-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Kelios dešimtys tūkstančių pusnuogių merginų kiekvienais metais atvyksta į zulų tautos karaliaus rezidenciją nusilenkti savo valdovui Goodwillui Zwelethini kaBhekuzulu, vienam įtakingiausių Pietų Afrikos Respublikos (PAR) žmonių. 1968-aisiais į sostą atsisėdęs Zwelethini jau daugiau nei 20 metų yra populiaraus, tačiau ir kritikos sulaukiančio renginio šeimininkas.
Pasakojimai apie festivalį man atrodė lyg nevykusio filmo siužetas, bet tik paskatino pasidomėti šia afrikiečių tautos tradicija. Perskaičiau tiek šalininkų, tiek kritikų argumentus ir galiausiai apsisprendžiau viską pamatyti pats.
Ankstų rugsėjo šeštadienio rytą iš tarptautinį oro uostą turinčio milijoninio kosmopolitiško Durbano, didžiausio Kvazulu Natalio provincijos miesto, europinio lygio greitkeliu pajudu į šiaurę. Kelias iki karaliaus Zwelethini rezidencijos veda per pačią zulų genties valdų širdį. Akys ilsisi stebėdamos vėjo šiurenamas cukranendres, kuriomis užsėtos iki horizonto besidriekiančios kalvos. Kartkartėmis dešinėje tarp jų atsiveria drumzlinas Indijos vandenynas. Pro atvirą langą užuodžiu tolumoje degančių cukranendrių skleidžiamą saldų dūmų kvapą. Tačiau ramiai mėgautis gamtos peizažais sutrukdo kasdienės šios šalies realijos. Už kelių kilometrų privažiuoju pirmos kraupios avarijos vietą. Iš sumaitoto automobilio ropščiasi neatidus vairuotojas, jam į pagalbą jau skuba susirūpinę kiti vairuotojai. Šiame kelyje tokie vaizdai itin dažni.
Merginos noriai pozuoja užsieniečiams ir pačios fotografuojasi išmaniaisiais telefonais. (Andriaus Slavuckio nuotr.)
Automagistralę pakeičia prastesni keliai, o aš pamažu neriu tarp ūkanotų kalvų, kuriose XIX a. pradžioje karalius Shaka Zulu muštravo savo karius ir sėkmingai priešinosi britų ir būrų kolonistų invazijai. Tai zulų genties teritorija, iki karaliaus Zwelethini tėvonijos lieka keletas valandų kelio.
Pakeliui sutinku vis daugiau įvairiausio dydžio autobusų, kuriuose, kaip jau įprasta, sumontuotos galingos žemais dažniais muziką grojančios kolonėlės. Pro plačiai atidarytus langus į lauką virsta ne tik šventiškai išsipuošusios mergaitės, bet ir jų ne mažiau šventiškas, į muzikos taktą pataikantis spiegimas. Jos keliauja į festivalį, kasmet sukviečiantį didžiulius būrius nekaltybę vis dar išsaugojusių zulų mergaičių iš visos PAR. Dalyvavimas šiame renginyje mergaitėms ir jų šeimų nariams yra didžiulio pasididžiavimo šaltinis.
Kiekvienais metais daugybės zulų moksleivių savo mokyklų aktų salėse, bendruomenių susirinkimų vietose ar kaimų seniūnų namuose laukia tradicinis privalomas nekaltybės patikrinimas. Jos kviečiamos po vieną užeiti už širmos, atsigulti ant lovos, praskėsti kojas, kur jų laukia už tradicinį mergaičių ugdymą atsakinga mokytoja, bendruomenės seniūnė ar kaimo senolė.
PAR parlamentas, spaudžiamas įvairių žmogaus teisių gynimo organizacijų, dar 2005 m. uždraudė tikrinti jaunesnių nei 16 metų merginų nekaltybę, tačiau tradicija kaimuose iki šiol gaji. Visai neseniai ši iškilminga ceremonija vyko rituališkai ir viešai. Šimtai mergaičių leisdavosi prie upės, kur šaltu vandeniu nuo kūnų nusiplaudavo visas galimas nelaimes. Tuomet apnuogintas krūtis pridengdavo baltais, rusvais, žaliais ir geltonais karoliais, užsisegdavo trumpus, taip pat įvairiaspalviais karoliukais papuoštus juodus klostuotus sijonėlius, simbolizuojančius skaistybę ir mergystę. Tradiciškai pasipuošusios kaimo senolės suguldydavo mergaites praskėstomis kojomis ir, stebint visai bendruomenei, tikrindavo jų nekaltybę.
Nekaltoms mergaitėms visų akivaizdoje ant kaktos baltu moliu buvo pažymimas taškas. Kitoms ant kaktos atsirasdavo raudonas apskritimas, reiškiantis, kad jos jau „sugadintos“. Šis žodis vartojamas neatsitiktinai. Būtent taip šeima ir būsimi jaunikiai vertina merginas, kurios pasirodo esančios nebeskaisčios.
Nekaltoms mergaitėms visų akivaizdoje ant kaktos baltu moliu buvo pažymimas taškas. Kitoms ant kaktos atsirasdavo raudonas apskritimas, reiškiantis, kad jos jau „sugadintos“.
PAR tradicinėse gentinėse visuomenėse, tokiose kaip zulų ar kosų, nekaltybė turi ypatingą reikšmę. Tiek mergaičių, tiek berniukų skaistybė švenčiama ir garbinama. Pilnametystės sulaukusiai ir dar intymių santykių neturėjusiai dukrai šeima surengia didžiulę puotą, į kurią sukviesti kaimynai ir giminaičiai vaišinami rituališkai paskerstos karvės mėsos kepsniais ir skrandžio troškiniu. Merginos tėvams yra dėl ko džiūgauti. Potencialūs jaunikiai už tokios nuotakos ranką siūlys net iki 15 karvių. Ši išpirka, vadinama lobola, – dar viena itin svarbi tradicija, giliai įsiskverbusi į greitai modernėjančią PAR gentinę visuomenę ir skatinanti tėvus akylai saugoti dukras tikintis, kad, atėjus vedybų metui, jas bus galima išleisti už kuo tinkamesnio ir turtingesnio vyro.
„Sugadintos“ moterys taip pat anksčiau ar vėliau išteka, tačiau jų lobolos vertė, be abejo, daug mažesnė. Aplinkinių spaudžiamos, tačiau lytinių santykių jau turėjusios merginos dažnai puola į neviltį ir mėgina apgauti nekaltybę tikrinančias senoles – užkišdamos vaginas paracetamolio tabletėmis ar gyvuliniais taukais, bando įtikinti turinčios mergystės plėvę.
Festivalio kritikai vis dažniau pašiepia Vakarų visuomenei nepriimtinas skaistybės tikrinimo apeigas. Daugelis žmogaus teisių gynimo organizacijų pasisako prieš nekaltybės tikrinimą ir tokias apeigas vadina amoraliomis, žeidžiančiomis mergaičių savimonę ir šiurkščiai paminančiomis lyčių lygybės principus. Pasaulinė sveikatos organizacija šią praktiką vadina moksliškai nepagrįsta, teigia, kad įplyšusi mergystės plėvė nebūtinai reiškia nekaltybės praradimą. Kritikai taip pat abejoja festivalio reikšme kovoje su ŽIV epidemija, plintančia tarp merginų. Teigiama, kad nekaltos mergaitės tampa turtingų pagyvenusių ir ŽIV užsikrėtusių vyrų (angl. sugar-daddy), patikėjusių legendomis, kad pasimylėjus su skaisčia mergele galima atsikratyti viruso, aukomis. Kritikai klausia, kodėl tokios Shakos Zulu laikų tradicijos kaip mergaičių nekaltybės tikrinimas ar berniukų apipjaustymas vis dar egzistuoja XXI a. PAR – šalyje, besigiriančioje progresyviausia pasaulio konstitucija.
Zulų karalius Zwelithini yra svarbiausias asmuo festivalyje. (Vida Press nuotr.)
Tačiau šioje valstybėje masiškai atliekama procedūra zulų mergaitėms nėra kultūriškai izoliuota praktika – ji dar populiari ne viename pasaulio krašte. Indonezijoje tik 2013 m. uždrausta tikrinti į policijos pajėgas stojančių moterų nekaltybę. Tradicinėje Indijos bendruomenėje skaistybės testas yra neatsiejama santuokos dalis. Moterys dažnai mušamos, siekiant iš jų išgauti sugulovo vardą. Per Arabų pavasarį Egipto armijos pajėgos sistemiškai tikrino sulaikytų moterų nekaltybę, taip siekdamos pažeminti savo aukas. Netgi tokiose, atrodytų, pažangiose visuomenėse kaip Kanados ar Jungtinės Karalystės dar visai neseniai buvo atliekami, nors ir pavieniai, nekaltybės patikrinimai. Aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Hitrou (Londonas) oro uosto imigracijos pareigūnai pasitelkdavo nekaltybės testą, kad įsitikintų, ar iš Indijos atvažiuojančios moterys tikrai neištekėjusios, kaip būdavo nurodyta jų imigracijos dokumentuose.
Iš kalvų nusileidžiu į didžiulį slėnį, kurį keliose vietose kerta žieminės sausros nusekintos upės. Važiuoju atsargiai. Kelią nuolatos pastoja arba vangios didžiulės karvės, arba nežinia kodėl viduryje jo sustoję asilai. Kelkraščiai daugelyje vietų nusėti šiukšlių. Šiose vietose nebėra prieš tai matytų cukranendrių krūmynų. Aplinkui plyti tik vešlia žole apaugę laukai, prieš daugelį metų derlingumu suvilioję zulų genties protėvius iš Vakarų Afrikos, ieškančius tinkamų ganyklų savo karvėms.
Zulų genčiai nuo seno būdinga griežta hierarchija ir disciplina. Tradicinė zulų valdžios struktūra yra visų gerbiama ir jai paklūstama. Nuo genčių vadų iki paties respublikos prezidento – visi nusilenkia zulų karaliaus autoritetui ir simbolinei valdžiai. Net ir neseniai kilę ksenofobijos protrūkiai šalyje atskleidė beatodairišką zulų paklusnumą ir pasitikėjimą savo karaliumi, nors jo prieštaringi komentarai ir paskatino smurtą prieš kitataučius. Valstybėje, kurioje jau daugelį metų siautėja ŽIV epidemija, prezidentas Jacobas Zuma yra zulų genties atstovas ir energingas tradicionalistas.
Prezidentas yra liūdnai pagarsėjęs ne tik už mokesčių mokėtojų pinigus pasistatyta itin ištaiginga rezidencija neturtingoje Kvazulu Natalio provincijos dalyje, bet ir vieša nuomone ŽIV prevencijos klausimais. J. Zuma 2006 m., prieš tapdamas PAR vadovu, pareiškė, kad apsisaugoti nuo ŽIV po atsitiktinių lytinių santykių galima gerai išsimaudžius vonioje. Tokie ir panašūs teiginiai šalies politikos padangėje toli gražu neatsitiktiniai. PAR jau daugelį metų kovoja su kraupia ŽIV ir tuberkuliozės epidemija, o dažni politikų nusišnekėjimai ir rezultatų neduodančios iniciatyvos pakerta visuomeninių organizacijų ir valstybės įstaigų pastangas visais įmanomais būdais sumažinti viruso plitimą.
Karališkojo nendrių šokio festivalio atgaivinimas siejamas su pastangomis ne tik suvienyti zulų tautą prisimenant jos kultūrinį palikimą, bet ir skatinti jaunas mergaites susilaikyti nuo ankstyvų lytinių santykių, taip pat realios galimybės užsikrėsti ŽIV. 2014 m. PAR užfiksuota net 400 tūkst. naujų ŽIV užsikrėtimo atvejų, o šalyje iš viso yra apie 6,4 mln. virusu infekuotų žmonių. Tai sudaro apie 12 proc. visų PAR gyventojų, nors kovai su šia epidemija ir užsikrėtusiems vietiniams gydyti skiriami vis didesni ištekliai ir įvairios institucijos deda vis daugiau pastangų.
Itin svarbią vietą šioje kovoje užima pastaraisiais metais šalyje, kaip ir daugelyje kitų Afrikos valstybių, sparčiai populiarėjanti ABC (angl. Abstinence, Be faithful, use Condoms) lytinių santykių švietimo politika. Ji skatina jaunus žmones kuo ilgiau susilaikyti nuo bet kokių intymių santykių, jų turėti tik su išsirinktu partneriu, likti ištikimiems, o jei tai nepavyksta, visada naudotis prezervatyvu.
Tokios Vakarų pasauliui būdingos vertybės smarkiai kertasi su tradicinėmis afrikiečių nuostatomis, dar pridėjus stiprią religinių bendruomenių įtaką, gaunamas sprogstamasis kokteilis, kurį vartojantys jaunuoliai blaškosi tarp auklėjimo, tikėjimo ir instinkto.
Karalius Zwelethini, kaip, beje, ir dabartinis prezidentas J. Zuma, turi šešias žmonas ir 28 vaikus.
Kai kurie šaliai vadovaujantys politikai, tokie kaip PAR prezidentas arba zulų karalius, atrodo mažų mažiausiai keistai pamokslaudami apie susilaikymą, patys gyvendami daugpatystėje. Karalius Zwelethini, kaip, beje, ir dabartinis prezidentas J. Zuma, turi šešias žmonas ir 28 vaikus. Pastarąją sutuoktinę karalius išsirinko per 2005-ųjų karališkojo nendrių šokio festivalį. Būsimai nuotakai tada tebuvo 17 metų. Nuo to laiko Zwelethini nebeieško sau žmonos tarp jaunų mergaičių, tačiau festivalio idėjos ir koncepcijos neatsisakė.
Vaizdas, kurį tądien pamačiau karaliaus rezidencijoje vykstant zulų nendrių šokiui, pribloškė savo didybe, modernumo ir tradicijų prieštaromis. Leisdamasis nuo kalvų pirmiausia pastebiu daugybę didžiulių baltų šventinių palapinių. Pamažu daugėja automobilių ir tradiciniais drabužiais pasipuošusių žmonių.
Kartu su lėtai judančia kolona įvažiuoju į karališkųjų rūmų pašonėje esančią automobilių stovėjimo aikštelę. Visas laukas aplinkui nusėtas įvairiausio dydžio ir spalvų prekybininkų palapinių. Išlipus iš automobilio nosį riečia keptų bulvyčių, mėsos, bulvių traškučių ir prakaito kvapų mišinys. Dar tik ankstus rytas, bet prie greitomis pastatytų prekystalių netrūksta nepilnamečių pirkėjų. Virš prekyvietės sūkuriu į dangų kyla daugybė paukščių. Pesliai, pagalvoju. Tačiau staiga suprantu, kad tai būtų mažų mažiausiai neįtikėtina, ir metęs dar vieną žvilgsnį įsitikinu, jog plaikstosi tik atsainiai mėtomos šiukšlės.
Pro įkyrų elektros generatorių ūžesį iš tolo ataidi galingas moterų uliuliavimas ir padriki šūksniai. Iš pradžių tiesiog stoviu ir negaliu patikėti tuo, ką matau. Aplink būriuojasi ir lyg kažin ko laukia šimtai basakojų pusnuogių merginų, seginčių tik trumpučiais sijonėliais ir pasipuošusių įvairiaspalviais karoliais. Daugelis jų – vidutinio mokyklinio amžiaus, bet yra ir visai jaunų, 10–12 metų, taip pat vyresnių, kurioms jau daugiau nei 20. Jų rankose – išmanieji telefonai, o veidus dengia storas makiažo sluoksnis.
Pamačiusios baltąjį (mane), mergaitės nė kiek nesidrovi. Atvirkščiai, drąsiai kalbina, o pastebėjusios ant juosmens kabantį fotoaparatą, prašosi nupyškinamos. Jų akyse švyti didžiulis pasitikėjimas savimi, o paklaustos, kodėl čia atvažiavo, drąsiai išberia norinčios atšvęsti savo nekaltybę ir pamatyti karalių. Tolumoje pastebiu turistų grupelę, iš minios išsiskiriančią ne tik fotoaparatais, bet ir odos spalva.
Prisišlieju prie jos. Nors oficialiai renginyje draudžiama fotografuoti mergaites, tam užkirsti kelią nėra jokių galimybių. Mergaitės ne tik noriai pozuoja keistiems svetimtaučiams, bet ir pačios nevengia pasidaryti asmenukių savo prabangiais išmaniaisiais telefonais.
Pamažu pradedu susivokti erdvėje ir suprasti festivalio koncepciją. Tūkstančiai mergaičių, padalytų į mažesnes grupeles (amaqhikiza), būriuojasi už gerų 500 metrų nuo prekybininkų palapinių esančioje dulkėtoje aikštėje. Prieš pradėdamos ritualinį žygį pas karalių, jos drąsinasi dainomis ir šokiais. Susispietusios į didžiulį ratą, viena po kitos išeina į jo centrą ir aukštai keldamos varpeliais papuoštas kojas staiga trepteli, sumušdamos pėdomis žemę taip, kad pataikytų į katutėmis aplinkinių plojamą taktą. Tai man primena savotišką senovinę šokių kovą, kai mergaitės bando ne tik parodyti gracingus judesius, bręstančius jaunus kūnus, bet ir išreikšti karingą charakterį, nuo seno būdingą zulų moterims.
Mergaitės, kurių nendrės sulūžta, neatlaikiusios savo svorio ilgame žygyje, laikomos suteptomis.
Už šokančių būrelių į ilgą rikiuotę sustojusios mergaitės jau laukia savo eilės iš didžiulės nendrių krūvos išsirinkti savąją, šią paėmusios vėl susiburia į pradinę grupę. Mergaičių rankose 3–4 metrų ilgio nendrės turi visada vertikaliai stiebtis į dangų. Laikyti ir nešti jas reikia itin atsargiai. Mergaitės, kurių nendrės sulūžta, neatlaikiusios savo svorio ilgame žygyje, laikomos suteptomis. Tik tyra mergelė savo karaliui atneš sveiką nendrę. Visoms grupės mergaitėms išsirinkus po nendrę ir susiradus savo vietą iš 6–10 eilių sudarytoje rikiuotėje, būrelis, traukdamas dainas, pajuda į maždaug dviejų kilometrų žygį ant kalvos esančio karaliaus kralio link.
Pirmoje būrio eilėje eina šviesiausios odos spalvos, gražiausios ir puošniausios mergaitės, taip pat geriausiai mokančios angliškai. Jos dažniausiai fotografuojamos, jas kalbina žurnalistai, jos turi ir daugiausia galimybių būti pastebėtos paties karaliaus.
Zwelethini rūmai – tai tradicinį zulų gyvulių augintojo kralį primenantis gyvenamasis kompleksas. Visa jo teritorija aklinai apjuosta kiekvienais metais masiškai mergaičių sunešamais nendrių stiebais. Pro vartus, už kurių svitos apsuptas tradiciniais leopardo kailiais apsigobęs karalius stebi vieną po kitos jam prie kojų besilenkiančias mergaites, manęs neįleidžia apsauga.
Prisiartinusios prie kralio vartų, rikiuotės viena po kitos sustoja ir atlieka vieną iš prieš tai paruoštų šokio ar dainos kompozicijų. Karščio, dulkių, ilgo žygio ir sunkių, nuolat sulinkti grasinančių nendrių išvargintos mergaitės entuziastingai šurmuliuoja laukdamos savo eilės nusilenkti karaliui. Tuo metu pro galinius vartus, Zwelethini po kojomis palikusios savo nendres, didžiulių palapinių link žingsniuoja karaliaus dovanotais kiniškais apklotais nešinos laimingos mergaitės. Jos atliko pareigą ir gali iškelta galva grįžti namo. Tiesa, jų dar laukia kelios valandos paskaitų ir mokymų, kaip sėkmingai apsisaugoti nuo ŽIV ir kitų lytiniu būdu plintančių ligų, kaip per anksti nepastoti, kuo ilgiau išsaugoti nekaltybę ir kaip atsispirti vyrams, kurie tik nori jomis pasinaudoti.
Mergaitės netrukus galės praktikoje pritaikyti visas išmoktas pamokas. Jau važiuodamas atgal sutinku daugybę įvairiausiais būdais į festivalį traukiančių jaunuolių. Vieni ieško nuotykių, kiti – būsimos žmonos. Atrodo, kad ne visos ilgai išsaugos savo ką tik atšvęstą nekaltybę.
