-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
– Kodėl ilgą laiką JAV dominavęs politinis korektiškumas užleido vietą Donaldo Trumpo stiliaus politikai (trampizmui)?
– Visuomenės sąmonėje politinis korektiškumas pirmiausia siejamas su kažkuo varžančiu, ribojančiu galimybę reikšti mintis ir ypač radikalų, kontroversišką požiūrį. Politinis korektiškumas susiformavo kaip politinės kairės diskursas, kai tam tikras problemas siekta užglaistyti ir palikti paraštėse. D. Trumpo iškilimas ir JAV prezidento rinkimai parodė, kad visuomenė pasiryžusi šį diskursą atmesti. Deja, tai tiesiogiai lemia emocinį kalbėjimą, faktų ir argumentacinės logikos atmetimą, skatina pasaulį permąstyti per jausmus. Tai tarsi kviečia išnaudoti žodžio laisvę. Nepatogios problemos turi būti sprendžiamos aiškiai apie jas kalbant. D. Trumpas tai daro žeisdamas žmones. Jo žodžiai persmelkti neapykantos, baimės ir pykčio, grindžiantys ksenofobiją ir pasipriešinimą nusistovėjusioms normoms. Būtent tai mes vadiname populizmu – norą atmesti įsišaknijusį mąstymą, tradicines partijas ir politikos mokslą, politiškai korektišką požiūrį į procesus.
JAV prezidento rinkimai ir „Brexit“ parodė, kad daugybė žmonių jaučiasi atstumti ir nereikalingi. Jie jaučiasi apgauti liberaliosios demokratijos dėl žadėtos ekonominės ir socialinės naudos, nesuprasti ir ignoruojami. Gyventojų nuomone, dėl to kaltas elitas ir intelektualai, kurie nekalba visuomenei suprantama kalba, korupcijos liūne skendintys universitetai ir šališka žiniasklaida. Žmonės jaučiasi nebepriklausantys visuomenei, kultūra nuo jų nutolusi, o ją pavyti per sunku. Būtent tokiu rinkėjų nusivylimu ima naudotis politinės radikalios dešiniosios Vakarų Europos partijos – tai pasitelkė „Brexit“ šalininkai, tą patį akcentuoja ir D. Trumpas.
– Ar piliečių sprendimai rinkimuose gali būti vertinami pagal moralumo kriterijus? Jei ne, kas vis dėlto lemia jų pasirinkimą?
– Rinkėjų balsai gali būti vertinami pagal moralumo kriterijus, tačiau jų ištakos – skirtingos. Didžiausia bėda, kai sprendimą nulemia moralinės emocinės, o ne racionalios priežastys. Pavyzdžiui, Vakarų visuomenėse manoma, kad egzistuoja labai didelė ekonominė ir socialinė nelygybė. Nemažai žmonių praturtėja, bet dar daugiau tampa neturtingi, ir visi apie tai kalba kaip apie didelę problemą. Tačiau retas iš tiesų permąsto, kodėl nelygybė egzistuoja ir kaip ji atsiranda. Mano manymu, šiuo metu pasaulyje yra labai mažai politinių lyderių, gebančių žmones priversti užduoti minėtus klausimus. Dažnu atveju jie tik apeliuoja į piliečių jausmus ir emocijas. Lyderiai vengia kalbėti apie ilgalaikius sprendimus ir akcentuoja staigų pasitenkinimą. Galiu jums pažadėti, kad sumažinsiu mokesčius ir padidinsiu gaunamų viešųjų gėrybių kiekį. Ir tuo patikėsite net nepaklausę, kaip ir kokiomis priemonėmis tai pasieksiu. Šis populistinis mentalitetas orientuotas į trumpąjį laikotarpį, nuo kurio padarinių čiaudime ilgai.
– Kaip priversti piliečius mąstyti, prisiimti atsakomybę už savo veiksmus?
– Čia tikras iššūkis. Deja, dabartinė kultūra mąstyti skatina vis mažiau. Pavyzdžiui, JAV švietimo sistema išmoko jaunus žmones socializuotis, reikšti mintis, tačiau neakcentuoja būtinybės remtis savo protu. Vadinamoji tūkstantmečio karta (gimusi paskutinį XX a. dešimtmetį) jausmus ir emocijas vertina labiau nei argumentus. Klausiate, kaip išmokyti žmones mąstyti? Pirmiausia to tikėtis iš jų ir elgtis kaip su mąstančiomis būtybėmis: diskutuoti, analizuoti, o ne šaukti ir daužyti stalą kumščiu, žadėti ir neištesėti.
Galiu jums pažadėti, kad sumažinsiu mokesčius ir padidinsiu gaunamų viešųjų gėrybių kiekį. Ir jūs tuo patikėsite net nepaklausę, kaip ir kokiomis priemonėmis tai pasieksiu.
Vakarus netrukus sukrės didelė ekonominė suirutė ir reikės priimti nepopuliarius, skaudžius sprendimus, kurie turės būti paaiškinti visuomenei. Kaip tai padaryti, jeigu net prezidento rinkimų debatuose į vieną klausimą atsakyti skiriamos mažiau nei 5 minutės? Anksčiau politiniai debatai buvo tik paskutinis politinės diskusijos etapas, bet jai dabar nebeturime laiko. Ir socialinės medijos, ir reklamos kūrėjai, ir politinė arena susitelkusi į emocijų raišką ir jų provokavimą. Tai neskatina žmonių kliautis savo protu.
– Kas turėtų skatinti piliečius mąstyti: politikai, institucijos, organizacijos ar jie patys?
– Fundamentalus klausimas yra politikų ir valstybės egzistavimo tikslas. Mano supratimu, vienintelė jų funkcija yra apsaugoti individų teises nuo bet kokios realios grėsmės. Tam reikia pokyčių, priversiančių žmones mąstyti. Jeigu valstybė ir politikai nori išlaikyti status quo, tęsti stagnaciją, matyti, kaip jaunimas nebetiki jais ir jų pažadais, tada einame teisingu keliu. Bet jei iš tiesų tikime laisve ir trokštame pokyčių, kiekvienas turi pradėti galvoti apie savo interesus ir kaip juos apginti. Žinoma, bus sunku, tačiau gali duoti rezultatų. Įsivaizduokime politiką, kuris užlipa ant scenos ir paprašo auditorijos pagalvoti, kas jai tinkama ilguoju laikotarpiu, ir atsisakyti siekio pasitenkinti trumpalaikėmis socialinėmis paslaugomis.
– Tikriausiai naivu manyti, kad D. Trumpas yra galutinis populizmo taškas, kokį galima pasiekti?
– Jis tik pradžia, gali būti daug blogiau. Vienu metu buvau suabejojęs jo šansais nugalėti, bet net jeigu ir būtų pralaimėjęs, jo pasėtos mintys niekur nedings. Pyktis, nusivylimas, socialinė atskirtis egzistuoja tiek JAV, tiek Europos visuomenėse, todėl reikia tai galinčio sustabdyti politinio lyderio. D. Trumpas tam tinkamas dėl savo retorikos ir politinės kultūros stokos. Tačiau įsivaizduokime, kad atsiranda už jį pranašesnis, artikuliuotai kalbantis, profesionaliai besielgiantis, bet iš esmės vedamas tų pačių idėjų. Europa žino, ką reiškia toks politinis lyderis, – Mussolini, Hitleris, Stalinas sėkmingai manipuliavo visuomenėmis naudodami demagogiją. JAV to nepatyrė, bet amerikiečių kultūra ir visuomenė keičiasi. D. Trumpas – gyva iliustracija, o jo asmenybė atskleidžia diktatoriaus dvasią.
Taigi, kas nutiktų, jei atsirastų profesionalesnis D. Trumpas? Europoje dabar iškilo radikalioji dešinė, deranti su populizmo ir fašizmo idėjomis. Musulmonų imigracija į žemyną yra puikus akstinas šios pakraipos partijoms įsitvirtinti politinėje erdvėje. Kita priežastis – lūkesčių ir realybės neatitikimas. Vakarų jaunuomenei žadėta šviesi ir turtinga ateitis, tačiau tuo pat metu pabrėžtas kapitalizmo blogis. Esą jis nesukuria to produkto, kurį turėtų gauti visuomenė. Tokia kontroversiška žinutė lemia nusivylimą, sutrikimą, o politikai ir toliau žaidžia kapitalizmo neveiksnumo korta: rinka neužtikrina ekonominės gerovės, todėl būtina įsikišti. Tai rodo ir D. Trumpo diskursas. Jis pripažįsta, kad visuomenės gyvenimas sunkus, tačiau amerikiečiai esą dėl to niekuo dėti. Kalti kinai, japonai, meksikiečiai, musulmonai ir visi kiti. Todėl juos reikia užčiaupti, atriboti arba kontroliuoti. Panašiai kaip žydai Europoje – jie buvo kalti dėl visko.
Tai tęstis nebegali. Jaunoji karta Vakaruose turės viską permąstyti ir arba su tuo gyventi, arba sustabdyti. Čia nėra politinės kairės ar dešinės bėda, ši paradigma neatspindi realybės. Norint išspręsti šią problemą, reikia rinktis trečią alternatyvą – žūtbūt saugoti ir vertinti žmogaus laisves ir jo teisių apsaugą.
– Žvelgiant į tai, kas jau ne vieną dešimtmetį vyksta Rusijoje ar Turkijoje, atrodo, kad demokratija linkusi save naikinti. Kodėl dauguma piliečių pripažįsta diktatorių valdžią ir atsisako savo politinių teisių?
– Jeigu demokratija yra daugumos valia, ji linkusi į susinaikinimą. Jei leidžiame daugumai balsuoti dėl visko, galiausiai atsiranda mažumos priespauda. O juk svarbiausia mažuma yra individas. Jeigu jis išskirtinis (turtingesnis, gabesnis, turintis postą), dauguma siekia jį padaryti vienodą. Individas yra unikali ir pagrindinė mažuma, būtent todėl tiek JAV konstitucijoje, tiek teisių bilyje užfiksuota, kad svarbiausia valdžios funkcija yra apsaugoti individą nuo galimo demokratinės daugumos keliamo pavojaus. Valdžia neturi tenkinti daugumos poreikių arba stengtis išlaikyti ją taikią. Tiesiog privalo suteikti individui laisvę gyventi taip, kaip jis nori. Už to slepiasi ir tikėjimas, kad jis pajėgus vadovautis sveiku protu ir racionaliai spręsti.
Žmonės nepasitiki savo protu ir galimybėmis, todėl lengvai pasiduoda aiškinimams, kaip gyventi.
Kalbant apie Rusiją ir Turkiją, svarbi prielaida, kad jų žmonės nesivadovauja racionalumo principu. Rusijos visuomenė, priimdama tam tikrus sprendimus, remiasi emocijomis, todėl ją gali pasiekti tik stiprus lyderis. Žmonės nepasitiki savo protu bei galimybėmis ir lengvai pasiduoda aiškinimams, kaip gyventi. Jų galvose gimsta mintys: aš negaliu susitvarkyti su problemomis, man reikia pagalbos, man reikia ko nors, kas mane gintų ir man atstovautų. Rusijoje toks lyderis yra Vladimiras Putinas. Nors jis nuskurdino visuomenę, žmonės jį besąlygiškai myli ir dėl to jaučiasi stiprūs.
Turkijoje, nors ankstesni lyderiai bandė sekuliarizuoti visuomenę, Recepas Tayyipas Erdoğanas valstybės politikoje naudoja islamo kortą. Religija kaip kolektyvinė galia iškeliama aukščiau individo laisvės, todėl emocinis pasitenkinimas atsiranda atsiribojus nuo problemų sprendimo ir einant su minia.
– Kaip terorizmo suaktyvėjimas susijęs su visuomenės nusivylimu ir populistine logika?
– Terorizmo sustiprėjimas gali būti laikomas augančio nusivylimo demokratija rezultatu. Įvykiai islamiškajame pasaulyje yra iš Vakarų gautų pamokų padarinys. Beveik prieš 100 metų islamiškosios visuomenės ėmė pavyzdį iš Vakarų. Tam prielaidas sudarė ne tik britų ar prancūzų okupacijos, bet ir tai, kad tie kraštai buvo turtingi, o Rytai – ne, tad nutarta geriausius savo studentus siųsti į Vakarų universitetus. Ten jie išmoko socializmo ir fašizmo, kuris, pritaikytas Artimuosiuose Rytuose, atnešė dar didesnį skurdą, priespaudą ir autoritarinę savimonę.
Dabartinė Sirijos konstitucija sukurta buvusios Sovietų Sąjungos pavyzdžiu, o jos valstybės vadovas – buvusio diktatoriaus sūnus. Autoritarinis valdymas veikia Saudo Arabijoje, Egipte, toks buvo Saddamo Husseino epochos Irake. Tai sudaro sąlygas Artimųjų Rytų visuomenių intelektualams naudoti Vakarams nepatogų diskursą: žiūrėkite, mes mokėmės iš jų, tačiau niekas neveikia, jie mus naikina, jie palaiko mūsų diktatorius ir mes tik skurstame. Tuomet jie ima kalbėti apie grįžimą į didingus laikus, iš karto po Mahometo viešpatavimo, kai kontroliavo Viduržemio jūros regioną, Persiją ir net dalį Europos valstybių. Už šios idėjos sklaidą jiems žadamas dangus – į žmonių sąmonę transliuojama religinės kovos žinutė.
Tai yra kolektyvinės sąmonės kūrimas ir plėtojimas įvairiomis paskatomis. Artimųjų Rytų įvykius galime permąstyti Vakarų Europos kontekste. Pyktis ir nusivylimas tuo, kas buvo žadėta, tačiau neištesėta. Nesirūpinimas savimi ir kolektyvinės sąmonės skatinimas veda prie susinaikinimo, o atstovavimas savo interesams ir individo teisių gerbimas – gerovės ir klestėjimo link.
—–
Y. Brookas
Gimė 1961 m. Izraelyje.
1986 m. baigė inžinerijos studijas Izraelio technologijų institute Haifoje.
1987 m. su šeima persikėlė į JAV, Teksaso universitete įgijo finansų daktaro laipsnį.
Iki 2000 m. Santa Klaros universiteto profesorius.
JAV įsikūrusio Ayn Rand instituto, nevyriausybinės ir ne pelno siekiančios organizacijos, vykdomasis direktorius.
Kelių kitų institutų ir organizacijų, savo veiklą orientuojančių į laisvosios rinkos, kapitalizmo ir libertarizmo idėjų sritis, įkūrėjas ir vadovas.
Kartu su kolega Donu Watkinsu išleido tarptautiniu bestseleriu tapusią knygą „Free Market Revolution: How Ayn Rand’s Ideas Can End Big Government“.
Kiekvieną savaitę veda radijo laidą „The Yaron Brook Show“, kurioje kalbina svarbius visuomenės veikėjus ir prie debatų stalo kviečia savo oponentus.
