-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Tikintiems, kad anksčiau pasaulis buvo geresnis, o ypač tvirtinantiems, jog globalizacija padarė daugiau ekonominės žalos, nei atnešė naudos, nesunku paprieštarauti – užtenka parodyti 1 grafiką. Pasaulio banko duomenimis, 1981 m. visiškame skurde gyveno apie 42 proc. pasaulio žmonių. Jie ne tik vertėsi sunkiau už daugumą tėvynainių, kaip šiandien daugelyje turtingųjų šalių apibrėžiamas piliečių skurdas, bet buvo visiški varguoliai. Geriausiu atveju jie šiaip ne taip sukrapštydavo pinigų pavalgyti ir būtiniausiems pirkiniams, pavyzdžiui, drabužiams. Blogiausiu – badavo.
Nuo tada visiškame nepritekliuje gyvenančių žmonių sumažėjo apie 1 mlrd., o neskurstančių skaičius išaugo maždaug 4 mlrd. 2013 m. (turimais patikimais naujausiais duomenimis) vargo tik 10,7 proc. pasaulio gyventojų (šiais laikais visiško skurdo ženklas – nė 1,9 JAV dolerio per dieną nesiekiantis asmens vartojimas pagal 2011 m. perkamosios galios paritetą). Galima beveik neabejoti, kad vėliau nepriteklius traukėsi: Pasaulio bankas spėtinai skaičiuoja, kad 2016 m. rodiklis siekė 9,1 proc. Homi Kharasas iš idėjų kalvės „Brookings Institution“ tvirtina, jog kas 1,2 sekundės iš visiško skurdo išsikapsto po žmogų.
Įspūdinga ir neturi precedento. Ekonomikos istorikų skaičiavimu, Jungtinei Karalystei prireikė maždaug šimto metų, pradedant XIX a. trečiuoju dešimtmečiu, kad į visišką nepriteklių įklimpusių šalies piliečių dalis nuo daugiau kaip 40 proc. susitrauktų iki mažiau nei 10 proc. Japonija veiksmų ėmėsi vėliau, bet sukosi greičiau. Ten visiškame skurde skendinčių žmonių dalis nuo XIX a. 8-ojo dešimtmečio, anuomet siekusi 80 proc., per šimtą metų priartėjo prie nulio. Šiandien prie Japonijos pasiekto rezultato bene dvigubai greičiau artėja dvi didelės valstybės – Kinija ir Indonezija.
Deja, šis džiugus pasaulio istorijos skyrius baigiasi. Galima beveik neabejoti, kad ateityje visiškame skurde gyvenančių žmonių dalis nebetirps taip greitai. Ir ne dėl to, kad pasieks nulį ir nebebus kur mažėti. Varguolių daliai menkstant, išliks nemažų skurdo kišenių, o kai kurios gali net padidėti. Karas su nepritekliumi greitai pasieks sekinančių mūšių apkasuose etapą.
Labiausiai skurstančius pasaulio gyventojus dar visai neseniai buvo galima suskirstyti į tris dideles grupes: kinus, indus ir likusius.
Labiausiai skurstančius pasaulio gyventojus dar visai neseniai buvo galima suskirstyti į tris dideles grupes: kinus, indus ir likusius. Manoma, kad 1987 m. Kinijoje vargo 660 mln. žmonių, Indijoje – 374 mln. Tam tikru atžvilgiu gilaus skurdo koncentracija abiem šalims pasitarnavo, nes ir vienoje, ir kitoje geresnė ekonomikos politika leido iš skurdo išsikapstyti daugybei asmenų. Naujausiais duomenimis (Indijoje – 2011 m., Kinijoje – 2013 m.), Indijoje buvo 268 mln. beturčių, Kinijoje – tik 25 mln. Abiejų valstybių gyventojų skaičius šiandien didesnis nei prieš 30 metų.
Nepriteklius Kinijoje ir Indijoje iš dalies sumažėjo dirbtinai: atliktos tikslesnės namų ūkių apklausos ir naujai įvertinta perkamoji galia. Bet daugelis pasiekimų – realūs. Augant abiejų šalių ūkiams išlošė ir skurdžiai, ir turčiai, ir valstiečiai, ir miestiečiai: nuo XX a. 9-ojo dešimtmečio magiškas Kinijos skurdo mažinimo formulės kintamasis buvo ne gamyklos, o itin našūs smulkūs ūkiai. Procesai panašūs ir kituose Azijos regionuose. Carolinai Sanchez iš Pasaulio banko ypač įspūdingai atrodo Bangladešas, kur daug menkai išsilavinusių moterų sugebėjo susirasti gerą darbą tekstilės gamyklose.
Dabar apie keturis penktadalius ypač nepasiturinčių žmonių gyvena kaime, o kiek daugiau kaip pusė jų – Užsachario Afrikoje (žr. 2 grafiką). Afrikoje yra tiek nesėkmės pavyzdžių, kiek Azijoje – sėkmės istorijų. Ekonomistas Kaushikas Basu iš Kornelio universiteto siūlo žvilgtelti į Nigeriją. Skaičiuojama, kad 1985 m. žemiau tarptautinės skurdo ribos gyveno 45 proc. nigeriečių, t. y. mažesnė dalis nei Kinijoje ar Indonezijoje. Dabar pagal varguolių dalį Nigerija gerokai lenkia ir vieną, ir kitą. Pasaulinė maisto programa prie Jungtinių Tautų į įstatymų nepripažįstančius ir alkstančius šiaurės rytus maišais siunčia grūdus.
Negalima sakyti, kad Užsachario Afrikoje viskas eina blogyn. Visiško skurdo rodikliai susitraukė nuo 54 proc. 1990 m. iki 41 proc. 2013-aisiais. Bet šiame žemyne sparčiai daugėja gyventojų (prieaugis siekia apie 2,5 proc. per metus, kai Azijoje – 1 proc.), o skurstančių afrikiečių mažėja labai lėtai, todėl jų daugiau, nei buvo XX a. paskutiniame dešimtmetyje. Dabar būtent Užsachario Afrika, kurioje, palyginti su kitais regionais, visiškų varguolių – daugiausia, nulemia pasaulinius skurdo rodiklius.
Tai bloga žinia, nes Afrikoje ypač sunku suvaldyti nepriteklių. Pirma bėda – menkai auga ekonomika, atsižvelgiant į žemyne didėjantį žmonių skaičių. Tarptautinio valiutos fondo duomenimis, Užsachario Afrikoje BVP vienam gyventojui pagal perkamosios galios paritetą nuo 2000 m. padvigubėjo, o besivystančioje Azijoje išaugo beveik keturgubai. Naftą išgaunančiose valstybėse, kaip antai Angoloje ir Nigerijoje, būta bumų, kurie iš esmės nepadėjo naikinti gilaus skurdo, ir apskritai jie kaskart baigdavosi krachu.
Antra bėda, kad daugelis Afrikos vyriausybių yra nestabilios, nekompetentingos, autoritarinės arba godžios. Daugiausia turtingąsias šalis vienijanti Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija suskaičiavo, kad pasaulyje yra 56 „pažeidžiami“ kraštai – daugiausia valstybės, bet tarp jų ir Vakarų Krantas bei Gazos Ruožas. Net 36 iš jų – Afrikoje. Žemyno nebedrasko karai kaip porą paskutinių XX a. dešimtmečių, bet kai kuriose šalyse padėtis katastrofiška, pavyzdžiui, Kongo Demokratinėje Respublikoje ir Pietų Sudane. Taip pat dar nemažai valstybių retkarčiais panyra į politinius konfliktus, kaip antai Dramblio Kaulo Krantas ir Kenija. Konfliktai ir sėja nepriteklių, ir atitraukia vyriausybes nuo šios problemos sprendimo.
Trečia, Afrikoje skurstantys žmonės paprastai yra tikri varguoliai. Palyginkime Ruandą ir Bangladešą. Abiejose šalyse pajamos mažos, abi valdomos palyginti kompetentingai, abiejų ūkis keletą metų auga. Bet Ruandos skurdžiai yra daug neturtingesni už nepritekliaus kamuojamus bangladešiečius. Dažnas turi išsiversti su maždaug doleriu per dieną (žr. 3 grafiką). Įsivaizduokime, anot Laurence’o Chandy iš UNICEF, kad Ruandos ūkio prieaugis dešimt metų sieks 5 proc. vienam gyventojui kasmet ir pasiskirstys tolygiai. Po tokio įspūdingo laikotarpio ketvirtis ruandiečių tebegyventų žemiau visiško skurdo ribos.
Ruandai blogiau nei Bangladešui, išskyrus vieną aspektą. Kadangi Ruandoje daug žmonių gyvena žemiau 1,9 JAV dolerio skurdo ribos, vos ūgtelėjus ekonomikai, šaliai turėtų pavykti virš ribos ištraukti vis daugiau piliečių (tariant, kad prieaugis bus tolygus). Bangladeše – priešingai. Ten daugybė žmonių jau peržengė skurdo ribą, o tokių, kuriems trūksta nedaug, t. y. lengvai ištraukiamų, vis mažiau. Kol kas Bangladešo tempas kovojant su skurdu buvo puikus. Nuo šiol šalis pirmyn turbūt judės lėčiau.
Indijos padėtis panaši į Bangladešo, kaip teigia K. Basu, buvęs Indijos vyriausybės vyriausiasis patarėjas ekonomikos klausimais. Kadangi ten daug vos skurdo ribą perkopusių žmonių, dabar šaliai reikia pasistengti, kad tokie beveik beturčiai vėl nenugrimztų į nepriteklių, o sykiu vargingiausius gyventojus iš gilaus skurdo tempti greičiau, nei ištrauktų vien auganti ekonomika.
Trumpai tariant, Indijai ir į ją panašioms šalims reikia papildomų socialinės paramos sistemų. Iki tokių dar daug trūksta. Vyriausybės išlaidos valstybėse, kurios priskiriamos žemesniam vidutinių pajamų segmentui, paprastai sudaro mažesnę BVP dalį, palyginti su skurdesnėmis ar turtingesnėmis šalimis.
Pietų Azija ypač nedosni, priešingai nei Lotynų Amerika. 2014 m. Indija socialinės apsaugos programoms išleido tik 0,7 proc. BVP. Brazilija 2011 m. joms skyrė 2,4 proc. BVP. Be to, pusė Indijos išlaidų atiteko viešiesiems darbams kaimuose ir vaikams maitinti mokyklose. Brazilijoje beveik visa suma išdalyta kaip piniginė parama – tai buvo efektyviau.
Indija apkarpė kai kurias išmokas, su kuriomis stulbinamai nepataikė, kaip antai degalų subsidijos, ir svarsto apie visuotines bazines pajamas, įmanomas šaliai įdiegus biometrinio tapatybės nustatymo sistemą, kurioje jau suregistruotas įspūdingas skaičius žmonių – 1,1 mlrd. Bet kol kas tai tik kalbos.
Nykstant visiškam skurdui, išskyrus Afriką ir Azijos šalis, kuriose silpnos socialinės paramos sistemos, jo naikinimo tempas veikiausiai lėtės.
Nykstant visiškam skurdui, išskyrus Afriką ir Azijos šalis, kuriose silpnos socialinės paramos sistemos, jo naikinimo tempas veikiausiai lėtės. Pasaulio banko skaičiavimu, jei ūkiai augs kaip pastarąjį dešimtmetį, o skurstančių žmonių pajamos didės tokiu pat greičiu kaip kitų, 2030 m. tebevargs apie 4 proc. planetos gyventojų. Nepritekliuje skęstančių skaičius gali net ūgtelėti.
Po kelis dešimtmečius trukusio stulbinamo progreso prislopęs skurdo mažinimo tempas labai nuviltų. Jau vien dėl to, kad turbūt liktų nepasiektas svarbus tikslas. 2000 m. Jungtinių Tautų narės susitarė, kad sieks iki 2015 m. nepriteklių sumažinti perpus nuo 1990 m. lygio. Sekėsi taip puikiai, kad pasaulis tikslą pasiekė bent penketu metų anksčiau. Todėl iškelti du nauji uždaviniai – pirmieji ilgame „darnios plėtros tikslų“ sąraše. Dabar pasaulis turėtų iki 2020 m. visiško skurdo lygį sumažinti iki 9 proc., o iki 2030 m. – iki 3 proc. Pirmąjį tikslą galima ir turbūt pavyks įgyvendinti. Antrasis atrodo nepasiekiamas.
Kad ir kaip būtų, vis labiau akivaizdu, kad pasaulinis visiško skurdo mažinimo tikslas netenka prasmės, nes nepriteklius nebėra globalus. XIX a. viduryje visuose žemynuose buvo daugybė skurdžių. Kai regionai vieni po kitų – Europa, Šiaurės Amerika, Lotynų Amerika, o dabar ir Rytų Azija – beveik išnaikino visišką skurdą, nepriteklius tapo Pietų Azijai ir Užsachario Afrikai būdinga negalia. Labai tikėtina, kad vargas vis dažniau bus afrikietiškas reiškinys.
Galima įsivaizduoti ateitį, kurioje pasaulinis skurdo lygis toliau mažės, bet sykiu įsitvirtins keliose šalyse, nukentėjusiose nuo karo ir blogo valdymo. Palyginti su praeitimi, tai būtų didelis laimėjimas, bet džiūgauti nesinorės. Skurdo iš esmės atsikratęs pasaulis, kuriame yra liūdnų išimčių, – ne pats geriausias variantas.
