-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Pasaulio gamtos fondo simbolis – didžioji panda. Juodais ir baltais plotais išmargintas pandos kailis logotipe atrodo išties įspūdingai. Nors pandos – nykstanti rūšis, jų mažėjimo priežastis graudžiai banali – besitraukiantys arealai Žemėje daugėjant žmonių. Geresnis simbolis galėtų būti dramblys, ypač afrikinis, nes drambliai – ne tik šalutinės nenumaldomos žmonijos ekspansijos aukos. Dažnai šie gyvūnai naikinami sąmoningai: brakonieriai žudo dėl kaulų, ūkininkai – dėl niokojamų pasėlių, galvijų augintojai juos laiko konkurentais ganyklose.
2016 m. rugpjūtį po didžiojo dramblių surašymo, kol kas didžiausio bandymo įvertinti laukinės rūšies populiaciją, paaiškėjo, kad afrikinių savanos dramblių yra apie 350 tūkst., t. y. 140 tūkst. mažiau nei 2007-aisiais. Per surašymą, kurį vykdė ekologo Mike’o Chase’o iš Botsvanos vadovaujama komanda, o finansavo vienas „Microsoft“ įkūrėjų Paulas Allenas, atliekant aerofotografinius tyrimus teko nuskristi beveik 500 tūkst. kilometrų, bet komanda nesugebėjo suskaičiuoti mažesnių, labiau linkusių slėptis miškinių dramblių, gyvenančių vakarinėje bei centrinėje Afrikoje ir daugelio biologų laikomų atskira rūšimi.
Drambliams judėti trukdo Afrikai plėtojantis tiesiami keliai ir geležinkeliai, statomos tvoros. O šiems gyvūnams reikia daug vietos.
Neverta abejoti, kad labiausiai skaičių mažina brakonieriai. Tai patvirtina konfiskuojama dramblio kaulo kontrabanda ir raižytų dramblio kaulo dirbinių rinkos dydis, kai legali pasiūla palyginti nedidelė. Taip pat svarbu nykstantys arealai, ir ne tik perimant krūmynus žemės ūkiui. Drambliams judėti trukdo Afrikai plėtojantis tiesiami keliai ir geležinkeliai, statomos tvoros. O jiems reikia daug vietos. Pasak George’o Wittemyerio iš Kenijos labdaros organizacijos „Gelbėkit dramblius“, užsiimančios tyrimais ir apsauga, vidutinis Samburu nacionaliniame rezervate ir jo apylinkėse Kenijos šiaurėje gyvenantis dramblys per metus apvaikšto apie 1,5 tūkst. kv. kilometrų plotą ir gali nueiti net 60 kilometrų per dieną.
Kyla klausimas, ar įmanoma drambliams ir žmonėms sugyventi taikiai. O daugelis nerimaujančių, kad atsakymas gali būti „ne“, bijo prarasti ne tik dar vieną charizmatiškos megafaunos rūšį. Atrodo, jog drambliams, su žmonėmis iš esmės turintiems ne daugiau bendro kaip bet kuris žinduolis, vis dėlto išsivystė intelektas, o gal net sąmonė. Nors jie nebūtinai vieninteliai (yra panašių teiginių apie kai kurių rūšių banginius, socialinius plėšrūnus ir kai kuriuos paukščius), tai tikrai nedidelė ir rinktinė grupė. Prarasti net vieną pavyzdį, kaip atsiranda ir gamtoje gyvuoja intelektas, būtų ne tik apmaudu, bet ir apribotų ateities biologų galimybes suprasti patį procesą, taigi ir tai, kaip intelektas išsivystė žmonėms.
Dauguma duomenų apie dramblių visuomenę surinkta vykstant organizacijos „Gelbėkit dramblius“ tyrimui Samburu rezervate, taip pat gauta iš dar senesnio projekto, kuriam vadovauja Cynthia Moss, vykdomo Amboselio nacionaliniame parke, šalies pietuose. Abiem atvejais taikomi seni geri lauko tyrimai užsimaskavus ir modernios radijo apykaklės, leidžiančios palydovais stebėti atskirus gyvūnus.
C. Moss darbą Amboselyje pradėjo 1972 m., prieš tai Tanzanijoje dirbusi su zoologu Iainu Douglasu-Hamiltonu, kuris šiuos gyvūnus studijuoja nuo 1965 m. (beje, jis – „The Economist“ knygų ir meno skilties redaktoriaus dėdė). 1993-iaisiais I. Douglasas-Hamiltonas, per tą laiką padirbėjęs įvairiuose su gamtos apsauga susijusiuose postuose, pasekė pavyzdžiu, įkūrė „Gelbėkit dramblius“ ir pasamdė G. Wittemyerį, kad pradėtų tiriamąjį projektą Samburu rezervate. Dabar stebima 70 šeimų grupių, apimančių apie 300 suaugusių patelių ir jauniklių, taip pat apie 200 suaugusių patinų. Nuo darbų pradžios G. Wittemyeris su komanda atliko apie 25 tūkst. gyvūnų elgesio stebėjimų, o palydovai užfiksavo apie 4 mln. atskirų buvimo vietų.
Dramblių visuomenė kažkuo išties primena žmonių gyvenimo būdą prieš atsirandant žemės ūkiui.
G. Wittemyeris tvirtina, kad, be žmonių, Žemėje nėra kitos sudėtingesnės visuomenės nei dramblių. Be to, pastarųjų visuomenė kažkuo išties primena žmonių gyvenimo būdą prieš atsirandant žemės ūkiui.
Socialinės dramblių struktūros branduolys – keturių ar penkių patelių grupė su jaunikliais, vedama matriarchės, kuri yra daugumos grupės narių motina, senelė, prosenelė, sesuo arba teta. Nors brandos amžiaus (12 metų) sulaukę patinai iš gimtosios grupės pasitraukia, patelės paprastai joje lieka visam gyvenimui.
Dauguma suaugusių grupės patelių visada turi vieną nuo jų priklausomą jauniklį, o kitą atsiveda tik tada, kai ankstesnis tampa savarankiškas, maždaug po ketverių metų. Todėl iš patino perspektyvos poruotis nusiteikusios patelės – retenybė, kurios reikia ieškoti ir dažnai dėl jos pakovoti. Nors patinai gali susilaukti palikuonių nuo maždaug 14 metų, dėl didelės konkurencijos jiems pasiseks, jei tai nutiks anksčiau, nei įkops į trečią dešimtį. Iki tol juos nurungs stipresni varžovai.
Net jei dramblių visuomenė neturėtų kitų ypatumų, žinduolių standartais ji vis tiek būtų gana sudėtinga – panašu į liūtus, kurie taip pat gyvena matriarchatinėse šeimų grupėse, išvarančiose bręstančius patinus. Vis dėlto G. Wittemyerio pagyrų apie žmonėms artimą sudėtingumą tai nebūtų verta. Bet, skirtingai nei liūtams, drambliams būdingas aukštesnis organizavimosi lygis, stebėtojui ne iš karto akivaizdus, ir tuo jie tikrai primena žmones.
Pirma, šeimos jungiasi į didesnes gentainių grupes, kurios kada nori susieina, kada nori atsiskiria. Šeimos taip bendrauja maždaug 10 proc. laiko. Be to, kiekviena gentainių grupė priklauso klanui, kaip darinį vadina škotas I. Douglasas-Hamiltonas. Kklanai susiburia užėjus sausajam metų laikui, kai susitraukia drambliams išgyventi tinkamas arealas. Klane santykiai paprastai draugiški. Visi jo nariai pažįsta vieni kitus, o kadangi klaną paprastai sudaro bent 100 suaugusių gyvūnų, o gali būti ir dvigubai tiek, suaugęs dramblys (bent jau patelė) sugeba atpažinti būtent tiek kitų individų ir palaikyti su jais prasmingus socialinius ryšius.
Toks pažįstamų skaičius (100–200) panašus į galimą žmogaus socialinį ratą, saistomą prasmingų ryšių. Tai vadinamasis Dunbaro skaičius, pavadintas jį pasiūliusio psichologo Robino Dunbaro garbei. Žmonėms Dunbaro skaičius yra apie 150. Turbūt ne sutapimas, kad jis atspindi maksimalų žmonių klanų dydį tarp tų, kurie gyvena medžiodami bei rinkdami ir beveik visą gyvenimą praleidžia mažesnėse, nuo kitų klano narių atsiskyrusiose artimųjų grupėse, apylinkėse ieškančiose maisto.
Kad galėtų bendrauti su tokiu būriu artimųjų ir įsiminti informaciją apie didžiulius arealus, drambliams reikia daug atminties. Be elementarios anatomijos, žinios apie dramblio smegenų veiklą gana fragmentiškos. Bet tikrai žinoma, kad jų hipokampas labai didelis. Šie dariniai – po vieną kiekviename smegenų pusrutulyje – dalyvauja formuojantis ilgalaikei atminčiai. Palyginti su smegenų dydžiu, dramblio hipokampas maždaug 40 proc. didesnis nei žmogaus, taigi senojoje patarlėje, kad dramblys niekada nepamiršta, gali būti tiesos grūdas.
Natūralioje aplinkoje taip išsaugoti atminimai senstant darosi vis vertingesni. Matriarchė, kuri šeimos grupėje paprastai būna seniausias dramblys, žino labai daug. Amboselyje ir Samburu vykdomi tyrimai parodė, kad sunkiais laikais, pavyzdžiui, kilus vietos sausrai, šios žinios leidžia joms nuvesti gentainius į vešlesnes anksčiau lankytas ganyklas. Nors aktyvaus mokymo nėra (bent jau kiek žinoma), geografijos žinios perduodamos iš kartos į kartą per patirtį. Dramblius tyrinėjantys biologai net mano, kad jauniklių gebėjimas naudotis senolių išmintimi ir jos mokytis yra viena svarbiausių grupių egzistavimo priežasčių – dar vienas dramblių panašumas su žmonėmis.
Gyvenimas grupėmis duoda ir kitos naudos, ypač kolektyvinės gynybos atžvilgiu. Nors dauguma plėšrūnų, išskyrus žmones su šautuvais, nesiryžtų pulti suaugusio dramblio, jauniklis – patrauklus taikinys. Vieniša motina nuo vieno plėšrūno jauniklį apgintų, bet dauguma mėsėdžių, ypač liūtai ir hienos, medžioja būriais. Paprastai seseriškas solidarumas grupei dramblių leidžia sulaikyti puolimą vien savo buvimu, o jei atgrasyti nepavyksta, paprastai sulaiko kolektyvinė gynyba. Ir šįkart svarbi patirtis. C. Moss komandos surinkti duomenys rodo, kad jaunų matriarchių vadovaujamos grupės nuo plėšrūnų nukenčia dažniau nei globojamos senesnės vadės.
Dramblių evoliucijos panašumą į žmonių rodo ne tik socialinė sandara. Atrodo, kad jie geba spręsti problemas mąstydami apie jas abstrakčiai. Gamtoje tai pademonstruoti sunku, nes įrodymai neišvengiamai bus anekdotiniai. Bet eksperimentai su prijaukintais azijiniais drambliais (su jais lengviau nei su afrikiniais) rodo, kad norėdami pasiimti nepasiekiamą maistą jie gali nauju objektu pasinaudoti kaip įrankiu ir praleisti klaidų bei bandymų etapą. Tai sugeba ir didžiosios beždžionės, bet daugumai kitų gyvūnų neįmanoma.
Yra vienas ypatingas laukinių dramblių elgesio atvejis, dėl kurio daugelis stebėtojų negali atsispirti nepalyginę jų su žmonėmis. Tai reakcija į nugaišusius gentainius. Dramblių palaikai traukia gyvuosius. Jie lankomi, apuostomi straubliais, dusliai riaumojant. Tai su rūšimi sietina reakcija – kitų gyvūnų palaikai dramblių nedomina.
Be to, kaip pademonstravo G. Wittemyeris, jie reaguoja ne tik į gaišenas, bet ir į kaulus. Pasiklausęs kitų žmonių pasakojimų ir remdamasis savo stebėjimais, kad rastus saviškio kaulus dramblys dažnai išmėto, mokslininkas krūmynuose pridėliojo kaulų ir nustatė, kad laukiniai drambliai sugeba atskirti savo rūšies skeletą nuo kitų. Ir išties surinkę kaulus sumeta į brūzgynus.
Taigi drambliai kelia didelį mokslinį susidomėjimą. Bet, kaip aišku iš pavadinimo, „Gelbėkit dramblius“ nebuvo įsteigta gyvūnams vien nešališkai pažinti. Kaip ne kartą nutiko domintis kitomis rūšimis, beveik visų dramblius tyrinėjančių mokslininkų (ne vien Kenijoje) dėmesys nuo gyvūnų perpratimo nukrypo link jų išsaugojimo.
Nors Kenijoje brakonieriavimas tebekelia grėsmę, ne mažiau pavojingos žemės naudojimo permainos. Aplink Samburu rezervatą gyvenantys žmonės (viena tenykščių genčių rezervatui davė vardą) tradiciškai gyvena iš ganiavos, gindami galvijų bandas iš vienos ganyklos į kitą. Vienas konflikto su drambliais šaltinių – konkurencija dėl ganyklų, išaugus gyvulių augintojų populiacijoms. Dabar piemenys su bandomis kartais įsibrauna net į patį rezervatą. Bet tai ne viskas. Dalis gyvulių augintojų pradėjo gyventi sėsliai. Statiniai ir tvoros dygsta žemėje, kurioje, nors ji ir nepriklauso rezervatui, ganosi iš vienos vietos į kitą keliaujantys drambliai.
Šiuo atveju gali padėti G. Wittemyerio su komanda surinkti duomenys. Remiantis palydoviniais stebėjimais, kurie tiksliai rodo, kaip juda drambliai (žr. žemėlapį), žemėnaudos sprendimus galima pakreipti storaodžiams palankia linkme. Kaip rodo žemėlapis, drambliai mėgstamas gyventi vietas, dažnai sutampančias su saugomomis teritorijomis, nes gyvūnai netrunka išsiaiškinti, kur yra saugūs ir kur ne. Keliaudami iš vienos saugios vietos į kitą, paprastai naktį, jie dažniausiai eina siaurais koridoriais.
Koridorius naudojančių dramblių labui svarbu, kad jie nebūtų užstatomi. Tam itin padeda palydoviniai žemėlapiai. Į juos gali atsižvelgti oficialioji šalies valdžia, bet tokie žemėlapiai tampa įtikinamu argumentu viešuose svarstymuose, kuriuose vietos gentys tariasi dėl kolektyviai valdomos žemės naudojimo. Tokiuose susibūrimuose galima susitarti dėl teisinio svarstomų koridorių statuso, kad ten neatsirastų statinių ar tvorų, ir drambliai galėtų laisvai praeiti.
Toks būdas gali pasiteisinti ir didesniu mastu. Antai po nauju geležinkeliu iš Mombasos į Nairobį dramblių migracijos vietose įrengti takai, nors nebuvo numatyti padariniai – prie tokių vietų įsikūrė naujakuriai, nes tokios perėjos naudingos ir žmonėms. Samburu atveju palydoviniai žemėlapiai labai pravers, jei bus pradėtas įgyvendinti siūlomas „plėtros koridorius“, žemyno gilumą jungiantis su planuojamu plėsti Lamu uostu, nes tokiu atveju dramblių intensyviai naudojamus plotus gali kirsti naujas greitkelis, geležinkelis ir naftotiekis.
Suprantant gyvūnų elgesį, juo galima manipuliuoti, kad būtų mažiau tiesioginių dramblių ir žmonių konfliktų. Viename tokių projektų naudojama drambliams būdinga bičių spiečių baimė.
Be žmonių, bitės – vieninteliai padarai, kurių drambliai, regis, tikrai bijo. Apie tai pasakojama jau seniai. Bet dabar šį klausimą moksliškai ištyrinėjo Oksfordo universiteto mokslininkė Lucy King, taip pat dirbanti organizacijoje „Gelbėkit dramblius“. L. King įrodė, kad pasakojimai teisingi, laukiniams drambliams paleidusi įpykusių bičių spiečiaus dūzgimą ir nufilmavusi, kaip jį išgirdę drambliai iškart puolė bėgti. Panikos priežastis paprasta: nors beveik visa dramblio kūno oda per stora, kad bitės įgėlimas ką nors reikštų, jų spiečiai paprastai taikosi į akis ir straublio galą – jautriausias vietas. Bitės yra priešės, kurių neatbaidysi jokia kolektyvine gynyba.
Dramblių visuomenė kažkuo išties primena žmonių gyvenimo būdą prieš atsirandant žemės ūkiui.
Pasitelkusi šias žinias, L. King su kolega Fritzu Vollrathu sugalvojo, jog ūkius reikia aptverti bičių tvoromis. Daugumai smulkiųjų Kenijos žemvaldžių įperkamos tvoros nėra tokios tvirtos, kad sulaikytų dramblį. Bičių tvora dar netvirtesnė, bet tikrai apsaugo. Poromis kas maždaug tris metrus įrengiami stulpai, o tarp jų kaip hamakus galima pakabinti avilius. Patys aviliai išdėstomi kas dešimt metrų, o stulpai pusantro metro aukštyje sukabinami vienguba viela.
Tokios konstrukcijos pakanka drambliams sustabdyti. Dauguma taip bijo spiečių, kad net nebandytų peržengti tvoros. Tiesą sakant, bijo taip, kad pusė avilių gali būti pigūs muliažai, ir tvora vis tiek bus veiksminga. Bandantys praeiti tarp stulpų užkliudo vielą, supurto artimiausius avilius ir, sulaukę nuspėjamų padarinių, retai mėgina antrą kartą.
L. King ir F. Vollrathas nustatė, kad, palyginti su tradicinę apsaugą naudojančiais ūkiais, pasirinkę bičių tvoras patiria penkiskart mažiau dramblių įsiveržimų. Yra ir papildomos naudos: bičių sunešamas medus yra neblogas pajamų šaltinis. Tvoros sulaukė tokios sėkmės, kad bandomos bent tuzine kitų šalių. Nors toks problemos sprendimas atrodo beveik technikos kuriozas, bičių tvoroms gali tekti svarbus vaidmuo bandant suderinti dramblių ir žmonių interesus.
Nepadės nė viso pasaulio bičių tvoros, jei nebus išspręsta brakonierių problema. Iš esmės tai reiškia, kad reikia suvaldyti dramblio kaulo paklausą. Daug metų atrodė, kad tai tuščias reikalas. Bet dabar kitaip, nes gauta gera žinia iš, daugelio požiūriu, netikėtos pusės – Kinijos vyriausybės.
Nors tarptautinė prekyba dramblio kaulu – nelegali, kai kurios šalys leidžia prekiauti viduje ir ne visada per daug atidžiai domisi, iš kur į vidaus rinką atkeliavo dramblio durklai. Pastaraisiais metais tokią prekybą leidusi Kinija buvo didžiausia dramblio kaulo rinka pasaulyje. Skaičiuojama, kad jai teko 70 proc. parduodamo dramblio kaulo. Tačiau 2017 m. pabaigoje bet kokia prekyba dramblio kaulu Kinijoje taps nelegali, ir visi licencijuoti dramblio kaulo prekiautojai turės būti nutraukę veiklą.
Kinai į tai žiūri rimtai. Ne tik uždaromi prekybos taškai, bet ir pradėta propagandinė kampanija prieš prekybą dramblio kaulu, kuriai samdomos tokios žvaigždės kaip krepšininkas Yao Mingas ir aktorė Li Bingbing, gėdijantys tebeperkančius dramblio kaulo dirbinius.
Nors yra įrodymų, kad kai kuriose Kinijos kaimynėse, pavyzdžiui, Vietname, atidaroma naujų dirbtuvių, o kitos plečiamos, daug žmonių tikisi, kad Kinijoje uždraudus dramblio kaulą tai bus kovos už šių gyvūnų išsaugojimą lūžio taškas. Dramblio kaulo kaina Kinijoje jau sumažėjo dviem trečdaliais – nuo 2014-aisiais pasiekto 2,1 tūkst. JAV dolerių už kilogramą piko iki 730 JAV dolerių šiemet. Liūdna žinia kontrabandininkams ir juos aprūpinantiems brakonieriams. Jei draudimas Kinijoje įsigalės, užuot suvaręs prekybą į pogrindį, visai įmanoma, kad ateities istorikai 2017-uosius įrašys kaip dramblio metus.
