Žydų kelias tarp Panevėžio ir pasaulio

Panevėžio istorijoje itin ryškų pėdsaką palikusi žydų tauta, net ir istorinių kataklizmų išblaškyta po pasaulį, nepamiršo pradžią davusio miesto. Ne vienas emigravęs žydų tautybės panevėžietis garsino Panevėžį, o dabar jų palikuoniai atvyksta į Aukštaitijos sostinę ieškoti kadaise čia gyvenusių, dirbusių, kūrusių tėvų, senelių pėdsakų.

Panevėžio miesto žydų bendruomenės pirmininko Genadijaus Kofmano teigimu, Aukštaitijos sostinę aplankantys žydai dažnai atveža nuotraukų, pasakoja istorijas apie kadaise čia gyvenusias savo šeimas. Taip žinios apie žydų bendruomenės, gyvenusios tarpukariu Panevėžyje, narių likimus vis plečiasi. Dauguma atvykusiųjų ieško Panevėžyje savo šaknų, savo pradžių pradžios. Tad, pasak G. Kofmano, vietos žydų bendruomenei būtų gėda neturėti žinių apie prieškariu čia gyvenusius žydus.

Juk tarpukariu žydai darė labai didelę įtaką tiek Panevėžio, tiek visos Lietuvos visuomeniniam gyvenimui. Tuo metu šios tautybės žmonės vieną po kitos atidarinėjo mokyklas, buvo susiję su amatų vystymusi, prekybos organizavimu ir bendru miesto gyvenimo progresu. Žydai netgi turėjo miesto taryboje savo frakciją, kuri rūpinosi žydų bendruomenės reikalais.

Panevėžio savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriuje aptiktose Žydų metrikacijos punkto bylose atsispindi, kiek prieš Antrąjį pasaulinį karą čia gimė, gyveno žydų.

Maria Dilon.

Ieškant informacijos apie tarpukariu Panevėžyje gyvenusius žydus, pasak G. Kofmano, nagrinėtos net senosios telefonų knygos nuo 1921 iki 1940 metų. Jose buvo įrašyta ne vien pavardė ir telefono numeris, bet ir žmogaus profesija. Pasak G. Kofmano, viena tokia telefonų knyga išleista dargi iki 1914 metų. Tiesa, tuo metu telefonizacija tik prasidėjo, tad pavardžių joje labai mažai.

Medžiagą apie tautiečius Panevėžio žydų bendruomenė renka ir iš Panevėžio apskrities archyvo, Statistikos departamento, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos fondų. Beje, pastarojoje yra ir keletas pirmojoje Panevėžio spaustuvėje, XIX a. pabaigoje įsteigtoje Naftalio Feigenzono, spausdintų knygų.

Panevėžyje, pasak G. Kofmano, gyveno nemažai žymių žydų: medikų, advokatų, rabinų, verslininkų ir kt. Ne vienas jų buvo žinomas ir pasaulyje. Pavyzdžiui, Chazenų šeima valdė ne vieną įmonę, buvo vieni pagrindinių mokesčių mokėtojų Panevėžyje, garsios buvo ir Kisinų, Merų šeimos bei daugelis kitų. Mieste veikė ir Panevėžio žydų draugija „Kneset-Izrael“, vienijusi įvairių profesijų žydus.

Garsūs pasaulyje

Viena iš žymių panevėžiečių Marija Dilon, gimusi XIX amžiaus šeštajame dešimtmetyje žydų šeimoje Panevėžyje. Pasak G. Kofmano, jaunystėje su šeima ji išvyko į Sankt Peterburgą. Ten baigė Dailės akademiją, vėliau studijavo Paryžiuje ir Romoje ir tapo pirmąja profesionalia ir viena žymiausių Rusijos skulptorių moterų. Daug M. Dilon darbų pelnė tarptautinį pripažinimą. Pavyzdžiui, viena populiariausių jos skulptūrų „Tatjana“ – Aleksandro Puškino kūrinio „Eugenijus Oneginas“ herojė. Ją, kiek žinoma, tuo metu spausdino ant atvirukų, spaudoje, taip pat poeto eilėraščių knygose. Skulptorės darbai buvo eksponuojami ir užsienyje, ne vienas jų gavo garbingus įvertinimus. M. Dilon sukūrė ir paminklą-biustą matematikui Nikolajui Lobačevskiui Kazanėje, paminklą imperatoriui Aleksandrui II Černigove, taip pat antkapį garsiai aktorei Verai Komisarževskajai, kuri keletą sezonų vaidino ir Lietuvoje, bei daugelį kitų kūrinių. Sankt Peterburge Kelchų namuose skulptorė sukūrė kompoziciją „Pavasario pabudimas“ ir tris marmuro skulptūras. Pirmoji kompozicija buvo gaminama Florencijoje, kur sulaukė didžiulio susidomėjimo ir susižavėjimo. G. Kofmanas pasakoja, kad skulptorė prisidėjo ir gaminant medalius.

Dar viena pasaulinio garso įžymybė, gimusi Panevėžyje, siuvėjo šeimoje, buvo kino filmų ir teatro aktorius, režisierius, Maskvos valstybinio žydų teatro direktorius Benjaminas Zuskinas. Jam Panevėžyje dabar atidengta memorialinė lenta. Aktorius 1948 metais suimtas, pasak G. Kofmano, apkaltintas suklastotoje Žydų antifašistinio komiteto byloje ir su kitais žymiais žydų kultūros veikėjais sušaudytas.

Duoklė savo miestui

Tarp išvykusių iš Lietuvos buvo ne vienas visuomenės veikėjas, kilęs iš Panevėžio: teisininkas, politinis ir visuomenės veikėjas Bernardas Fridmanas, politikas, advokatas Naftalis Fridmanas, Samuelis Landau ir kt.

Pasak G. Kofmano, žydų poetas Giršas Ošerovičius taip pat gimė Panevėžyje, čia mokėsi, studijavo Kaune. Antrojo pasaulinio karo metais buvo pasitraukęs, vėliau grįžo. 1949 metais už tariamą antisovietinę nacionalistinę sionistinę veiklą suimtas ir ištremtas. Reabilituotas tik 1956 metais.

Panevėžio miesto žydų bendruomenės pirmininkas pasakoja, kad kurti poetas pradėjo dar prieš karą. 1968 metais Panevėžio dramos teatre pastatyta jo drama „Žmonės ir antžmogiai“, atspindėjusi holokausto tragediją. Spektaklyje vaidino žymūs Panevėžio aktoriai Donatas Banionis, Bronius Babkauskas, Eleonora Matulaitė, Gediminas Karka ir kt.

1971 metais poetas G. Ošerovičius emigravo į Izraelį. Čia jis, pasak G. Kofmano, jidiš ir hebrajų kalbomis parašė poezijos knygą „Mano Panevėžys“. Beje, manoma, kad tai gana unikalus dalykas – daugelio išeivių kūryboje atsispindėdavo Vilnius.

Panevėžio labui daug nuveikė panevėžietis gydytojas Šachnelis Abraomas Meras. Jo nuopelnai miestui – itin dideli ir visų išvardyti čia nepavyktų. Mediciną Š. A. Meras studijavo Maskvoje. Trumpai padirbęs Rusijoje, grįžo į Lietuvą. Privačią praktiką, pasak G. Kofmano, pradėjo Pasvalyje, kur teko susidurti su šiltinės, choleros, difterijos ir kitomis epidemijomis. Kartu su žmona aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, buvo išrinkti į Panevėžio miesto tarybą. Š. A. Meras prisidėjo steigiant Panevėžio žydų sveikatos apsaugos draugiją „Oze“, kuri vėliau atidarė nemokamą ambulatoriją suaugusiesiems, vaikams ir kurioje pats dirbo du kartus per savaitę. Kartu su gydytoju Antanu Didžiuliu įsteigė Panevėžio draugiją kovai su tuberkulioze. Ši draugija atidarė dispanserį, prie kurio veikė moterų globos komitetas, teikęs neturtingoms moterims paramą maisto produktais ir pinigais. Š. A. Meras aktyviai prisidėjo steigiant ligonių kasą Panevėžyje, buvo vienas iš 1920 metais atidarytos Panevėžio žydų gimnazijos steigėjų ir pirmasis jos direktorius, buvo ir žydų ligoninės vedėju. Šioje ligoninėje buvo gydomi ne vien žydai. Maždaug pusė pacientų buvo lietuviai.

Panevėžio miesto žydų bendruomenės pirmininkas G. Kofmanas sako, kad Panevėžio vardas skambėjo ir tolimoje Pietų Afrikos Respublikoje.

Dalelė Panevėžio Izraelyje

Panevėžio pėdsakų pasaulyje žydai paliko iš tiesų nemažai. Izraelyje, Bnei Brake stovi Panevėžio ješiva – dvasinė seminarija. G. Kofmanas pasakoja, kad 1919 metais Panevėžio rabinu buvo išrinktas Josefas Šlioma Kahanemanas. Jis Panevėžyje įkūrė ješivą, kuri tapo didžiausia Lietuvoje. Jo iniciatyva mieste pastatyta žydų mergaičių gimnazija „Javne“. 1940 metais kartu su sūnumi rabinas išvyko į užsienį. Pasak G. Kofmano, yra įvairių versijų, kodėl išvyko. Vieni sako, kad diplomatiniais tikslais. Pats G. Kofmanas mano, kad priežastimi galėjo būti sovietai, 1940-aisiais uždarinėję įvairias įstaigas, ėmęsi represijų.

„Žydai, turėję savo požiūrį į gyvenimą, į politiką, taip pat buvo tremiami“, – pasakoja G. Kofmanas.

Panevėžyje liko rabino Josefo Šliomos Kahanemano žmona ir du vaikai, kurie žuvo Antrojo pasaulinio karo metais. Pasak G. Kofmano, išgirdęs apie žydų tautos tragediją karo metais – ne vien savo šeimos – rabinas sumanė užsienyje atkurti Panevėžio ješivą. Ji 1944 metais atidaryta Bnei Brake, dabartiniame Izraelyje. Ši Panevėžio ješiva Izraelyje veikia iki šių dienų. Š. J. Kahanemano sūnus su anūku ir žentu į Panevėžį buvo atvykę 2001 metais.

Pagalba iš toli

Panevėžio vardas skambėjo ir tolimoje Pietų Afrikos Respublikoje, Johanesburge, kur 1899–1949 metais gyvavo pagalbos ir labdaros bendrija „Panevėžys“. Pasak G. Kofmano, ji kūrėsi ir suklestėjo kartu su žydų bendruomene. Grupė emigrantų jautė visuomeninės veiklos poreikį ir siekė sau ir naujiems atvykėliams iš Panevėžio sukurti palankias sąlygas – esant toli nuo tėvynės buvo sunku. Juolab kad daugelio iš Lietuvos pasitraukusių žydų šeimos buvo likusios Panevėžyje, iki tol, kol emigravę artimieji galėjo sau leisti nusiųsti pinigų kelionei. Naujoji organizacija, pasak G. Kofmano, turėjo būti visuomeninė, teikianti medicinos pagalbą ir būtiną materialinę paramą.

„Bendrija buvo jaukių susitikimų vieta ir suteikė galimybę aptarti įvairius asmeninius reikalus draugiškoje aplinkoje“, – sako G. Kofmanas.

Ši bendrija žydų visuomenės gyvenime suvaidino labai svarbų vaidmenį – padėjo daugeliui žmonių, kad būtų lengviau išgyventi sunkius laikus ir susikurti finansiškai stabilų gyvenimą.

Tarpukariu bendrija „Panevėžys“ įsteigė specialius slaugos namus. Net būdami toli nuo tėvynės, emigravę žydai jos neužmiršo – bendrija nuolat rėmė socialines institucijas ir žydų kultūrą gimtajame Panevėžyje.

G. Kofmano teigimu, kai 1927 metais dėl Panevėžio ješivos reikalų PAR apsilankė J. Š. Kahanemanas, Panevėžio bendrija tolimoje Afrikoje jam suteikė paramą. Emigrantai iš Panevėžio dalyvavo ir visos PAR žydų veikloje.

Pasaulyje siaučiant karui, 1942 metais blogos žinios apie katastrofas, ištikusias žydų brolijas Lietuvoje, pasiekė ir PAR. Anot G. Kofmano, žydai Pietų Afrikos Respublikoje rinko paramą ir siuntė į Lietuvą, tikėdamiesi taip pagelbėti išgyventi čia likusiems žydams.

„Panevėžio visuomenė nedvejodama dalyvavo visose vietos kampanijose siekdama padėti nacizmo aukoms žydams Europoje“, – sako jis.