(Scanpix nuotr.)

Nemaloni tiesa apie klimato kaitą

Nemaloni tiesa apie klimato kaitą

Vyriausybės siekia, kad gausiai anglies junginiais teršianti statyba ir pastatų eksploatacija taptų ekologiškesnė, bet joms prastai sekasi

Anksčiau į 10 tūkst. gyventojų turintį Briumiundalį, esantį prie didžiausio Norvegijos ežero, dažnai užsukdavo architektūros studentų ir tikrai ne pasigrožėti. Nusikaltimais garsėjanti pagrindinė miesto gatvė buvo puikus pavyzdys, kaip nereikia projektuoti miesto centro. XX a. skaičiuojant paskutinius metus ten užfiksuota trečdalis visoje Norvegijoje, kur gyvena apie 5 mln. žmonių, įvykdomų rasistinių išpuolių. Vietiniai tikisi, kad netrukus architektai turės geresnių priežasčių apsilankyti. Prie ežero kovo mėnesį bus atidarytas 85 metrų – aukščiausias pasaulyje – medinis dangoraižis.

„Mjøstårnet“ vardą gavęs dangoraižis primena aukštai virš žemų betoninių miesto pastatų iškilusį nugenėtą medį. Bet jis išsiskiria ne pušine apdaila. Nuostabiausia, kad visos atraminės kolonos pagamintos iš klijuotos laminuotos medienos. Palyginti su panašaus stiprio plienu, jos ne tik mažiau sveria, bet ir joms pagaminti užtenka šeštadalio energijos. Pasak medieną projektui tiekiančios norvegų bendrovės „Moelven“ vadovo Rune’s Abrahamseno, beveik visa mediena – iš artimiausių lentpjūvių ir miškų, iki 50 kilometrų spinduliu nuo dangoraižio. Trumpai tariant, ruošiant ir pristatant medžiagas dangoraižio statybai buvo išmesta labai nedaug šiltnamio dujų.

„Tai statybų ateitis“, – džiūgauja „Mjøstårnet“ projektui vadovaujantis Haraldas Livenas iš „Moelven“. Ar tikrai? Turtingojo pasaulio vyriausybės nori, kad statant ir eksploatuojant pastatus būtų išmetama mažiau anglies dioksido.

Šilumos netaupo

Nuo tada, kai romėnai pradėjo statyti iš degto molio plytų ir betono, statybos smarkiai teršia aplinką. Tarptautinė energetikos agentūra (TEA) skaičiuoja, kad pastatų statybai ir eksploatacijai tenka 36 proc. sunaudojamos pasaulio energijos ir apie 40 proc. su energija susijusios anglies junginių emisijos. Penki šeštadaliai tos energijos tenka apšvietimui, šildymui, vėsinimui ir įrenginiams. Pridėjus statybinėms medžiagoms gaminti sunaudojamą energiją, pastatams tenka dar didesnė emisija. Kasmet pagaminama daugiau nei 5 mlrd. tonų cemento, reikalingo betonui ir skiediniui, – tai papildoma 6 proc. emisija. Plieno pramonei, kurios pusė gaminių sunaudojama statyboje, tenka dar 8 proc.

2015 m. pasaulio lyderiai pasižadėjo, kad planetos temperatūra neišaugs daugiau kaip 2 laipsniais virš ikipramoninio lygio. Tam reikėtų smarkiai sumažinti pastatams priskiriamą emisiją. Kol kas pažanga menka. Kai kur efektyvumas išaugo, pavyzdžiui, buitinių vandens šildytuvų ir apšvietimo. Kitur – ne. Antai pernai balandį TEA ir Tvaraus cemento iniciatyva paskelbė ataskaitą, kuri rodo, kad taikant dabartinį reguliavimą cemento pramonės emisija iki 2050 m. šoktels 4 proc., jei politikai nesiims tolesnių veiksmų.

Pastangos sumažinti pastatų taršumą būtų akivaizdžios įvedus anglies junginių mokestį viskam – nuo energijos buitiniams poreikiams iki statybinėms medžiagoms priskiriamos emisijos. Bet visuomenei nepatiks rinkliavos, dėl kurių išaugs sąskaitos už energiją. 2013 m. britų leiboristų vadovui Edui Milibandui pažadėjus įšaldyti energijos tarifus buitiniams naudotojams, partijos reitingai pakilo.

Problema, kad nepasiturintiems ekologiniai mokesčiai kerta skaudžiausiai. Tokie žmonės dažniau gyvena neefektyviausiuose pastatuose ir neturi pinigų jiems apšiltinti, kad kainų augimas nebūtų toks skausmingas. Be to, dažnas linkęs namuose lepintis šiluma. Atlikęs tyrimą Rogeris Fouquet iš Londono ekonomikos mokyklos nustatė, kad nuo XX a. paskutinio dešimtmečio būsto šildymo paklausa į kainą Jungtinėje Karalystėje beveik nereaguoja.

Skatindami žmones ant stogų įsirengti saulės modulius ir padidinti energinį efektyvumą, politikos formuotojai bandė siūlyti subsidijas ir paskolas, kurioms grąžinti lieka pinigų mažiau mokant už energiją. Amerikiečiai vykdo programą PACE, britai – „Green Deal“. Deja, programos nesulaukė tiek susidomėjimo, kiek planuota, iš dalies dėl to, kad pažadai sutaupyti nevirto realybe. Jungtinėje Karalystėje teigta, kad apšiltinus palėpę sąskaitos už energiją gali sumenkti 20 proc., bet atlikusi tyrimą vyriausybė nustatė, jog dujų vidutiniškai sunaudojama tik 1,7 proc. mažiau.

Veikia specifinis efektas. Geriau apšiltintuose pastatuose žmonės ne prisuka šildymą, o ploniau rengiasi. Pasak Richardo Twinno iš idėjų kalvės „UK Green Building Council“, nepadeda ir energinio efektyvumo planų struktūra, nes vienu metu finansuojamas tik vieno tipo patobulinimas, pavyzdžiui, palėpės apšiltinimas. O juk renovuojant visą namą būtų buvę galima įrengti skaitmeninius termostatus, kad išaugusio efektyvumo rezultatas būtų ne aukštesnė temperatūra, bet mažesnės sąskaitos.

Planas su trūkumais

Todėl daugelis turtingų šalių vyriausybių bando trečią taktiką – įvedė taisykles, kad statydami naujus pastatus nekilnojamojo turto (NT) plėtotojai privalo laikytis „nulinės energijos“, arba „nulinės anglies junginių emisijos“, standartų. Suderinus kelias energinio efektyvumo priemones, įrengus vietinius atsinaujinančius šildymo arba elektros šaltinius ir iš kitur perkant reikalingą likutį, nauji pastatai neva turėtų apsirūpinti energija iš atsinaujinančių šaltinių.

Nuo 2019 m. sausio 1 d. visus naujus viešojo sektoriaus pastatus ES šalyse būtina statyti pagal „beveik nulinės energijos“ standartus, o nuo 2021 m. sausio – ir kitų tipų pastatus. Panašių žingsnių imamasi kai kur Amerikoje ir Azijoje. Japonijos vyriausybė nori, kad nuo 2020 m. „nulinės energijos“ pastatai būtų standartas. Neseniai Britų Kolumbija, Kanados provincija, patvirtino planą, reikalaujantį nuo 2032 m. pagal tokius standartus statyti visus naujus pastatus. Kai kur, pavyzdžiui, Naujojoje Zelandijoje, valdžią sekti šiuo pavyzdžiu spaudžia lobistai.

Jau dabar yra technologijų, leidžiančių pastatus statyti ir renovuoti taip, kad būtų padengta jiems tenkanti anglies junginių emisija. Viena tokių sistemų – olandų „Energiesprong“, kai apšiltinti ir saulės moduliais padengti ištisi daugiabučiai ir terasos visą reikiamą energiją gali pasigaminti patys. Kai kurie pastatai iš atsinaujinančių išteklių pagamina daugiau elektros, nei sunaudoja, todėl kompensuoja su jų statyba siejamą emisiją. Norvegija žengia priešakyje. Trondheimo centre stovinčio „Powerhouse“ saulės moduliai per metus pagamina po 49 kWh kvadratiniam ploto metrui, o sunaudojama tik 21 – įspūdinga, kai nuo ten iki poliarinio rato tik 350 kilometrų.

Taisyklės ir standartai veiksmingumu nusileidžia mokesčiams, bet tai – politiškai priimtinas būdas sumažinti su pastatų statyba ir eksploatacija siejamą emisiją. Tokiu atveju aplinkosaugos nulemtos sąnaudos paslepiamos būsto kainose ir biurų nuomos įkainiuose, todėl vartotojams jas sunkiau pamatyti nei kas mėnesį gaunamose sąskaitose už šildymą. O „sektorius pats savaime to nedarys“, – mano Lucas Luytenas iš „Bain & Company“, teikiančios konsultavimo paslaugas. Statyba – bene labiausiai fragmentuotas pasaulio sektorius, kur smulkios įmonės aršiai varžosi dėl sutarčių. Kai pelno marža nedidelė, NT plėtotojai ir statybininkai vargu ar statys ekologiškiau, nei reikalaujama.

Vis dėlto architektas Elrondas Burrellis iš Naujosios Zelandijos abejoja, ar „nulinės energijos“ standartai racionalūs. Pasak jo, visų pirma, emisija sumenks nesmarkiai. Pagrindinis politikos taikinys – nauji pastatai, o senesnių pastatų emisiją ji ne itin sumažina. Išsivysčiusiame pasaulyje nauju per metus pakeičiamas tik vienas pastatas iš šimto.

Antra, standartai nėra tokie griežti, kaip atrodo. Neįskaičiuojami elektros prietaisai, kaip antai nešiojamieji kompiuteriai ir indaplovės. Gudrūs architektai gali sukurti įspūdį, kad pastatai ekologiškesni, lubinį apšvietimą pakeitę toršerais. O vertinant „nulinės anglies junginių emisijos“ pastatus neįskaičiuojamas su jų statyba susijęs tokių junginių išmetimas (tai paaiškina žodį „beveik“ naujajame ES standarte). Kartais tarša didesnė, nei statant įprastus pastatus. Honkongo universitete atlikus tyrimą nustatyta, kad įrengiant ekologiškas apželdintas sienas, kurių augalai anglies dioksidą verčia deguonimi, sunaudojama 3–6 kartus daugiau energijos, nei statant pliką sieną.

Trečia, kaip pabrėžia E. Burrellis, daug „nulinės anglies junginių emisijos“ pastatų nei yra tokie efektyvūs, kaip turėtų būti, nei generuoja tiek atsinaujinančios energijos, kiek tikimasi. Britų tyrimų laboratorija „Building Research Establishment“ buvo projektuojama kaip pavyzdinis „nulinės emisijos“ pastatas, bet realiai sunaudoja 90 proc. daugiau energijos, nei planuota. Ant pastatų įrengtos vėjo turbinos ir saulės moduliai gamina gerokai mažiau elektros, palyginti su didesniais analogais vėjo jėgainių ir saulės modulių parkuose. Malkomis kūrenami vandens šildytuvai naujuose pastatuose – ypač kvaila, nes tankiai gyvenami miestų rajonai teršiami pavojingomis dalelėmis ir dujomis.

(Moelven_nuotr.)

Jei pakeitus „nulinės anglies junginių emisijos“ standartus būtų įtraukta statybos ir griovimo emisija, statybos reglamentuose neliktų daugelio nepagrįstų skatinamųjų aspektų. Turbūt būtų dažniau statoma iš medžio. Daug brandžių miškų iš atmosferos beveik nesurenka anglies junginių pertekliaus. Dalį jų iškirtus, užkonservavus tas anglies junginių atsargas mediniuose pastatuose ir atsivėrusius plotus užsodinus naujais medžiais, tikrai būtų galima padidinti miškininkystės indėlį į realų anglies junginių surinkimą iš oro. (Lentpjūvės taip pat gali būti ekologiškos: antai „Moelven“ lentpjūvės gauna elektros degindamos pjuvenas.) Be to, mediena daug lengvesnė už plieną, plytas ar betoną, tad ji patogi masinei pastatų gamybai gamyklose. Dėl to turėtų sumažėti su medžiagų pristatymu į statybos aikšteles siejama tarša.

Britų Kolumbija eina ypač sparčiais žingsniais. Prieš dešimt metų provinciją nusiaubus pušų kenkėjams liko 18 mln. hektarų negyvų medžių. Palikus juos supūti arba sudegti miško gaisruose, suminė Kanados anglies junginių emisija 2000–2020 m. būtų išaugusi 2 proc. Todėl 2009-aisiais provincijoje priimtas įstatymas, įsakantis visuose už valstybines lėšas naujai statomuose pastatuose naudoti medieną.

Prisimindamas gaisrą Londono „Grenfell Tower“ pastate, kai žuvo 72 žmonės, Benjaminas Sportonas iš Pasaulinės cemento ir betono asociacijos abejoja didele medinių dangoraižių paklausa. Tačiau, kaip pabrėžia R. Abrahamsenas, mediena ugnyje netirpsta. O suanglėjusi toliau nebedega, kaip užgesusios malkos. „Mjøstårnet“ priešgaisriniai laiptai padengti daugiasluoksnėmis klijuoto medžio plokštėmis, kuriose mediena pakaitomis klijuojama išilgai ir skersai. Daugelis jas laiko saugesnėmis už degantį plieną.

Kyla dar keli mediniai dangoraižiai. Amsterdame ir Vienoje jau statomi mediniai daugiaaukščiai, aukščiu prilygstantys „Mjøstårnet“. Yra ambicingesnių pasiūlymų, pavyzdžiui, Stokholme statyti 40 aukštų pastatą, pramintą „Medžio viršūne“, Londone ir Nyderlanduose – 300 metrų aukščio dangoraižius. „Gal „Mjøstårnet“ ir aukščiausias medinis pastatas pasaulyje, bet tikimės, kad ilgai rekordo neišlaikysime“, – sakė H. Livenas. Tokie pastatai tiesiog demonstruoja galimybes, ne daugiau. Bet ir tai gerai.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų