-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Netoli „Užupio angelo“ skulptūros pasislėpęs vidinis kiemas į gentrifikacijos (proceso, kai aukštesnė socialinė klasė išstumia senbuvius vietos gyventojus) etapą įžengęs dar tik viena koja. Dalis būstų į jį žvelgia atnaujintais langais ir durimis, likusieji – lyg iš senų Užupio atvirukų. Kol stoviniuoju bandydama perprasti savotišką butų numeraciją ir surasti reikiamas duris, į pagalbą stoja vietos gyventojas – priklausomybių paženklinto, bet geranoriško veido vyriškis. Trumpo mūsų dialogo įtariai klauso per senutėlį langą persisvėrusi moteris su smilkstančia cigarete.
Kaip tokiems skirtingiems kaimynams sekasi gyventi tokioje palyginti nedidelėje teritorijoje? „Paprastai: aš manau, jeigu egzistuoja pagarba, sugyventi gali labai skirtingi žmonės“, – sako D. Udrys.
Netradiciniame (nors Užupio kontekste tikriausiai reikėtų sakyti priešingai) būste jis gyvena trejus metus. Tai nebuvo pirmieji namai Lietuvoje, į kurią iš gimtųjų JAV vyras persikėlė prieš šešerius metus. Pirmasis būstas Vilniuje buvo šiek tiek dalykiškesnio ir modernesnio stiliaus. Atėjus metui iš ten išsikraustyti, būsimasis Užupio gyventojas aptiko erdvias, nestandartiškai suplanuotas patalpas. Tuo metu čia buvo įkurta fotostudija, o pirmąsyk D. Udriui lankantis palei langą miegojo dailininkas.
Visgi netrukus gana lengvai, be ypatingų pertvarkų ar remontų buvusi fotostudija virto jaukiais namais. Didžiausia jų dalis tenka bendrajam kambariui, kuriame be jokių stacionarių pertvarų įkurtos virtuvės, svetainės, valgomojo ir miegamojo zonos. Iš prieškambario metaliniais laiptais žemyn galima nusileisti į tarpuaukštį, kuris prireikus tampa svečių miego vieta, dar žemiau – tualeto patalpa.
Kertiniai bet kurio būsto interjero elementai, – sienos, grindys, lubos, – paprastai pareikalaujantys daug energijos, investicijų ir idėjų, palikti kaip buvę. Prieškambariui ir žemiau esančioms patalpoms dinamikos suteikia margi grindų plytelių raštai. Didysis kambarys juodai dažytomis grindimis dvelkteli lengvu teatrališkumu. Šį įspūdį dar labiau sustiprina didžiuliai veidrodžiai masyviais aukso spalvos rėmais – tai palikimas iš fotostudijos etapo.
Charakteringas viso būsto bruožas – atidengtas gelsvas sienų mūras, kartu su dvivėrių medinių durų polichromija suteikiantis shabby chic (nušiurusi prabanga) dvasios. Nors žodis „shabby“ nelabai tinkamas žvelgiant į baldus, šviestuvus ir kitus interjero elementus. Beveik visus baldus D. Udrys atsigabeno iš JAV: „Buvo sąlygos tai padaryti, tad pagalvojau, kodėl turėčiau palikti savo lovą, fotelius, kitus baldus ir ieškoti naujų?“ Virtuvės komplektą jis parsivežė iš ankstesnio buto Vilniuje.
Paskutinius reikšmingus jaukumo akcentus sudėlioja daugybė apšvietimo šaltinių. Taip pat šeimos relikvijos, fotografijos, artimųjų dovanoti meno kūriniai, knygomis užpildytos lentynos, muzikos instrumentai. Vienas kitas daiktas atkeliavęs iš antikvariatų: juose, kaip ir sendaikčių turguose, Užupio gyventojas nevengia apsilankyti.
Vilniaus turizmo skatinimo srityje dirbęs D. Udrys su šia veikla susijusius miesto pokyčius pastebi ir pro savo namų langą. „Užupyje turistų nuolat daugėja. Neišvengiamai jų vis daugiau apsilanko ir mūsų namo kieme“, – šypteli pašnekovas. Tačiau jį stebina žmonės, kurie sostinės centre tikisi gyventi ramiai lyg kaime: „Man atrodo, kad gyvendamas centre turi susitaikyti su tam tikrais triukšmo niuansais. Tai, kad mieste yra veiksmo, žmonių, garsų, rodo, jog jis gyvas, turi savo energiją.“
Jaukiuose savo namuose, kuriuos susikūrė be jokios profesionalų pagalbos, D. Udrys mėgsta būti vienas, bet neretai čia vyksta ir vakarėlių, įvairių paramos rinkimo renginių. Kartais dėl to pašnekovui tenka susidurti su nuostaba: „Manęs net bičiuliai klausinėja, kaip nebijau kviestis žmonių, rengti vakarų. Ačiū Dievui, kol kas su jokia bloga patirtimi Vilniuje nesu susidūręs. Ir apskritai man toks klausimas nekyla. Noriu gyventi pasitikėdamas kitais.“
