-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Visgi dalis Ukrainos istorikų įsitikinę: dar viena LDK pilis stovėjo pusšimtį kilometrų į Vakarus, Litovežo kaime.
Spėjama, kad gyvenvietės pavadinimas sudarytas iš žodžių „Litva“ (Lietuva) ir „veža“ (bokštas, pilis).
Nors dėl archeologinių tyrimų trūkumo istorikai neturi vieningos nuomonės dėl pilies kilmės, šio kaimelio herbe puikuojasi ant balto žirgo jojantis vytis.
Litovežas įsikūręs arti Lenkijos sienos. Kaimelyje gyvena pusantro tūkstančio žmonių, tačiau namai nėra susitelkę gyvenvietės centre, o plačiai išsimėtę, todėl važiuojant greitkeliu iš Lvovo į Kovelį, Litovežo galima net nepastebėti.
Kaimo centrinės aikštės prieigose stovi vietinių pasididžiavimas – pačių gyventojų lėšomis ir rankomis prieš 25 metus pastatyta Dievo Motinos cerkvė.
„Skaudi buvo ne tik žinia, kad sūnus žuvo, bet ir pranešimas, kad jo kūno iš mūšio lauko nėra kaip paimti, mat tą teritoriją užėmė priešas, net nebuvo galima išsivežti žuvusiųjų.“
S. Neroda
Litoveže cerkvė stovėjo nuo senų laikų, statyta prieš 240 metų, tačiau ji buvo pavaldi Maskvos patriarchatui. Ukrainai atgavus nepriklausomybę, vietiniai nebenorėjo eiti į ją klausytis Kremliaus propagandos.
„Čia žmonės labai darbštūs ir religingi, matote, ir dabar keliolika moterų susirinko į talką, kad prieš šv. Velykas išvalytų kiemą apie šventovę“, – džiaugėsi nuo pat cerkvės atidarymo čia dirbantis šventikas Vasilijus.
Dvasininkas didžiavosi, kad kaimo žmonės per Velykas į cerkvę renkasi vidurnaktį ir dalyvauja iki penktos valandos ryto vykstančiose pamaldose, po to eina valgyti šventiškų pusryčių bei lankyti mirusiųjų kapinėse.
Dvasininkas apgailestavo, kad net po to, kai senoji Litovežo cerkvė perėjo Kyjivo priklausomybėn, keturios šeimos liko ištikimos maskvietiškai cerkvei, jos važiuoja į pamaldas kitose vietovėse.
Vidurinės mokyklos direktorė T. Ivanicka bei seniūnijos sekretorė M. Žukova didžiuojasi kaimo muziejaus kolekcija. E. Butrimo nuotr.
Į ukrainietiškas pamaldas vaikšto ir šimtas iš karo pradžioje atvykusių keturių šimtų pabėgėlių, nors anksčiau Charkive ar Dnipre jie lankė rusiškas.
Pabėgėliai buvo apgyvendinti pas kaimo žmones arba negyvenamose privačiose patalpose, kurių savininkai leido ten atvykėliams įsikurti.
Kadangi darbą rasti kaime sunku, dauguma pabėgėlių patraukė toliau, į didesnes gyvenvietes.
Šiųmetės Velykos Litoveže buvo viltingos, bet nešventiškos.
Vos kelios dienos iki Velykų kaimo kapinaitėse palaidotas fronte beveik prieš metus žuvęs 37 metų litovežietis Sergijus Neroda.
Kare jau žuvo šeši Litovežo seniūnijos gyventojai. Visą seniūniją sudaro šeši kaimai su keturiais tūkstančiais gyventojų. Dabar kaimuose vyrų gretos gerokai praretėjusios, net du šimtai yra paimti į frontą.
Litovežo kapinės Velykų išvakarėse knibždėjo nuo artimųjų kapus tvarkančių moterų. Prie vos prieš kelias dienas palaidoto sūnaus kapo buvo atėjusi ir S. Nerodos mama Svetlana.
„Skaudi buvo ne tik žinia, kad sūnus žuvo, bet ir pranešimas, kad jo kūno iš mūšio lauko nėra kaip paimti, mat tą teritoriją prie Jampolio miesto Donecke užėmė priešas, net nebuvo galima išsivežti žuvusiųjų“, – pasakojo kario mama.
Žuvusiojo kūną pavyko pargabenti praėjus beveik metams, o laidotuvės įvyko tik po to, kai genetiniai tyrimai paliudijo jo tapatybę.
„Ašarų per tuos metus praliejau labai daug. Dabar, kai palaidojom ir galiu ateiti parymoti prie kapo, skausmas lyg ir atlėgo. Tiek aš, tiek mano dukra sapnuose Sergijų regime ne liūdintį, bet linksmą“, – pasakojo moteris.
Prieš septynerius metus patvirtintame Litovežo herbe puikuojasi vytis. E. Butrimo nuotr.
Pasak mamos, Sergijus, baigęs mokyklą, įsidarbino netoli esančioje anglių šachtoje, o 2014 metais išvyko kovoti su Maskvos separatistais į Donecką.
Pernai jau pirmą karo dieną jis užsirašė į savanorius ir buvo pasiųstas į frontą. Karys šiemet planavo susituokti.
„Sergijus žuvo nuo skeveldrų praėjus vos dviem dienom po Velykų, per kurias iš fronto paskambino absoliučiai visiems giminaičiams ir draugams. Dabar tą skambutį visi prisimename kaip savotišką atsisveikinimą“, – sako kario pusbrolis Jurijus Neroda.
Paauglystėje kartu su Sergijumi išdaigas krėtęs Jurijus nuo karo tarnybos atleistas, nes augina keturis vaikus.
„Jei ne gausi šeima ir atsakomybė už išsinuomotą žemę bei turimą 200 hektarų ūkį, į frontą būčiau ir aš išvykęs. Mes, Ukrainos vyrai, nesame bailūs“, – tvirtino J. Neroda.
Kaip ir dauguma kitų vietos ūkininkų, jis verčiasi grūdinių kultūrų – sojų, kviečių, grikių – auginimu. „Kviečių kainos labai nukrito. Dėl karo nepavyko jų išgabenti eksportui ir Ukrainoje susidarė perteklius. Kviečius auginti tapo nuostolinga, reikės sėti kitus grūdus“, – svarstė ūkininkas.
„Kai po Antrojo pasaulinio karo žmonės namams atstatyti ardė pilies plytas, kalbėjo, jog jos kitokios, lietuviškos, didesnės nei įprastos“, – pasakojo Litovežo muziejų aprodžiusi vietos mokyklos direktorė Tetjana Ivanicka.
Ji didžiavosi, kad kasinėjimus šalia Litovežo vykdę archeologai padovanojo muziejui radinių. Viena muziejaus patalpa skirta kaimo istorijai, kitoje puikuojasi liaudies dirbiniai.
Vienas įdomesnių eksponatų ornamentais išsiuvinėtas rankšluostis su keliais mažyčiais Ukrainos simboliais – Gedimino stulpus primenančiais tridančiais.
Apie jų išsiuvinėjimą kažkaip sužinojo sovietinė milicija ir rankšluosčio savininkė su visa šeima buvo ištremta į Sibirą.
Kaimo tarybos pirmininkė O. Kasiančuk papasakojo, jog Litovežo herbas su vyčiu seniūnijos tarybos sprendimu patvirtintas 2016 metais.
Tokiu herbu norėta akcentuoti istorinius saitus su Lietuva ir garbingą gyvenvietės praeitį.
Kijevo archeologai prieš keletą metų pradėjo tyrinėti pilies liekanas, ir nusprendė pagalbon pasikviesti Lietuvos mokslininkus.
Buvo suplanuoti bendri tyrimai, bet šiems sutrukdė prasidėjęs karas.
O. Kasiančuk viliasi, kad po karo šis bendras projektas su Lietuva bus atgaivintas, o Litovežui pavyks užmegzti partnerystę su kuria nors istorine Lietuvos gyvenviete.
Prie neseniai palaidoto kario S. Nerodos kapo gedi mama Svetlana bei pusbrolis Jurijus. E. Butrimo nuotr.
Kaimo vadovė svajoja kartu su lietuviais ir lenkais Litoveže suorganizuoti folkloro kolektyvų šventę.
„Gal tai taptų net tradiciniu renginiu. Karas parodė, kad lietuviai ir lenkai tikrai yra broliškos tautos, mums labai padeda. Turime gaivinti ir bendrą istorinę atmintį bei kultūrinius, turistinius ryšius“, – kalbėjo O. Kasiančuk.
Kol kas Litovežo žmonių didžiausias dėmesys – kovotojams fronte.
O. Kasiančuk didžiuojasi, kad seniūnijos žmonės dosniai aukoja kariuomenei, o už tuos pinigus kaimo vaikinai Lenkijoje jau nupirko ir į frontą nuvežė padovanoti dvylika mašinų.
Kas dvi savaites į tą fronto dalinį, kuriame tarnauja litovežiečiai, vyksta mašina su kaimo moterų paruoštais skanėstais – kepiniais, uogienėmis, dešromis, mėsa, vaisiais.
„Stengiamės prie pergalės prisidėti, kas kaip sugebam“, – pokalbį užbaigė O. Kasiančuk.
