-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Pastarosiomis dienomis tolimi, kažkur giliai vandenyne prasidėję grumėjimai net dviem pasaulio kraštams atnešė katastrofiškų pasekmių. Amerikiečiai dar neatsigavo po uragano Florensės, rugsėjo 14-ąją pasiekusio Šiaurės Karoliną. O nepraėjus nė 12 valandų supertaifūnas Mangkhutas smogė Filipinams, vėliau užgriuvo Honkongą ir pietinį Kinijos kraštą. Mangkhutas buvo daug galingesnis – pasiekęs pirmą jam kelią pastojusią sausumą jis siekė penktą kategoriją, kai Florensė išsikvėpė iki pirmos. Bet abiejų atsiradimas sietinas su augančiais šiltnamio dujų kiekiais atmosferoje; dėl to keičiasi klimatas ir šyla jūra. Todėl ateityje galima tikėtis intensyvesnių audrų nei anksčiau.
Florensė ir Mangkhutas parodė, kad žmonės išmoko geriau pasiruošti audroms ir taip sumažinti žalą, bet sykiu priminė, kad daug bendruomenių, ypač Azijoje, lieka labai pažeidžiamos.
Su klimato kaita audras sieja atmosferoje susikaupusios šiltnamio dujos, susidarančios pramonei deginant iškastinį kurą ir kertant miškus. Dėl to išsiderina planetos gaunamos ir išspinduliuojamos energijos balansas ir Žemė pradeda kaisti. Apie 90 proc. papildomos energijos susikaupia vandenynuose. Jūrų temperatūrą iki 2 tūkst. metrų gylyje stebinčių mokslininkų grafikai rodo, kad nuo XX a. vidurio ji nuolat kyla, o pernai pasiekė rekordą (žr. grafiką). 2018-ieji, panašu, žada naują rekordą.
Pasak Kevino Trenbertho iš JAV nacionalinio atmosferos tyrimų centro, tai paaiškina Florensę ir Mangkhutą. Tropines audras, susidarančias Atlante (uraganus) ir Ramiajame vandenyne (taifūnus), maitina šios giliuose vandenyse susikaupusios šilumos atsargos. Šiltesni vandenynai kelia intensyvesnes ir ilgiau trunkančias audras. Klimato modeliai jau seniai tai pranašauja. Be to, kyla jūros lygis, kasmet trimis milimetrais. Tai paaiškina du veiksniai: šildamas vanduo plečiasi ir abiejuose ašigaliuose tirpsta ledynai. Kylant jūros lygiui štorminis potvynis gali giliau įsiveržti į sausumą. O šylančioje atmosferoje kaupiasi daugiau drėgmės, vėliau virstančios krituliais.
Naujausiuose tyrimuose šis poveikis išsamiai analizuojamas remiantis realiais įvykiais. Antai šiemet K. Trenberthas pademonstravo, kad prieš pat uraganą Harvį, 2017 m. rugpjūtį atnešusį Hiustonui katastrofišką potvynį, visame pasaulyje ir Meksikos įlankoje vandenyno gelmių temperatūra buvo pasiekusi piką.
Iškart po audros užfiksuoti duomenys parodė, kad įlankoje susikaupusi šiluma sumažėjo panašiai tiek, kiek lietaus išpylė uraganas. K. Trenberthas su kolegomis priėjo išvados, kad Harvis „negalėjo atnešti tiek lietaus be žmogaus sukeltos klimato kaitos“. Kerry Emanuelis iš Masačusetso technologijos instituto skaičiuoja, kad dėl šiltnamio dujų emisijų, susijusių su žmonių veikla, tokio uragano kaip Harvis tikimybė išaugo šešis kartus, o 2100 m. rizika bus net 18 kartų didesnė nei XX a. pabaigoje.
Florensė padarė įspūdį JAV prezidentui. „Viena iš šlapiausių, kokią esame matę vandens prasme“, – pastebėjo Donaldas Trumpas. Iš tiesų JAV yra buvę daug lietingesnių ir katastrofiškesnių audrų. „Moody’s“ skaičiuoja, kad Florensė pridarė 17–22 mlrd. JAV dolerių nuostolių, kai 2005 m. Naująjį Orleaną nuniokojusi Katrina kainavo 160 mlrd. JAV dolerių pagal dabartinį kursą, Harvis – 125 mlrd., o Puerto Riką 2017 m. talžiusi Marija – 90 mlrd.
Skaičiuojama, kad Florensė nusinešė 37 gyvybes – gerokai mažiau nei Katrina (1833) ir šiek tiek mažiau nei Harvis (88). Neseniai suskaičiuota, kad Marijos aukų skaičius per ilgesnį laikotarpį siekė 2975, nors į kritiką, kad jo administracija tąkart pasirodė nevykusiai, jautriai reaguojantis D. Trumpas skaičius užginčijo.
(Scanpix nuotr.)
O štai apdairūs vyriausybės žingsniai artėjant Florensei veikiausiai padėjo sumažinti žalą ir mirčių skaičių. Privalomi įsakymai evakuotis duoti, kai uraganas buvo už trijų dienų nuo sausumos. Prieš užgriūvant Katrinai toks įsakymas Naująjį Orleaną pasiekė tik išvakarėse.
Namus ar verslą praradusiems Šiaurės Karolinos gyventojams menka paguoda, kad Florensė nebuvo pati žiauriausia audra. Vietiniams ūkiams gali prireikti ne vienų metų, kol atsigaus. Dalis namų savininkų gaus kompensacijas iš vyriausybės finansuojamos nacionalinės potvynių draudimo programos, iš esmės skirtos mokėti žmonėms už tai, kad gyventų didelio potvynių pavojaus zonose. Kad ir kaip būtų, Federalinė nepaprastųjų padėčių valdymo agentūra skaičiuoja, kad 40 proc. smulkiojo verslo po stichinių nelaimių nebeatveria durų. Šiaurės Karolinos gyvulininkystės sektorius jau nukentėjo. Valstijos žemės ūkio departamentas nurodo, kad siaučiant Florensei žuvo 3,4 mln. viščiukų, paskendo 5,5 tūkst. kiaulių. Tikėtina, kad šie skaičiai augs.
Audros pridaro daug žalos ne tik turtingiausioje pasaulio šalyje ‒ dar labiau nukenčia skurdžios Azijos ir Ramiojo vandenyno šalys. Kiekvienais metais tame regione siaučia vis daugiau ir stipresnių audrų, nei pasiekia JAV. Kai įmanoma, tenykščiai gyventojai paprastai patraukiami toliau nuo pakrantės. Po to, kai 1970 m. Bangladešas pasipainiojo ciklonui Bholai, kuris nusinešė 300–500 tūkst. gyvybių ir įėjo į istoriją kaip daugiausiai mirties pasėjęs tropinis ciklonas nuo stebėjimų pradžios, šalis ėmė kurti platų specialių prieglaudų tinklą. Vis tik yra žmonių, kurie nesutinka jose slėptis, todėl dabar į jas priimami ne tik žmonės, bet ir gyvuliai, yra atskiros patalpos moterims, jas gali pasiekti neįgalieji. Tačiau, kaip nurodo Dakoje veikiančio Tarptautinio klimato kaitos ir vystymosi centro vadovas Saleemulas Huqas, sėkmingiausia Bangladešo sistemos dalis buvo švietimo programa, pagal kurią vaikai mokomi, ką daryti išgirdus pirmuosius įspėjimus ir kur prisiglausti.
Filipinų patirtis su audromis taip pat liūdna. Žmonės dar gerai prisimena vieną iš stipriausių nuo stebėjimų pradžios tropinių ciklonų, 2013 m. užgriuvusį Haijaną, kuris talžė centrinę Filipinų dalį ir kirto šalį. Oficialiais skaičiavimais, žuvo 6,3 tūkst. žmonių, dar 1062 dingo be žinios. O vyriausybės priemonės laukiant Mangkhuto laikomos sėkmingomis. Praūžus taifūnui prezidento Rodrigo Dutertės atstovas spaudai Harry Roque sakė, kad jo viršininkas „labai, labai patenkintas“ pastangomis.
Vis tik iki rugsėjo 19 d. suskaičiuota, kad žuvo 81 žmogus, o 70 dingo be žinios. Skaičius turbūt augs. Gelbėtojai vis dar randa žuvusių po daugiausia gyvybių kainavusia nuošliauža, kuri palaidojo nelegalių kalnakasių bendruomenę, ieškojusią aukso nebenaudojamoje kasykloje Kordiljerų kalnuose, pagrindinės salos, Luzono, šiaurėje. Rugsėjo 15-ąją, kai Mangkhutas pasiekė Luzoną, Nacionalinė stichinių nelaimių rizikos mažinimo ir valdymo taryba pranešė, kad prieglaudose (daugiausia mokyklose) apsigyveno 194 368 žmonės. Tarybos skaičiavimu, žemės ūkio nuostoliai siekia 14,3 mlrd. pesų (264 mln. JAV dolerių). Vėliau taryba suskaičiavo, kad nuo audros nukentėjo apie 1,1 mln. žmonių.
Nuo Haijano nukentėjo gerokai daugiau žmonių, bet Mangkhutas tam tikra prasme buvo didesnis, nors palietė tik šiaurinę Luzono dalį. Jo nešami lietaus pritvinkę, sūkuriuojantys debesys dengė 900 kilometrų diametro plotą. Audrai artėjant prie Luzono, pastovus vėjo greitis netoli taifūno centro siekė iki 205 km/val., o gūsiai – iki 255 km/val.
Anksčiau išgyventos stichinės nelaimės išmokė, kad būtina anksčiau patarti žmonėms ieškoti prieglobsčio ir atkakliau juos raginti. Valstybinė meteorologijos tarnyba PAGASA stebėti Mangkhutą pradėjo, kai jis dar buvo toli nuo Luzono. Tarnyba įspėjo apie stiprų vėją ir lietų, jo sukeltą stiprų jūros bangavimą, iki šešių metrų aukščio štormo potvynius prie krantų, taip pat potvynius ir nuošliaužas giliau sausumoje.
1972 m. įkurta PAGASA kasmet stebi po maždaug 20 audrų. Šįkart jos prognozės buvo tikslios, o atitinkami įspėjimai buvo skelbiami per radiją ir televiziją, mobiliosiomis žinutėmis ir internetu. Radijas – populiariausia žiniasklaidos priemonė, o mobiliųjų telefonų neturi tik skurdžiausiai gyvenantys filipiniečiai.
Mangkhuto vėjai griovė netvirtus statinius, plėšė stogus nuo tvirtesnių, vertė medžius. Bet, kaip ir Florensės atveju, daugiausia žalos pridarė lietus, sukėlęs nuošliaužas ir žaibiškus potvynius, užpylęs laukus ir sunaikinęs pasėlius, padaręs kelius nepravažiuojamus ir atkirtęs elektrą. Kilus audrai sustojo visas įprastas ekonominis gyvenimas. Siekiant užtikrinti mokinių saugumą neveikė mokyklos, taip pat virtusios viešomis prieglaudomis, užsidarė įmonės, atšaukti keltų reisai ir vietiniai bei tarptautiniai skrydžiai. O štai mobiliojo ryšio tinklai iš esmės atsilaikė.
Filipinuose yra nustatyta stichinių nelaimių rizikos mažinimo hierarchija, visuose valdžios lygiuose veikia administracinės tarybos. Šį kartą sistema veikė pakankamai gerai, bet ji neišvengia visai politinei struktūrai būdingos negalios. Centrinių organų politikai gali sakyti, ką nori, bet vietiniai politikai daro, kas jiems patinka. Yra ir bendresnė problema – kai kurios stichinių nelaimių aukos mano žinančios geriau arba, kaip Bangladeše, nenori eiti į prieglaudas palikusios nuosavybę, pavyzdžiui, gyvulius. Tokia buvo Kordiljeruose dirbusių laisvųjų kalnakasių nuostata. O dauguma taifūno Haijano aukų žuvo nuo štorminių potvynių Taklobane, šalies rytuose, kai buvo nukreipti į pajūrio prieglaudas. Liaudies išmintis sakė, kad artinantis taifūnui saugiau bus aukščiau.
Haiyano atvejis rodo, kaip svarbu pareigūnų kompetencija. Tuometinis vidaus reikalų ministras Maras Roxasas (vėliau pralaimėjęs R. Dutertei prezidento rinkimuose) vadovavo veiksmams iš Taklobano, bet nepasiėmė palydovinio telefono. Kai audra išvedė iš rikiuotės mobiliojo ryšio tinklus ir atkirto ministrą Taklobane, prasidėjus plėšimams jis negalėjo duoti nurodymų. Prieš Mangkhutą R. Dutertė paragino valdžios atstovus plačiau naudoti palydovinius telefonus.
Kirtęs Filipinus, Mangkhutas dar nebuvo išsisėmęs ir užgriuvo Honkongą bei Makao. Dėl stiprių vėjų ir potvynių apie 20 tūkst. namų ūkių liko be elektros, taip pat pirmą kartą net 33 valandas neveikė nė vienas iš 42 kazino. Panašu, kad miestas buvo pasiruošęs geriau nei prieš didžiausią pernai metų taifūną Hato, kai žuvo dešimt žmonių. Šįkart žuvusių nebuvo.
Tą pačią dieną Mangkhutas pasiekė daugiausia gyventojų turinčią Kinijos provinciją Guangdongą, užliejo gyvenamuosius pajūrio ir paupio rajonus, išvertė tūkstančius medžių. Kinijos valstybinė meteorologijos tarnyba nurodė, kad vertinant taifūnus nuo 1949 m. šis pagal stiprumą patenka į regiono dešimtuką. Vėliau Mangkhutas pasuko per daug skurdesnes Guangsi ir Junano provincijas, nors iš taifūno tuo metu buvo likusi tik tropinė audra.
„Ačiū Dievui, kad viskas truko tik vieną dieną“, – sakė sukrėstas netoli Honkongo esančio pramoninio miesto Donguano gyventojas, 48 valandas neišėjęs į lauką. Provincijos sostinėje Guangdžou vėjas daužė daugiaaukščių langus. Šalia Honkongo esančiame Šendžene išversta tiek medžių, kad kitą rytą į darbą susiruošę žmonės šmaikštavo, jog teko brautis pro „džiungles“. Keliuose paupyje įsikūrusio Jangčūno, pasitaikiusio tiesiai Mangkhuto kelyje, rajonuose praėjus audrai vanduo neatslūgo dvi dienas.
(Scanpix nuotr.)
Netoli Makao žemyninėje dalyje įsikūrusiame Džuhajuje, kur gyvena per 1,5 mln. žmonių, stiprūs vėjai netoli krantinės nupešė palmes. Pasak vieno gyventojo, pabūgęs, kad barškantys stiklai tuoj pažirs šukėmis, jis užstūmė langus sofa. Tas pats gyventojas pasakoja, kad miestas susitvarkė greičiau nei po Hato, o ir Kinijos valdžia, regis, buvo visapusiškiau pasiruošusi. Iki taifūno likus kelioms dienoms, valdžia vietiniams gyventojams ėmė siųsti trumpąsias žinutes, įspėdama pasirūpinti vandens ir maisto, pasiruošti likti namie. Dauguma laikėsi instrukcijų.
Guangdongo valdžia suskaičiavo, kad vėjas tiesiogiai pridarė per 4 mlrd. juanių (580 mln. JAV dolerių) nuostolių ir žuvo keturi žmonės (tris prispaudė medžiai, vieną užgriuvo reklaminis skydas). Gali būti, kad pateikta ne visa informacija, bet apskritai pietų Kinija prieš audrą atsilaikė geriau, nei bijota. Valstybinės žiniasklaidos teigimu, į saugesnes vietas iš anksto perkelta bent 2,5 mln. iš 105 mln. Guangdongo gyventojų, nors nebuvo detalizuojama, kaip atlikta tokia masinė operacija. Regis, daugelis perkeltųjų buvo pakrantės zonų gyventojai arba statybininkai, dažnai nakvojantys nepatvariuose bendrabučiuose. Juos perkėlė į mokyklas, stadionus, parodų sales. Buvo atšaukta dauguma skrydžių ir visi greitųjų traukinių reisai. Apie 50 tūkst. laivų, kaip liepta, neišplaukė žvejoti.
Vyriausybė gyrėsi, kad naujai pastatytas tiltas per Perlų upės žiotis atsilaikė be įbrėžimų, ir patikino vietinius, kad dvi Guangdongo branduolinės jėgainės, stovinčios pakrantėje, taip pat nenukentėjo. Pastaruoju metu Kinijos valdžia tobulino stichinių nelaimių ir kitų nepaprastųjų padėčių atveju taikomas priemones. Balandį vilčių suteikė vyriausybės įsteigta nauja Nepaprastųjų padėčių valdymo ministerija, subūrusi darbuotojus iš tuzino skirtingų departamentų.
Naujoji ministerija ne tik turėtų šalinti katastrofų padarinius, bet ir sparčiau imtis didinti pažeidžiamų gyvenviečių atsparumą. Kinija yra tokio dydžio kaip JAV, bet gyventojų joje keturiskart daugiau. Be to, dauguma žmonių susitelkę rytinėse šalies žemumose, didžiuosiuose pakrantės megapoliuose, kaip antai Guangdongo provincijos miestai.
Maža šalių kylant jūros lygiui ir siautėjant aršiems vėjams gali prarasti tiek, kiek Kinija, bet Bangladešas – dar labiau pažeidžiamas. Mokslininkui S. Huqui ir Mažiausiai išsivysčiusių šalių grupės atstovams, dalyvaujantiems JT klimato kaitos derybose, pagrindinis su Azijos ir Ramiojo vandenyno audromis susijęs klausimas – kas padengs žalą. Nors šiuo metų daugiausia šiltnamio dujų išmeta Kinija, skaičiuojama, kad 1850–2012 m. JAV ir Europa išmetė 37 proc. viso pasaulinio kiekio. O štai Filipinai – tik 0,5 proc. Todėl turtingos šalys ne kartą ragintos padėti skurdesnėms padengti už klimato kaitą, taip pat ir už tropines audras, mokamą kainą. Vargu ar raginimai nutyks. Tačiau kol Šiaurės ir Pietų Karolinos dar neatsigavo po Florensės, o D. Trumpas sėdi Baltuosiuose Rūmuose, bent iš JAV turbūt neverta tikėtis vilčių suteikiančio atsakymo.
