-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Audėjos specialybę jaunystėje įgijusi ūkio šeimininkė niekada nesižavėjo pramoninėmis audimo staklėmis didžiulėje gamykloje, tad šį amatą ilgam buvo nustūmusi į šalį. Bet jau beveik porą metų buvusi miestietė įnirtingai karšia, verpia, audžia, mezga ir sustoti nežada.
„Naujamiestyje gyvena šuo bišonas. Niekad jo nemačiau ir nežinau vardo. Jo labai trumpas baltas kailio pūkas. Ilgai verpiau ir išėjo visai gražus siūlas. Kada nors užsuksiu pažiūrėti, kaip tas žvėris atrodo“, – taip šmaikščiai Gražina socialiniame tinkle aprašė savo naujausią rankdarbį.
G. Vildzevičienė daug metų gyveno pačiame Panevėžio centre. Vaikystėje vasaras leisdavo Pasvalio rajone garbės raštais už išpuoselėtą aplinką apdovanotoje senelių sodyboje. Ir visą laiką troško pati turėti tokį kampelį. Svajojo apie atokią sodybą, toli nuo kaimynų, kad, pasak Gražinos, savos vištos svetimų daržų nekapstytų.
Panevėžietė ilgai dairėsi po Panevėžio rajono kaimus ir vienkiemius, ieškodama širdžiai artimų namų, kol prieš keturiolika metų tokius aptiko Naujamiesčio seniūnijoje, kelis gyventojus teturinčiame Mickiemės kaimelyje.
Prieš porą metų Gražinos ūkyje apsigyveno penkios gauruotos Angoros ožkos iš Vakarų Europos. Panevėžietė pirmoji Lietuvoje pradėjo auginti tokius gyvulius. Jie skirti tik vilnai.
„Dabar jau turime vienuolika tokių ožkų ir kitais metais planuojame padidinti bandą jaunikliais“, – džiaugiasi G. Vildzevičienė. Ji tokią dovaną gavo iš dukros Beatos Norvilės.
Toks mamos ir dukros bendras ūkis jau duoda vaisių – šeimininkės mėgaujasi itin švelnia augintinių vilna. Tačiau pirmo šių ypatingų ožkų kirpimo teko luktelėti, nors rankos taip norėjo verpti.
„Naujamiestyje gyvena šuo bišonas. Niekad jo nemačiau ir nežinau vardo. Jo labai trumpas baltas kailio pūkas. Ilgai verpiau ir išėjo visai gražus siūlas.“
G. Vildzevičienė
„Nusipirkusios ožkas negalėjome iš karto jų kirpti, pusmetį teko laukti. Rankos taip niežėjo pagaliau karšti vilną, verpti siūlus, todėl griebėme su dukra bet kokią vilną, kad tik darbo ir naujų įgūdžių turėtume, kad galėtume mokytis“, – prisimena Gražina.
Taip į jos rankas prieš porą metų pateko balto Maltos bišono plaukai. Keturkojo šeimininkai šunį nukirpo ir plaukus atidavė ūkininkei. Ši tik neseniai prisiminė juos turinti.
„Beganydama ožkas susiverpiau tą šuns vilną. Iš vieno nedidelio šuns kailio pora kojinių išeina“, – šypsosi G. Vildzevičienė.
Prižiūrėti skeltanages ožkas šeimininkei dar padeda zenenhundų veislė šuo. Šį ūkininkė dažnai nušukuoja ir taip pat verpia šuniškos vilnos siūlus. Iš jų jau ir kelios poros kojinių numezga.
Ūkininkė dar yra suverpusi ir pudelio vilnos. Ši pasirodė gana šiurkštoka.
Dar visai neseniai miestiete buvusios Gražinos Vildzevičienės vienkiemyje – tikra ramybės oazė: beganydama gyvulius ūkininkė senoviniu būdu – verpstuku – verpia siūlus net iš šunų plaukų. I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.
Šuns plaukai šiurkštesni nei avies. Tačiau kiekvieno vilna skiriasi. Iš koli, samojedų veislių plaukų siūlai išeina švelnesni“, – sako Gražina.
Bišono vilną verpti, anot jos, buvo sunku, nes šio keturkojo plaukas trumpas.
Bet verpėjos parduodami šuns vilnos mezginiai ilgai neužsistovi. Pirkėjai juos greitai išgraibsto. Liaudies medicina teigia, kad toks drabužis iš šuns plaukų ne tik šildo, bet ir gydo.
„Šuo ir žiemą lauke nesušąla. Tad tokios vilnos pirštinės, kojinės labai šildo“, – tvirtina auksarankė.
Šuns vilna sveikatai tausoti naudojama nuo seno. Sąnarių skausmus kęsdavę žmonės dažnai avėdavo iš šunų plaukų megztas kojines. Jos neleidžia kojoms dar ir sudrėgti.
Bėgant laikui, susiformavo įsitikinimas, kad tai puiki priemonė nuo uždegimų, padedanti nuraminanti kaulų, raumenų skausmus.
Šuns ir ožkų vilna – ne vienintelės netradicinės medžiagos, iš kurių G. Vildzevičienė priverpia siūlų. Ji taip pat jau išbandė avių, alpakų vilną, siūlus verpė netgi iš linų bei dilgėlių pluoštų.
O neseniai rankdarbiams panaudojo ir šilko bei bananų pluoštus.
„Tokius produktus teko siųstis iš Pietų kraštų. Tiek šilko, tiek bananų pluoštus verpėme ir juos naudojome savo ožkų maherio siūluose. Tiesiog taip pastaruosius papuošėme, ir turbūt retas tą pastebėjo, nebent perskaitė etiketėje“, – sako verpėja.
Bananų siūlas, anot jos, suverpiamas itin tvirtas, švelnus ir baltas. Jį netgi sunku nudažyti.
Suverptą šilką ūkininkė taip pat komponuoja į savo moherio siūlus. Tai suteikia gaminiui žvilgesio, grožio.
„Taip ir žaidžiame“, – juokiasi verpimą įsimylėjusios mama ir dukra.
Abi moterys verpia senoviniu būdu. G. Vildzevičienė tai daro verpstuku – kaip gilioje senovėje. Jos dukra Beata naudoja naujoviškesnę priemonę – močiučių ratelį.
Unikalių siūlų gaminius verslininkės pardavinėja savo atokiame vienkiemyje, į muges jos retai išvažiuoja.
