių priešų“, visuomenės elito ir panašiai.

Mestos visos pajėgos išnaikinti ne pavienius, sovietinei santvarkai neįtinkančius žmones, bet ištisas šeimas.

Juk nelikus šeimos, neliks ir jos patirties, visuomeninės ir kultūrinės įtakos, tradicijų. Neliks ir tautos žiedo, labiausiai išsilavinusių žmonių – pareigūnų, karininkų, mokytojų, žurnalistų, dvasininkų, prekybininkų ir kt.

Be lietuvių, tarpukario Lietuvoje daugiausia gyveno lenkų ir žydų.

Represijos skaudžiai palietė ir juos.

Manoma, kad iš Lietuvos ištremti 2 052 žydai.

Traiškė gyvenimus

Gyventojų surašymo, atlikto 1923 metais, duomenimis, 53,32 proc. Panevėžio gyventojų buvo lietuviai, 35,66 proc. – žydai, kiek daugiau nei penki procentai – lenkai, 3,3 proc. – rusai.

1940-ųjų liepą prasidėjus pirmiesiems areštams, sovietinio saugumo gniaužtai traiškė nesirinkdami tautybės.

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus muziejininko Donato Pilkausko teigimu, Panevėžyje, kaip ir visoje šalyje, masiškai buvo suimami politiškai aktyvūs žmonės, įvairių patriotinių organizacijų veikėjai, kariškiai ir pan.

1940 metų liepos 10–12 dienomis tarp suimtų žymiausių Lietuvos veikėjų pateko ir 56 žydai, vienas jų – panevėžietis Michelis Svirskis.

Baigęs pradžios mokslą, mieste jis vertėsi prekyba.

Sprendžiant pagal turimus dokumentus, savo nuosavybės šis prekybininkas neturėjo, tačiau naujoji okupacinė valdžia įtarė jį veikiant prieš liaudies interesus. Kitaip tariant, kaltinimai iš esmės buvo tie patys, kaip ir visiems tuomet suimtiems asmenims.

Areštuotas M. Svirskis uždarytas į Panevėžio kalėjimą. Kiek mažiau nei po mėnesio buvo paleistas Panevėžio apygardos kriminalinės ir saugumo policijos viršininko Jono Vildžiūno įsakymu.

Viena šeimų, kurias išdraskė sovietų represijos ir karas, buvo panevėžiečių verslininkų Brauerių. Nuotraukoje kairėje – Eduardo ir Feigos Brauerių vestuvės 1924 metais, dešinėje – Eduardas Braueris su sūnumis Igoriu ir Borisu apie 1936-uosius. EILATGORDINLEVITAN.COM nuotr.

Nuo senukų iki vaikų

Bene daugiausia žinių išlikę apie ištremtas Panevėžio žydų šeimas.

1941-ųjų juodąjį birželį kartu su lietuviais iš Panevėžio apskrities ištremtos ir 27 žydų šeimos – daugiau nei aštuonios dešimtys žmonių: medikai, tarnautojai, dvasininkai, prekybininkai, kitų profesijų atstovai.

Dalis Panevėžio žydų buvo ir Nepriklausomybės kovų dalyviai. Dauguma kovose dalyvavusių žydų turėjo eilinio laipsnį, bet tarp šios tautybės atstovų būta ir karininkų bei puskarininkių. Ištremtų žydų amžius labai įvairus – nuo garbių senjorų iki mažamečių vaikų.

Daugumai pavyko išgyventi sovietų represijas. Tačiau ne visiems buvo lemta po tremties sugrįžti į Lietuvą.

Pasak D. Pilkausko, ne vienas žydų tautybės vyras atsidūrė Rešotų lageryje, kur kalėjo nemažai Lietuvos valstybės ir visuomenės veikėjų.

Ten pateko Panevėžio prekybininkas Manelis Bermanas, jo šeima – žmona ir dvi dukros, dešimtmetė Elkė bei penkiolikmetė Taibė, kaip ir nemaža dalis panevėžiečių žydų tremtinių, buvo nublokštos į Barnaulo rajoną Altajaus krašte.

Šeima į laisvę paleista tik 1956 metais, tačiau į Lietuvą nė vienas nebesugrįžo.

Dvasininkas Peisachas Fridmanas suimtas 1941 metų balandį. Kalintas Panevėžio kalėjime, vėliau atsidūrė Šiaurės Kazachijoje.

81-erių Šova Fridmanienė, ištremta į Komiją, po poros metų mirė.

Panevėžietis Šmuelis Riklesas (Riklis) 1941 metų birželio 14-ąją buvo išvežtas į Rešotus, ten tardytas ir kitų metų vasarį mirė.

Bėgo į Lietuvą

Rešotuose mirė ir kitas panevėžietis žydas Leiba Zalcmanas (Zelcmanas).

Panevėžietė gydytoja Rebeka Gineikienė ištremta taip pat 1941 metais. 1947 metais kartu su dukra pabėgo į Lietuvą, tačiau po kelerių metų vėl suimta ir ištremta.

Iš tremties paleista tik 1956 metais, o 1957-aisiais grįžo į Lietuvą. Ir ji, ir dukra po kelerių metų mirė.

Tais metais bėgusių į Lietuvą būta ir daugiau. Prekybininkas Icikas Cemachovičius su šeima – žmona ir keturiais vaikais – ištremti į Oziorkus Altajaus krašte, 1947 metais visi pabėgo į Lietuvą.

Ramybės nerado ir gimtajame krašte. Sučiupti vėl buvo ištremti – pradžioje į Krasnojarsko kraštą, vėliau atsidūrė Kirgizijoje. Į Lietuvą po tremties jie nebegrįžo.

Tremtyje su tėvais atsidūrė ir septyniolikmetis sūnus Berelis, dešimtmetis Šolomas. Pastarasis 1979 metais emigravo į Izraelį.

Stočių, iš kurių numatyta vykdyti trėmimus 1949-ųjų operacijos „Priboj“ – „Bangų muša“ – metu, aprūpinimo specialaus pervežimo vagonais planas. SSRS vyriausybės nutarimais 1948–1951 metais vykdyti didžiausi trėmimai. Vien pirmuoju „Priboj“ įgyvendinimo etapu buvo ištremta beveik 30 000 taikių gyventojų. LYA, f. V-135, ap. 7, b. Nr. 162, l. 260 žemėlapis.

Ištremtųjų turtas nacionalizuotas

1941 metais ištremtas ir vienas turtingiausių Panevėžio žydų Šmuelis Ramas.

Šis žmogus prekiavo statybinėmis medžiagomis – kokliais ir plytomis, buvo ilgametis Panevėžio tarybos narys – nuo 1919-ųjų su kelerių metų pertrauka iki 1940 metų.

Š. Ramui Panevėžyje priklausė trys mūriniai ir vienas medinis namas.

Prasidėjus tremtims, Š. Ramas išvežtas į tolimuosius Sovietų Sąjungos rajonus, o jo pagrindinis gyvenamasis namas Respublikos g. 17 nacionalizuotas.

D. Pilkauskas pasakoja, kad po daugelio metų – 1988 metų rudenį – šiame name įsikūrė Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Panevėžio grupė, o 1989 metais pagal tuomečio Panevėžio miesto vykdomojo komiteto potvarkį patalpos Sąjūdžiui buvo išplėstos. Buvusiame Š. Ramo pastate Respublikos g. šiuo metu veikia Pasipriešinimo sovietinei okupacijai ir Sąjūdžio muziejus.

Tremties baisumus teko patirti ir žydų Eduardo bei Feigos Brauerių šeimai.

Ji vertėsi gabenimais, Ukmergės gatvėje buvo išsinuomojusi malūną ir turėjo kelis namus.

Viename jų butą nuomojosi vėliau sovietų nužudytas gydytojas Stanislovas Mačiulis, kitame jų name gyveno inžinierius Kazys Germanas, Panevėžio apygardos teismo pirmininko Klemenso Armino šeima.

Braueriai – tėvai ir du sūnūs – 1941 metais ištremti į Barnaulo rajoną Altajaus krašte. Iš tremties jie paleisti tik 1958-aisiais, tai yra po septyniolikos metų.