-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Nors ir pati Aistė pripažįsta, kad tai vis dar išimtinai vyriška profesija, vienas po kito jos skinami „Auksiniai kadrai“ laužo ir šiuos stereotipus.
O koks yra tas gyvenimas ant bangos, A. Ridikaitė kviečia pamatyti tik šią savaitę Panevėžio fotografijos galerijoje atidarytoje parodoje „Ribų beieškant“.
„Kas yra buvęs vandenyne – supras. Žodžiais tas jausmas sunkiai nusakomas ir jau ne kartą aprašytas: didžiulė, nuolat besikeičianti erdvė, beribis žvaigždėtas dangus, švytintis planktonas, neįtikėtini saulėlydžiai ir saulėtekiai, smalsūs, nuolat pabendrauti atplaukiantys delfinai, banginių kvėpavimas, vėjas ir bangos, kurios, atrodo, semia horizontą… Po visų šių išgyvenimų man tiesiog nebebuvo kelio atgal. Įsimylėjau buriavimą. Ir ne šiaip buriavimą, o tą pačią sunkiausią jo formą, kur visuomet esi netoli ribos ir spaudi maksimumą. Kur tau šalta, nepatogu ir baisu. Bet kur išmoksti pasitikėti savimi ir savo komanda“, – sako fotografė.
Aistės Ridikaitės fotografijų paroda Panevėžyje. P. Židonio nuotr.
A. Ridikaitės meilė ekstremaliam sportui ir jūrai prasidėjo kone prieš du dešimtmečius, kai atrado jėgos aitvarus.
Netikėtai rankose atsirado ir fotoaparatas bei pirmieji kadrai, kuriuose – jūros bangas skrodžiantys aitvarai, azartas, tykštantys purslai ir saulės nubučiuoti šio sporto mėgėjai.
Aistė prisipažįsta, kad žvelgiant į tuos pirmuosius mėgėjiškus kadrus dabar norisi tik šypsotis ar net apima savotiška gėda, bet būtent tai ir paskatino ją giliau nerti į sporto fotografiją.
Nors fotografija jai niekada ir nebuvo svetima. Abu Aistės tėvai – meno pasaulio žmonės, o ir vaikystės namuose buvo tamsusis kambarėlis nuotraukoms ryškinti. Žinoma, vaikui į jį įeiti kada panorėjus nebuvo galima, fotografijos dvasia tikriausiai ją iki dabar ir lydinti.
„Bet gerai, kad sugalvojau pradėti, nes dabar fotografuoti jėgos aitvarus man – tarsi poezija. Per tuos greit sukaksiančius 20 metų fotografuojant šį sportą pradėjau jį jausti širdimi. Tai nėra techninės žinios, kur ir kuriuo momentu būti. Tai nėra patirtis, kaip pagauti reikiamą akimirką. Tai kur kas jautriau nei žinios. Sunku paaiškinti žodžiais. Tai tarsi jausmas ore, atsispindintis nuo vandens. Spaudžiu mygtuką negalvodama. Tarsi instinktas“, – pasakojo A. Ridikaitė.
Aistė Ridikaitė. P. Židonio nuotr.
Psichologijos mokslus baigusi A. Ridikaitė tuo metu dirbo viešųjų ryšių konsultante ir kartu mokėsi žurnalistikos magistrantūroje. Nors karjeros perspektyvos buvo daug žadančios, Aistė pajuto, kad ją labiau traukia jėgos aitvarai.
Mėgautis vandens aitvarų sportu Lietuvoje galimybės itin ribotos, tad palikusi darbą biure, ji išvyko dirbti aitvaravimo instruktore.
Per kone penkerius šio darbo metus Aistei teko pagyventi ne tik Europoje, bet ir Meksikoje, Zanzibare, Šri Lankoje – ten, kur nuolat šviečia saulė ir pučia vėjas.
A. Ridikaitė skaičiuoja ilgėliau pagyvenusi jau penkiuose žemynuose, dešimtyje šalių.
Nors aitvaravimo trenerės darbas egzotiškoje šalyje skamba itin romantiškai, Aistė šypsosi, kad tikrąją romantiką galime susikurti tik mes patys.
Kad ir koks būtų darbas – prie konvejerio gamykloje ar ekstremalaus sporto instruktore, jį privalu atlikti profesionaliai, ypač jaučiant didžiulę atsakomybę ir už kitą žmogų.
„Tuomet pasaulis dar nebuvo toks atviras kaip dabar, o apie nuotolinį darbą niekas net negalvojo. Visuomet moteris kaitavimo trenerė keldavo daugiau nepasitikėjimo – ką ta maža mergaitė gali man paaiškinti? Kartais sau to nepripažįstame, bet giliai sąmonėje yra tam tikrų stereotipų“, – pažymi ekstremalė.
Aistė Ridikaitė. P. Židonio nuotr.
Kaip pasakojo Aistė, ji visuomet stengdavosi pasirinkti mažiau turistų užplūstą miestelį, nes taip galima pažinti tikrąją šalį, o ne tą, kurią bandoma parodyti atvykėliams.
O ir po šalį ji keliaudavusi kartu su vietiniais. Kartą net teko Afrikoje ieškoti turgaus, kad galėtų nusipirkti karvių ir padovanoti vienai masajų genčių, su kuria itin artimai susipažino jos bičiulis.
Pašnekovė atvira: į Afriką tikrai nebenorėtų grįžti. Tai labai savotiškas žemynas, kuriame yra mums, europiečiams, daug nesuvokiamų dalykų, pradedant juodąja magija ir baigiant požiūriu į gyvenimą.
Dažnai kalbama apie tai, kaip būtina padėti badaujantiems Afrikos vaikams. A. Ridikaitės nuomone, Afrikoje žmonės badauja, nes patys to nori. Žmonės ten visiškai nenori dirbti, jiems gerai gyventi tiesiog besislepiant šešėlyje po kartono lapu ir pykti ant viso pasaulio, kodėl niekas jiems nepadeda.
„Turistams skirti maršrutai – labai brangūs, bet sėdėti vienoje vietoje irgi nesinorėjo, tad keliaudavome kartu su vietiniais jų autobusais. Negalima visko absoliutinti, bet aš mačiau tą piktą Afriką. Kai grįžau iš Zanzibaro, net nebesinorėjo kelti kojos toliau Europos“, – prisipažino A. Ridikaitė.
Aistė Ridikaitė. P. Židonio nuotr.
Kiek pavargusi nuo klajokliško gyvenimo, panevėžietė grįžo į Lietuvą ir pradėjo dirbti televizijos studijoje. Kartu su kolegomis kūrė laidą „Adrenalinas“ – tapo vienintelės ekstremalaus sporto televizijos programos Baltijos šalyse direktore. Darbas televizijoje savotiškai privertė ir pačią išbandyti įvairiausių ekstremalių sporto šakų.
„Kai su filmavimo komanda atvykdavome filmuoti vieno ar kito ekstremalo, ir patiems tekdavo išbandyti jo sportą. Išbandžiau daug ką, bet vienos šakos prilimpa, kitos ne. Jeigu dabar kas pasiūlytų iš lėktuvo kristi su parašiutu, atsisakyčiau. Smagu, bet daugiau nebenoriu. Jėgos aitvarai – visai kas kita“, – juokiasi A. Ridikaitė.
Visą tą laiką šalia ėjo ir sporto fotografija: šuoliai parašiutu nuo uolų, jėgos aitvarai, skrydžiai akrobatiniais lėktuvais, snieglentės ir slidės puriame sniege, dviračių sportas, penkiakovė, motokrosas. Aistė šypsosi, kad jos vadinamasis socialinis burbulas vienaip ar kitaip susijęs su ekstremaliu sportu, tad pats gyvenimas jai pasiūlo netikėtų progų. Nors fotografė jau iš sportininko veido judesių geba nujausti tinkamiausią akimirką paspausti fotoaparato mygtuką, labai svarbu pažinti ir patį sportą bei jo subtilybes.
„Panorau nufotografuoti sportininkus, nuo kalnų besileidžiančius snieglentėmis. Maniau, bus viskas paprasta, tereiks kur patogiai įsitaisyti ant kalno ir gaudyti momentus. Klydau, pirmiausia pačiai teko išmokti čiuožti snieglente – tokiu pat greičiu kaip ir sportininkai ir dar su įranga kuprinėje“, – šypsosi A. Ridikaitė.
Aistė Ridikaitė. Algimanto Varpucanskio nuotr.
Panevėžietės talentas neliko nepastebėtas – prieš trejus metus A. Ridikaitė pakviesta tapti vienos sunkiausių pasaulio buriavimo regatų – „The Ocean Race“ dalimi – įamžinti kelionės akimirkas. Pasak fotografės, anksčiau vyravo įsitikinimas, kad buriavimas – tik vyrų sportas. Net sakoma, kad boba laive – nelaimė laivui, bet pasaulis keičiasi. Net ir didžiųjų jachtų, plaukiančių ekstremaliais greičiais, įgulos nebėra vien vyriškos.
„Anksčiau galvojau, kad fotografas yra tiesiog stebėtojas, kad užtenka būti kažkur netoliese atletų, kad galiu išlikti neutrali. Po kelių savaičių, praleistų vandenyne, supratau: atėjo laikas leistis giliau, kad norėdama padaryti tokias nuotraukas, apie kokias svajoju, turėsiu eiti ten, kur labiausiai bijau. Fotografas turi būti toks pat užsispyręs, stiprus ir bebaimis kaip atletai“, – pasakojo pašnekovė.
Regata „The Ocean Race“ buvo viena sudėtingiausių kelionių Aistės karjeroje, bet, anot jos, tie sunkumai padėjo pamilti buriavimo fotografiją.
Pasak A. Ridikaitės, kai atsikeli per parą pamiegojęs tris valandas drėgname gulte, nelabai supranti, kur esi, bet neturi laiko susigaudyti ir savęs pagailėti. Nuo skaudžiai kandančios saulės tenka slėptis po drabužiais ir kremais, nuo sūraus vandens negyja žaizdos. Bet po trijų dienų tokio plaukimo jau ir daužymasis, ir kratymas nebetrukdo gyventi.
„Ta pati jūros liga yra labiau psichologinis dalykas. Visą dieną žiūrint pro mažą fotoaparato skylutę iš bangose šokinėjančio katerio skrandžiui niekuomet nebūna smagu. Bet tai tik smulkmenos, palyginus su euforija, kurią jaučiu fotografuodama buriavimą. Čia kaip ir su baime – žinai, kad turi ją įveikti“, – sako sporto fotografė.
Aistė Ridikaitė. Vytauto Dranginio nuotr.
Aistė įsitikinusi: baimė žmogui reikalinga. Susidūrus su baime fiziologiškai kūnas praneša apie pavojų, tai būtina girdėti, bet kartu neturi stabdyti nuo noro veikti ir siekti svajonių.
„Dėl gero kadro reikia išeiti ant denio, kuris slidus, reikia fiziškai peršliaužti visas tas virves, bet žinau, kad gero kadro jachtos kajutėje tikrai nepagausiu, todėl turiu įveikti visas baimes. Tai kova su savimi, bet turbūt nėra geresnio jausmo, kai save, savo baimes nugali. Laiminga esu, kad turiu šalia žmones, kurie pasirūpina, jog visuomet jausčiausi kaip įmanoma saugi. Pavyzdžiui, labai bijau aukščio, sunku būdavo prieiti prie kalno atbrailos ir fotografuoti tuos, kurie šokinėja nuo uolų. Tad ekstremalai pasirūpindavo mane virve pririšti prie kokio krūmo ar uolos“, – pasakoja A. Ridikaitė.
Fotografės teigimu, ekstremalus sportas, kad ir kaip keistai skambėtų, išaugina asmenybes. Žmonės, kaskart įveikdami savo baimes, prisiimdami atsakomybę, vertindami rizikas, auga, o kartu įkvepia ir kitus.
„Įamžinti sportininkų emocijas ir matyti tobulėjimą – atlyginimas, kurį visuomet giliai deduosi į širdį. Lygiai taip pat viena didžiausių mano motyvacijų – žinojimas, kad galiu padaryti gerai. Nors visada norisi dar geriau“, – sako A. Ridikaitė.
Tad neatsitiktinai ir savo parodą, surengtą gimtajame Panevėžyje, ji pavadino „Ribų beieškant“. Pavadinimas atspindi ne tik pačios Aistės požiūrį į fotografiją, bet ir jos herojų gyvenimo būdą. Parodos autorė prisipažįsta, kad aplinkiniai, ypač tėvai, jau ilgokai spaudė surengti savo darbų parodą, tačiau jai atrodė, kad sporto fotografija neverta būti eksponuojama šalia meninių.
„Turbūt atėjo laikas pasidžiaugti tuo, kas uždega akis, ir pasakyti, kad sporto fotografija yra verta galerijų ir jūsų dėmesio“, – tvirtina A. Ridikaitė
