-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Vienas svarbių dalykų – kalbėtis ir mokėti klausyti. Ne tik kalbėti, išsakyti, bet ir išgirsti, ką kitas sako. Pabrėžiu, kad kalbėti reikėtų apie save, o klausyti, priešingai, nusiasmeninus. Mes labai dažnai darome atvirkščiai: kalbame apie kitą, o kai klausome, tai girdime viską kaip apie save.
Santykiuose svarbu augti ir kisti. Žmonės susitinka, susipažįsta ir tarsi su tokiais pat nori būti visą gyvenimą. Nepasvarsto, kad, einant laikui, keičiantis amžiui, domėjimosi sritims, darbui, žmogus irgi nestovi vietoje, siaurėja arba platėja jo interesų ratas, kinta pomėgiai, veikla. Neretai to nebepriimame, sakome, jog ne su tokiu žmogumi susipažinome, ir tai mums netinka. Vienas sustabarėjo, o kitas keičiasi. Taip pat svarbu rasti bendrų interesų, galbūt juos keisti, būti atviriems vienas kitam, savo ir kito pokyčiui.
Šeima, pora privalo turėti ją suartinančių veiklų. Žmonės dažnai sako: „Mes buvome laimingi vieno kambario bute, kai statėmės namą.“ Kodėl? Todėl, kad ne namas ir ne pinigų kiekis atnešė laimę, o bendras interesas, investicijos į bendrą tikslą, kad būtų galima jį pasiekti. Tuomet tas vienijimasis ir sudarė poros pojūtį, nes dviese į kažką investuojama, branginama.
Kitas reikšmingas dalykas yra pokyčiai sulaukus vaikų. Kai vyras ir žmona tampa tėvais, jie dažnai pameta poros santykį, pamiršta, kad nuo pačių pradžių ir iki pat pabaigos jie bus ta pora. Pirma susitinka mergaitė su berniuku, jie tampa pora ir tik vėliau – vyru ir žmona bei tėvais. Tačiau sulaukę vaikų taip užsisuka buityje, tėčio ir mamos vaidmenyse, kad neretai pameta jausmą, jog yra pora.
Mano paties santykiai dar netrunka labai ilgai, tik šeštus metus. Tačiau jaučiu, kad su savo antrąja puse galiu sukurti šį tą įdomaus ir prasmingo, tad praeitą vasarą pasipiršau draugei. Nors dar nesu labai daug ko patyręs ir išgyvenęs santykiuose, palyginti su dešimtmečius kartu gyvenančiomis poromis, vis dėlto turiu savo idėjų ir įsitikinimų, kurie, manau, padeda palaikyti santykius įdomius ir kupinus naujų patirčių.
Įvardyčiau kelis man svarbius „žemiškus“ aspektus, kurie santykiuose padeda atrasti harmoniją. Visų pirma, nereikia sureikšminti buityje atsirandančio nuomonių išsiskyrimo ar kitokio susikirtimo, iš kurio išauga konfliktai ir problemos, o išklausyti artimojo nuomonę ir pasiekti pozityvias išvadas. Gyvenimas, manau, pateikia gerokai reikšmingesnių iššūkių, reikalaujančių kur kas daugiau dėmesio nei neišplauti indai ar ne vietoje paliktas daiktas. Taip pat itin svarbus aspektas – pagarba, čia nelabai ir yra ką daugiau pridurti.
Manau, kad ilgaamžiuose santykiuose drugeliai sugeba iš pilvo perskristi į galvą.
Santykiuose svarbu kartu išgyventi kuo daugiau skirtingų patirčių. Nuo labai didelių iki pačių mažiausių, tokių kaip išėjimas pasivaikščioti nemintais takais ar jau rutina tapusio kelio į darbą pakeitimas kitu, galbūt net ilgesniu maršrutu, atrandant ką nors naujo. Dar esu girdėjęs sakant, jog po daugelio metų poroje dingsta jausmas, kai pilve skraido drugeliai. Bet manau, kad ilgaamžiuose santykiuose drugeliai sugeba iš pilvo perskristi į galvą. Taip pat man labai patinka posakis, jog moterį reikia mylėti, o ne bandyti ją suprasti. Svarbiau yra stengtis suprasti save patį, todėl neeikvodamas ir taip trumpo gyvenimo renkuosi Ją mylėti.
Ilgaamžė santuoka nėra šiuolaikinės tvirtos santuokos sinonimas. Laiminga šiuolaikinė šeima turėtų būti palanki atsiskleisti abiejų partnerių ir kitų šeimos narių geroms dvasinėms savybėms, talentams, gebėjimams. Kita vertus, aistringą dvejus metus trukusią santuoką veikiau vadintume romantiniais seksualiniais ryšiais, kuriems išblėsus nepavyko suformuoti psichologinio ir emocinio vyro ir moters tarpusavio ryšio.
(Pixabay nuotr.)
Romantinė meilė tradicinėje XIX a. lietuvių valstiečių santuokoje neturėjo jokio vaidmens. Būsimasis nepriklausomos Lietuvos Respublikos švietimo ministras Kazimieras Jokantas dienoraštyje rašė, kad jo ūkininkų tėvų šeimoje „kalbos apie meilę niekuomet nebūdavo. Kokių nors sentimentališkų meilės išreiškimų juo labiau ne. „Meilė – mylėti“ toje prasmėje, kaip supranta inteligentas, jiems, kaip ir daugumai sodiečių, išrodė nuodėmingais žodžiais, arba jei nenuodėmingais, tai droviais: kalbėti ant tos temos jiems buvo nesmagu, supratimą apie tų žodžių reikšmę įgavau tik būdamas gimnazijoje, 14–15 metų.“ Tačiau, K. Jokanto nuomone, jo tėvai puikiai sugyveno kaip ir dauguma kitų to meto Lietuvos valstiečių šeimų. XIX a. tradicinėje lietuvių bendruomenėje ūkininko sūnus ar duktė nesituokė su pamiltu žmogumi be atitinkamos dalies, nes erotinė meilė neatstojo prarasto tėvų ūkio ir socialinės padėties. XIX a. valstiečių šeimyninės laimės ir ilgalaikės santuokos garantu dažniausiai buvo vedybos su to paties socialinio sluoksnio partneriu. Tai leido priimti bendrus sprendimus ir daugelį kasdienių dalykų suvokti panašiai ar net vienodai.
Tarpukario Lietuvos inteligentų santuokas lėmė nauji motyvai. Romantinė meilė kaip esminis vedybinių santykių elementas ne tik dominavo to meto grožinėje literatūroje, bet tapo neatskiriama santuokos dalimi. Tarpukario moterų žurnalų straipsniuose ir novelėse romantinė meilė įkūnijo moters ir vyro sielų vienybę, dviejų širdžių simbiozę, emocinį ir psichologinį vyro ir žmonos ryšį. Meilė privalėjo užtikrinti šeimos darną ir šeimyninės laimės pamatus.
Šiandienėje Lietuvos visuomenėje nėra vieno vedybinio modelio. Dėl materialinio išskaičiavimo sudaromos santuokos gali priminti XIX a. patriarchalinį modelį. Santuokų motyvą sudaranti romantinė meilė siejasi su labai aiškiai apibrėžtais stereotipiniais vaidmenimis: vyras privalo būti šeimos galva, o žmona – gimdyti vaikus ir prižiūrėti namus. Šis modelis taip pat sunkiai atlaiko išbandymus, nes tokiuose vedybiniuose santykiuose vėliau ar anksčiau pasigirsta moters, kaip galinčios ir turinčios tobulėti asmenybės, balsas ir protestas. Aš tikiu egalitarine šeima, kurioje vyrai ir moterys yra artimiausi draugai, partneriai ir pagalbininkai, mylimieji ir idėjų generatoriai. Tik tokie santykiai gali atlaikyti šiuolaikinio gyvenimo mums siunčiamas problemas.
Vieno skaitomiausių pasaulyje romanų „Ana Karenina“ pirmame sakinyje rašoma, kad visos šeimos laimingos vienodai, o nelaimingos visos savaip. Viskas priklauso nuo pačių žmonių, nuo to, kokie jų etiniai ir moraliniai idealai, karjeros siekiai. Tai nereiškia, kad vyras ir moteris turi būti vienodi: skirtingumas gali tapti labai gera žeme būti kartu. Kyla klausimas, kas turi jungti? Vienus sieja darbas. Mudu su žmona esame aktoriai ir taip galime geriau suprasti, atjausti vienas kitą, nes abu susiduriame su tokiomis pačiomis sąlygomis. Yra ir kita nuomonė, kad, net jei pora yra vienos profesijos, ji nebūtinai turi dirbti tame pačiame darbe. Tada vakare bus apie ką pasikalbėti, pasidalyti naujienomis. Atsiras proga pasiilgti vienam kito.
Būna, abu stengiasi išgelbėti santuoką, bet tai kartais ne nuo mūsų priklauso.
Ilgaamžio ryšio pradžia turbūt yra pagarba vienas kitam. Mes kažkodėl įpratę, kad žodis „pagarba“ siejamas su senjorišku amžiumi, bent jau antrąja gyvenimo puse. Bet iš tiesų pagarba būtina nuo pat jaunų dienų, nuo pirmosios meilės. Kalbant apie šeimos santykius, būtina ne tik pagarba, bet ir supratimas, kad kitas žmogus turi savo lauką, savo autonomiją. Nereikia eiti į kito žmogaus autonomiją, jeigu jis tavęs nekviečia, o jeigu atidaro vartelius, prašom bendrauti. Šeimoje neturime mąstyti vienodai – tada išeina tik tarškanti siuvimo mašina. Jei vyras ir žmona artimi vienas kitam, tai kuo gi daugiau pasitikėti ten, kur tu abejoji arba kur tavo žinių pagrindas po kojomis nelabai tvirtas, o tavo antrosios pusės tvirtesnis? Tai yra vyro ir žmonos asmenybių praplėtimas.
Savaime suprantama, santykiuose svarbi ir atjauta. Reikia kartais pakentėti, vėliau viskas sustoja į vietas, juk mes daugiausia sau žalos pridarome karštakošiškais sprendimais. Vis dėlto santykiuose yra ir daug atsitiktinumo. Būna, žmonės gražiai bendrauja, o ryšys baigiasi. Kažko buvo per mažai. Būna, abu stengiasi išgelbėti santuoką, bet tai kartais ne nuo mūsų priklauso. Tai vadinu lyg laime, Fortūna, vedybų sėkme. Eidami lošti į kazino visi tikisi laimėti, bet vienam iškrenta, kitam ne.
Pirmiausia sakyčiau, kad tai meilė ir aistra. Manau, jog visko pradžia yra noras būti kartu ir abipusė trauka, bet ir vėlesniuose santykiuose noras būti kartu labai daug ką išsprendžia. Gyvenimas siunčia įvairių išbandymų, o santykiai – didžiulis menas. Dabar jau atsigręžusi į bendrai nueitą kelią galiu sakyti, kad yra taip ir taip. Bet nereikia nuolat apie tą kelią ir santykių paslaptį galvoti – tai turėtų būti natūralu. Noras būti kartu ir abipusė trauka turėtų būti natūrali ir nekvestionuojama.
Po to tikriausiai būtų išmintis ir kantrybė. Niekas negimė žinodamas, kaip bendrauti, kaip gebėti rasti kompromisą, kaip ieškoti sprendimų ir auginti santykius. Reikia išmokti kalbėti, aiškinti, stebėti kito nuotaikas, analizuoti jas, daryti išvadas. Nekelti nereikalingų konfliktų, kartais išgyventi juos pačiam su savimi. Kita vertus, jeigu noras mokėti būti kartu yra didesnis nei pyktis, tai susitaikyti ir prisitaikyti yra gerokai paprasčiau. Taip pat būtinas pasitikėjimas ir ramybė. Tai galbūt prilyginčiau komfortui būti dviese, būti kartu ir atskirai tuo pat metu. Tai šimtaprocentinis žinojimas, kad šalia yra tavo mylimas žmogus, kad išėjęs jis sugrįš, kad esi saugus. Svarbu laisvė ir atsakomybė, gebėjimas suprasti kito norus, nesisavinti žmogaus, žinoti, kiek toli gali nueiti, kiek atsitraukti, kad galėtum grįžti be problemų – tai irgi svarbu. Nebūtina kiekvieną kartą įsikibus ištirpti vienam kitame, reikia mokėti būti atskirai, bet jausti, kad esi ne vienas.
Man dar labai svarbu, kad poroje būtų įdomu: abipusis skatinimas tobulėti, mokytis, veikti, domėtis ir bent retkarčiais dalyvauti kito veikloje, priimti antrosios pusės pomėgius. Mudu su vyru turbūt esame iš tų porų, kurios atrodo labai skirtingos. Bet mus jungia pamatinės vertybės ir bendri pomėgiai. Kai pliusų yra daugiau nei minusų, išsisprendžia kilusios abejonės dėl santykių, o jų mes mokomės kasdien.
