(Pixabay nuotr.)

Minimalizmo pramonė ir jos kūrėjai

Minimalizmo pramonė ir jos kūrėjai

Kiek daiktų žmogui reikia, o kiek – tik norisi? Ir ar norisi yra mažiau svarbu už reikia? Inga Rakauskaitė susiruošia patyrinėti minimalizmo ir netikėtai aptinka visą šio reiškinio pramonę.

Kai planavau kraustytis iš erdvesnio būsto į mažesnį, buvau jau beveik minimalistė. Keli didžiuliai šiukšlių maišai pūpsojo prikimšti gerų, tvarkingų, bet nereikalingų ir nenaudojamų daiktų. Daugiau jokių vietą užimančių griozdiškų virtuvės rakandų, vien dėl sentimentų laikomų suknelių, jokių kvailų, vien nuotaikai pakelti skirtų pirkinių. Iš „YouTube“ sklindantys vienos minimalistų poros balsai entuziastingai man pritarė, kad elgiuosi teisingai.

Netrukus situacija truputį pasikeitė. Paaiškėjo, kad kraustysiuosi ne į mažesnį, bet netgi į šiek tiek didesnį būstą. Maža to, jame yra sandėliukas. Ir tai iš karto pakeitė į šiukšlių maišus sumestų daiktų statusą. Kokteilių plaktuvas iš „beveik nenaudojamo“ tapo „retkarčiais reikalingu“. Paltas, kurio nevilkėjau porą sezonų – „tiesiog laukiančiu savo valandos“. Krūva senų kompaktinių diskų – „reikalingais peržiūrėti ir atrinkti“ (namie net nebeturiu jokio įrenginio, kuriuo būtų galima paleisti kompaktinius diskus, betgi gal kada įsigysiu). O, tos mielos kalbos vingrybės! Esu tikra, kad Homo sapiens nebūtų sukūręs ir dešimtadalio visų esamų žodžių, jei jų neprireiktų vis naujai savęs pateisinti ir išteisinti. Ačiū vienam pirkėjui iš skelbimų portalo, kuris operatyviai spėjo atvykti ir išsivežti seną muzikinį centrą, nes užklupus silpnumo akimirkai būčiau turbūt pasiėmusi ir jį.

Kai kuriuos daiktus iš tiesų prikėliau antram gyvenimui ir nesigailiu. Kiti ir toliau liko riogsoti saugioje sandėliuko tamsoje, nežeisdami mano akių. Bet minimalizmo sėkla, pasėta prieš pat kraustantis, sudygo. Ir davė šiokių tokių vaisių. Gal tik ne visai tokių, kokių tikėtųsi profesionalūs minimalistai. Apie pastarųjų egzistavimą net neįtariau, kol užkliuvau už vieno jų reklamos socialiniame tinkle. Bet kaip kitaip pavadinti žmones, kurie iš minimalizmo idėjos susikūrė visą karjerą? Įrašai socialiniuose tinkluose, vaizdo klipai jau minėtame „YouTube“, knygos, paskaitos, net dokumentiniai filmai – apie minimalizmą šiandien kalbama maksimaliai daug. Todėl pirminį mano įkarštį pačiai perimti šią gyvenseną pakeitė smalsumas – kaip ilgai galima kalbėti apie tai, kad mažiau daiktų yra geriau?

Nesunku įtikėti, kad jei turėsiu tik du puodelius ir dvi lėkštes, gyvenimas bus lengvas, paprastas ir nekomplikuotas.

Jei – kaip ir aš iki šiol – manote, kad tam pakaks kelių savaičių, būsite nustebinti. Kai kurie minimalistai „YouTube“ savo kanalus kuria jau ketverius ar penkerius metus. Žinoma, turiniu, telpančiu į sakinį „mums reikia mažiau daiktų“, begalinės interneto gerklės neužkimši. Todėl daugelis jų savo transliacijas pildo sveikos mitybos, aktyvaus laisvalaikio ir panašia tematika. Tačiau klausantis minimalistinei gyvensenai skirtų įrašų tenka konstatuoti, kad visi jie tampa nuobodžiai panašūs. Ir tai – bent manęs – anaiptol nemotyvuoja. Priešingai – net šiek tiek supykdo. Jeigu šiandien dažną mūsų labiau nei daiktų gausa atakuoja nesustabdomas informacijos srautas, ar nevertėtų minimalizmo tendencijos įdiegti ir čia? Pavyzdžiui, pagalvoti, ar tikrai turiu pasakyti ką nors naujo ir svarbaus, ar viso labo tik pasipuošiu baltais drabužiais, atsisėdu stilingoje aplinkoje ir su šypsena sakau: „Minimalizmas yra kelias į laimingesnį gyvenimą“?

Ta laimingesnio gyvenimo idėja, beje, man buvo vienas didžiausių išankstinį skepticizmą įdiegusių (ir jį patvirtinusių) aspektų. Daugybės jutuberių kelias į minimalizmą, pasirodo, prasidėjo štai taip: „Buvau nelaimingas ir turėjau daug daiktų. Tada supratau, kad laimė – ne daiktuose. Atsikračiau jų ir tapau laimingas.“ Primena lėkštokas pagalbos sau knygeles, kurias paprastai apeinu ratu. Ar būsimasis minimalistas iš pradžių privalo jaustis nelaimingas? O jeigu toks ir jaučiasi, ar tikrai atsakymo reikia ieškoti daiktų skaičiuje?

Kita vertus, minimalistinį gyvenimo būdą propaguojantiems (ir iš to gyvenantiems) žmonėms tenka beveik neišsprendžiamas iššūkis – turint vis mažiau daiktų kurti vis naują turinį. Ir tuomet prasideda išsisukinėjimas: štai viena mergina kaupia stirtas indų, nes mėgsta gaminti ir įamžinti savo patiekalus. O tam, žinia, reikia vis naujų staltiesių, lėkštelių, puodelių, šakučių ir servetėlių žiedų. Kita yra minimalistė, bet domisi fotografija, todėl nesidrovėdama tempia vis naujus gadžetus į namus kaip visiška maksimalistė. Trečioji domisi minimalizmu, bet domisi ir mada. Ji pasididžiuodama rodo savo pustuštę spintą, bet spėju, kad ji – kaip ir aš – turi sandėliuką. Nes vis nauji įvairių spalvų, raštų ir faktūrų drabužiai, kuriuos mergina vilki savo vloguose, niekaip neįsipaišo į tą monochrominį vos kelių suknelių ir palaidinių rinkinį, demonstruojamą drabužinėje. Akivaizdu, kad pomėgiams minimalizmo taisyklės negalioja. Kaip ir troškimui bet kokia kaina didinti sekėjų ir prenumeratorių skaičių.

Virtualiame pasaulyje kiekviena minimalisto diena atrodo (tiksliau, yra mums rodoma) išgryninta iki tobulumo. Žiūrint tuos itin estetiškus vaizdo įrašus nesunku įtikėti, kad jei turėsiu tik du puodelius ir dvi lėkštes, vienus džinsus ir dvejus marškinius, mano gyvenimas bus lengvas, paprastas ir nekomplikuotas. Bet pats gyvenimas, žinia, paprastai turi savo planų. Džinsus savo drabužinėje pasilikau tik vienus, tačiau mano kasdienybė vis tiek labiau primena ne minimalistines Arvo Pärto kompozicijas, bet visus Antonio Vivaldi „Keturis metų laikus“. Ypač trečiąją „Vasaros“ dalį.

Laiko, kurį praleidau internete bandydama suprasti minimalizmą, nelaikyčiau iššvaistytu. Kai kurie išgirsti faktai ar nuomonės paskatino atidžiau, kritiškiau ir reikliau vertinti būsimus pirkinius, o kartais ir apskritai jų išvengti. Prancūzų dizainerė Justine Leconte, kovojanti už etišką madą ir prieš beatodairišką vartojimą, pastebi, kad prieš šimtą metų europietė vidutiniškai turėjo 30–40 drabužių. Šiandien kiekvienos mūsų drabužinėje statistiškai yra daugiau nei 150 aprangos vienetų. Britė Jessica Rose Williams, išpažįstanti kapsulinės spintos idėją, teigia, kad dalis influencerių savo sekėjams socialiniuose tinkluose su tuo pačiu drabužiu pasirodo daugiausia tris kartus – vėliau jis tiesiog išmetamas. Tai, kas pigu ir nekokybiška, bet nauja, pakeitė tvaresnes, brangesnes, labiau saugomas spintos brangenybes. Ir dar smarkiau įsuko beprotišką vartojimo ratą.

Savo drabužinę persikrausčiusi gerokai sumažinau (tiesą sakant, ne be minėtų tinklaraštininkių įtakos). Visai nenaudojami virtuvės prietaisai, nežinomos paskirties laidai ir įskilę puodeliai keliavo į šiukšliadėžę. Ten pat skrido ir minimalistų duoti patarimai atsikratyti knygų bei senų žurnalų. Bet tikrąjį minimalizmą radau ten, kur to visai neieškojau – viename Lietuvos vienuolynų. Kambaryje, kuriame kelioms dienoms apsistojau, buvo tik lova, spintelė, koridoriaus gale – dušas. Taip pat daug tylos, vienatvės ir erdvės apmąstymams. Kavos puodelis ryte, palikus telefoną užrakintame kambaryje, ir priešpiečiams suvalgytas neplautas obuolys iš sodo. Ironiška, bet išjungusi visus minimalistų kanalus visuose turimuose įrenginiuose aš buvau arčiausiai minimalizmo.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų