Kultūros paveldo registre registruotos Naujamiesčio žydų kapines, manyta, apima tik apie 16 arų. Tačiau paaiškėjus, jog teritorija gerokai didesnė, jų skaitmenizavimas dar tik planuojamas. PB nuotr.

Atmintis saugoma ir virtualiai

Atmintis saugoma ir virtualiai

Jau ne vienerius metus savanoriai tvarko ir dokumentuoja senąsias žydų kapines – sparčiai nykstančią Lietuvos istorijos dalį.

Tokių kapinių skaitmeninimas nėra lengvas ne vien dėl darbo apimties. Siekiant surinkti duomenis apie palaidotuosius, būtina išversti epitafijas. Nepaisant to, apie pusė šalies žydų kapinių yra dokumentuota. Savo eilės laukia ir Naujamiestis, tačiau čia pirmiau reikia sutvarkyti teisinius klausimus – pernai netikėtai aptikta, kad šios kapinės yra gerokai didesnės, nei manyta.

Išsiplėtė beveik hektaru

Radinys Naujamiestyje daugelį nustebino. Panevėžio miesto žydų bendruomenės pirmininkas Genadijus Kofmanas, bevaikščiodamas po Naujamiesčio žydų kapines, nusprendė pažiūrėti, ar tolėliau nėra išlikę tvoros fragmentų, ir miškelio gilumoje, kur pilna krūmų, lapų, pastebėjo daugiau antkapių. Tada ir kilo hipotezė, kad kapinių teritorija gerokai didesnė, nei manyta. Į pagalbą buvo pasikviesti ir VšĮ Litvakų kapinių katalogo „Maceva“, siekiančio išsaugoti informaciją apie žydų kapines virtualioje erdvėje, atstovai. Pasak šios organizacijos direktorės ir koordinatorės Sandros Petrukonytės, apie Naujamiesčio žydų kapines žinota. Jos registruotos Kultūros paveldo registre, tačiau manyta, kad teritorija apima tik apie 16 arų. Paaiškėjo, kad ji – gerokai didesnė. Šios kapinės kol kas neskaitmenizuotos, tai – ateities klausimas.

Naujamiesčio seniūnas Jonas Sankaitis sako, kad Kultūros paveldo departamentas į registrą jau įtraukė kiek daugiau nei 1,13 hektaro teritoriją. Kitaip tariant, žydų kapinės išplėstos kone hektaru. Seniūno teigimu, kaip pagrindas paimtas 1934 metų žemės suskirstymo projektas, kuriame pažymėtos ir žydų, ir karaimų kapinės. Šiemet bus atliekami kadastriniai matavimai ir visas plotas bus įteisintas.

„Dabar tas miškas išvalytas, aptvarkytas. Vaizdas jau geresnis“, – J. Sankaitis tikina, kad seniūnija ir toliau tvarkys kapines.

Pasak jo, lapai nebus grėbiami, tačiau miškas bus prižiūrimas. Seniūnas džiaugiasi, kad į kreipimąsi pagelbėti tvarkyti kapines atsiliepė ir naujamiestiečiai. Kada paskutinį kartą čia laidoti žmonės, J. Sankaitis sako nežinantis. Registro duomenimis, šios kapinės gali būti XIX–XX amžiaus vidurio. Seniūno teigimu, iki tol žinotoje dalyje prižiūrimas tik vienas kapas.

PB nuotr.

PB nuotr.

Sudėtingas darbas

Informacija apie kitas Panevėžio rajono žydų kapines – Ramygalos, Krekenavos, Raguvos – jau virtualioje erdvėje.

„Esame ne pelno siekianti organizacija. Mūsų pagrindinis tikslas – dokumentuoti ir ateities kartoms perduoti senąsias žydų kapines Lietuvoje. Jam pasiekti mes kuriame virtualią žydų kapinių duomenų bazę litvak-cemetery.info“, – pasakoja devynerius metus veikiančios VšĮ Litvakų kapinių katalogo „Maceva“ vadovė S. Petrukonytė.

Jos teigimu, organizacija labai nedidelė. Tad pasitelkiami savanoriai. Dirbama su išlikusiais kapinėse antkapiniais paminklais, tai yra macevomis. Jos teigimu, antkapiai kruopščiai nuvalomi, epitafijos fotografuojamos. Vėliau jos transkribuojamos ir verčiamos iš hebrajų kalbos.

S. Petrukonytė pasakoja, kad pastaruoju metu su savanoriais pradėjo sudaryti kapinių planus. Tiesiog pasižymi popieriuje, kur kokie antkapiai yra, kad, išaiškinus mirusiojo vardą, būtų galima kapavietę vėl surasti. Epitafijų transkribavimo ir vertimo procesas gana ilgas ir sudėtingas, bet būtinas, siekiant sužinoti informaciją apie mirusįjį.

Pasak „Macevos“ vadovės, dirbti kapinėse nėra lengva. Jos skiriasi nuo lietuviškų. Visų pirma, yra apleistos, nes daugelyje miestelių nebeliko žydų bendruomenės. Antra – žydų kapinės labai kuklios. S. Petrukonytė pasakoja, kad antkapiai labai paprasti. Toks nurodymas yra Talmude – religinių, teisinių, etinių judaizmo normų rinkinyje.

„Tam, kad tiek turtingi, tiek neturtingi turėtų vienodas galimybes palaidoti mirusįjį, kad turtingieji negalėtų savo turtais puikuotis“, – paaiškina pašnekovė.

Pasak S. Petrukonytės, epitafijose labai retai būna mirusiojo pavardė. Paprastai iškalamas tik vardas, tėvavardis ir mirimo metai. Netgi ir gimimo datą mažai kur rasi.

„Todėl tie, kurie ieško savo protėvių, turi žinoti papildomos informacijos apie juos – tėvo vardą ir apytikslius mirimo metus“, – atskleidžia „Macevos“ vadovė.

S. PETRUKONYTĖS („MACEVA“) nuotr.

S. PETRUKONYTĖS („MACEVA“) nuotr.

Verčia iš hebrajų

Pasak S. Petrukonytės, Lietuvoje yra apie 200 senųjų žydų kapinių, o organizacija kol kas visai arba iš dalies dokumentavo beveik pusę. Jos teigimu, visiškai dokumentuotos kapinės yra tada, kai užfiksuoti visi išlikę antkapiai, transkribuotos ir išverstos epitafijos ir ši informacija įdėta į virtualią duomenų bazę. Iš dalies dokumentuotos kapinės – kai surinkta epitafijų informacija dar neišversta.

„Tuomet dar nežinoma labai daug informacijos apie kapines ir mirusiuosius“, – paaiškina ji.

„Macevos“ vadovės teigimu, Lietuvoje nėra daug žmonių, mokančių hebrajiškai.

„Vertėjų nedaug, tačiau jie labai profesionalūs. Norime, kad darbas būtų itin kokybiškas, tad ši veikla užsitęsia“, – tvirtina pašnekovė.

Lietuvoje yra apie 200 senųjų žydų kapinių.

„Macevos“ veikloje dalyvauja savanoriai, o jų skaičius labai skiriasi. Tai, pasak S. Petrukonytės, labai priklauso nuo kapinių dydžio, koks projektas įgyvendinamas. Ji sako, kad daugiau savanorių įsitraukia organizuojant tarptautines vasaros stovyklas. Į jas kviečiami įvairaus amžiaus ir tautybės žmonės iš įvairių pasaulio šalių.

S. Petrukonytė džiaugiasi pastaruoju metu pastebinti, kad vis dažniau vietos bendruomenės imasi iniciatyvų.

„Labai puikus ženklas, kai vietos organizacija ar mokykla inicijuoja tokius projektus ir kaip talkininkus kviečia „Macevą“ – organizaciją, kuri žino truputį daugiau ir gali veiklą koordinuoti, pagelbėti darbą atlikti kokybiškai“, – pasakoja ji.

Be to, itin svarbu ir edukacija. Veikiant drauge su vietiniais ne tik daugiau padaroma, bet ir išmokstama. Žmonės sužino, kaip tvarkyti žydų kapines, kaip ieškoti informacijos.

„Macevos“ savanoriai pastaruoju metu pradėjo sudarinėti ir senųjų žydų kapinių planus. S. PETRUKONYTĖS („MACEVA“) nuotr.

„Macevos“ savanoriai pastaruoju metu pradėjo sudarinėti ir senųjų žydų kapinių planus. S. PETRUKONYTĖS („MACEVA“) nuotr.

Neužmiršti pagarbos

Žydų kapinėse būtina laikytis tam tikrų taisyklių. Pasak S. Petrukonytės, vienas pagrindinių dalykų – nelankyti kapinių penktadienio vakarą ir šeštadienį, tai yra per žydams šventą laiką – šabą. Be to, yra ir elementari pagarba – negerti, nevalgyti, per garsiai nekalbėti, nesiklausyti muzikos. Jos manymu, vietiniams reikėtų žinoti, kad negalima trumpinti kelio kertant žydų kapines.

S. Petrukonytė sako, kad kapinėse reikia labai atsargiai elgtis ir su paminklais.

„Žiūrėti, ar jie yra stabilūs, stengtis neužlipti ant kapų“, – aiškina ji.

Be to, prieš pradedant darbus, reikėtų atlikti kapinių inventorizaciją.

„Tai kainuoja daugiau, bet jei įmanoma įgyvendinti tokį didesnį projektą, būtų labai naudinga. Plika akimi mes ne viską matome. Jei kapinės labai didelės, jų žemėlapis ateičiai būtų labai pravartus“, – neabejoja pašnekovė.

Kiek per metus „Macevos“ savanoriams pavyksta dokumentuoti žydų kapinių, labai priklauso nuo finansinių ir žmogiškųjų resursų. Be to, įtakos turi ir kapinių plotas. Jeigu jos labai didelės, išlikę daug antkapinių paminklų, užtrunkama ilgiau, jei mažesnės – trumpiau. Tad per metus organizacija dokumentuoja nuo vienų iki penkerių kapinių. Šiemet dėl pandemijos buvo atšaukta keletas planinių darbų. Net ir nesilankant kapinėse, vyksta kita, galbūt mažiau matoma, tačiau ne ką mažiau svarbi veikla – verčiamos epitafijos, informacija keliama į duomenų bazę ir panašiai.

S. PETRUKONYTĖS („MACEVA“) nuotr.

S. PETRUKONYTĖS („MACEVA“) nuotr.

„Laimė, kad nuo praėjusių metų mes labai daug dėmesio skiriame ne išsamiai dokumentuotoms kapinėms. Daug dirbame su vertimais ir turime didelių planų, juos bandysime įgyvendinti iki šių metų pabaigos“, – sako ji.

Sustiprina motyvaciją

S. Petrukonytės teigimu, ieškodami savo giminaičių kapų, žmonės kreipiasi į „Macevą“. Dalis jų randa, kai kuriems nepavyksta. Ji priminė Panevėžio žydų kapinių istoriją, kai šios buvo sunaikintos, nuversti paminklai panaudoti kitoms reikmėms.

„Tai, ką mes turime, yra ne viskas, kas buvo anksčiau“, – sako, kad iki šiol trūksta informacijos apie šias kapines.

Tačiau yra ir šviesių istorijų. „Macevos“ vadovė pasakoja, kad pernai į organizuotą tarptautinę vasaros stovyklą Vištytyje atvyko ir to miestelio žydų palikuonė. Žinodama savo protėvių istoriją, moteris rado keletą jų kapų.

„Labai emocinga patirtis. Aišku, mes žinome, kad šis darbas prasmingas, bet kai pamatai, kaip tai paveikia savo protėvių ieškančius žmones, atsiranda dar daugiau motyvacijos veikti“, – tvirtina ji.

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų