L. VARANAUSKO nuotr.

Trumpiausią naktį sutiko su pyragais ir laužais

Vasarvidžio naktį, kai pražysta stebuklingas paparčio žiedas, būtų nuodėmė sėdėti namuose, tad šeštadienio vakarą daugelio keliai vedė į Skaistakalnio parką, kur vyko didžiausia mieste Joninių šventė.

Nors lietus grasino sugadinti linksmybes, tamsiausi debesys aplenkė Panevėžį. Tiesa, kaip ir priklauso pagal tradicijas, pirmieji šventės dalyviai buvo lengvai išprausti vasariško lietaus, tad šventės organizatoriams neprireikė ąsotėlių su vandeniu – užteko į šventę atskubėjusiems panevėžiečiams pasiūlyti tik rankšluostėlių.

Joninės – viena gražiausių ir seniausių lietuviškų tradicijų, tad ir panevėžiečiai turėjo unikalią galimybę ne tik iš šono stebėti atgyjančias šventės tradicijas, senuosius amatus, bet ir patys prie jų prisiliesti.

Senųjų amatų kiemelyje ugnies kamuoliai virto iš kalvio žaizdro, šalia darbavosi puodų žiedėjas ir medžio drožėjas, smalsuoliams rodęs, kaip išmokti groti ir kiek netradiciniu instrumentu – skrabalais. Pačius mažiausiuosius itin domino garde žolę rupšnojančios avys, kurios čia pat buvo ir kerpamos, o iš jų vilnos gaminami unikalūs drabužiai ar papuošalai.

Edukacinę vilnos vėlimo pamoką panevėžiečiams dovanojo Pakruojo krašto auksarankiai. Savo žiniomis ir patirtimi dalijosi ir žolininkės – šventės dalyviai galėjo ne tik sužinoti, kokios vaistažolės gali padėti nuo įvairių negalavimų, bet ir nusipinti iš žolynų vainikėlį ar iš ąžuolo lapų kepurę. O vaikai buvo kviečiami pasigaminti stebuklingąjį paparčio žiedą ar išbandyti savo rankos miklumą mėtant vainikėlius. Be abejo, jie galėjo siausti ir specialiai vaikų žaidimams įrengtame kiemelyje ar važiuoti žirgų traukiama karieta. Šventės dalyviai taip pat galėjo stebėti, kaip ugnyje kepamas tradicinis lietuviškas šakotis.

Pyragai neprisvilo

O kokios Joninės be vaišių ir linksmybių. Jau tapo tradicija, kad per Jonines panevėžiečiai dengia Vasarvidžio pyragų stalą. Ir šiemet gyventojų bendruomenės, seniūnaitijos, įvairios organizacijos iškepė net trylika gardžiausių vasaros spalvomis išdailintų pyragų – tiesiog burnoje tirpstančių gardėsių užteko visiems smaližiams.

Vertinimo komisija nusprendė, kad pyragai verti geriausių pagyrų, tad visi kepėjai buvo nominuoti. Nė vienas pyragas neprisvilo, nors kai kurie konditeriai prisipažino, kad tai buvo savotiškas jų debiutas. Kaip sakė gaiviojo torto apdovanojimą atsiėmusios Skaistakalnio seniūnijos kepėjos, jų receptas – kelių jau patikrintų receptų samplaika – iš kiekvieno atsirinko tai, kas geriausia.

„Pagrindas miltai, cukrus, duona, jogurtas ir uogos, o toliau – jau improvizacija“, – savo pyrago receptą atskleidė moterys.

Šiemet pirmą kartą vasarišką, braškėmis kvepiantį tortą kepė ir naujoji Senvagės seniūnaitė Rasa Bulovienė. Tiesa, anksčiau ji šiame pyragų konkurse dalyvavusi su bendruomene.

„Šiandien bus savotiškas debiutas. Net ir kepant dešimtą kartą gali nepasisekti, bet ačiū Dievui, šįkart pyragas, tikiuosi, gavosi geras. Tai savotiškas mano kaip seniūnaitės prisistatymas su pyragu, o vėliau – ir darbais“, – šypsosi Rasa Bulovienė, kurios pyragas buvo įvertintas Vasarvidžio nakties sapno nominacijoje.

Pyragus kepė ne tik dailiosios lyties atstovės. Į pyragų šventę ant galingų motociklų, palikdami dūmų šleifą, atvyko ir „Jawa“ motociklų klubo nariai. Jų pyragas buvo pripažintas kaip geriausias lietuviškas istorinis. Tiesa, vyrai prasitarė, kad pyragą vis tik kepė ne patys.

„Prašėme vienos mergaitės, kad iškeptų, mes turime tik dirbtuves motociklams tvarkyti, o ne pyragams kepti. Bet labai norėjome dalyvauti šventėje. Pernai pirmą kartą buvome pakviesti, taip patiko, kad ir šiemet negalėjome atsisakyti“, – gerai nusiteikęs buvo „Jawa“ motociklų klubo prezidentas Tomas Kriukelis.

Varduvininkams – po papartį

Po pyragų degustacijos, šventės dalyviai traukė į šokių aikštelę. Renginio pradžioje juos linksmino panevėžietiškasis „Pulkelis“, šokių kolektyvai, muzikos kapelos, o vėliau – legendinė Joninių grupė „Jonis“. Taip pat pirmą kartą Panevėžyje pasirodė folklorinės muzikos grupė „Marga muzika“ bei kapela iš sostinės „Bičiuliai“.

Tačiau bene labiausiai visus sužavėjo užburianti ugnies garbinimo ir saulutės sodinimo ceremonija. Amfiteatro laiptais nusileidęs žynys, lydimas didžiulio būrio jaunuolių, nešinų degančiais deglais, įžiebė aikštės centre sukrautą laužą. Kol jaukiai spragsėjo malkos, jaunos merginos upe plukdė vainikėlius. Paskutiniai šventės dalyviai sulaukė ir trumpiausios šiais metais nakties.

Tarp jų buvo nemažai Jonų bei Janinų. Būryje žmonių nesunkiai buvo galima atpažinti varduvininkus – dažno jų galvą puošė ne tik ąžuolų vainikai, bet ir paparčiai rankose – šventės organizatoriai, sveikinę Jonus ir Janinas, palinkėjo jiems atrasti savąjį paparčio žiedą. Galima pasidžiaugti ir tuo, kad kasmet šiuo gražiu vardu pavadinama vis daugiau pačių mažiausių panevėžiečių. Iš viso Joninių organizatoriai pasveikino beveik tris dešimtis Jonų ir Janinų.

Varduvininkų desantas

Kaip sakė Skaistakalnio parke sutiktas Jonas Kiškis, šis vardas turi ir savų pliusų, ir minusų – net ir norėdamas negalėtų pabėgti nuo Joninių siautulio. Kasmet draugai ir artimieji jo ateina pasveikinti. Dažniausiai vyras Joninių šventę rengia pats savo sode su laužais ir dainomis, bet šįkart nusprendė paįvairinti ir ateiti su bičiuliais į Skaistakalnio parką.

„Šis vardas ir savotiškai įpareigoja. Nori nenori turi ruošti šventę, bet visada yra pasirinkimas – dalyvauti mieste vykstančių Joninių šventėje. Kai gera nuotaika, šalia draugai ir artimieji, daugiau nieko ir nereikia“, – šypsosi varduvininkas.

Iš Pakruojo atvykusi vilnos vėlimo meistrė Janina Vansauskienė atviravo, kad Jonines taip sutinkanti pirmą kartą gyvenime. Paprastai net ir nekviečiami draugai suguža į jos sodybą ir prie laužo, brazginant gitara ir dainuojant dainas, laukiama išauštant ryto.

Vyksta savotiškos lenktynės, kas pirmasis nusipraus rytine rasa. Anot varduvininkės, ji turėjusi būti Margarita, bet likimas iškrėtė savotišką pokštą. Vaikystėje jos vardas jai nelabai patiko, tačiau dabar matanti kur kas daugiau privalumų.

„Mūsų šeimoje juokaujama, kad man Janinos vardas buvo duotas per užmaršumą, bet istorija buvo kiek kitokia. Mano senelis buvo Jonas, jis turėjo dukterį Janiną, kuri buvo mano krikštamotė. Kada vežė mane krikštyti, tėveliai buvo pasakę dukrą pavadinti Margarita. Kai klebonas paklausė vardo, krikštamotė pagalvojo, kad klausia jos vardo, tad kunigas ir įrašė Janinos vardą. Taip netikėtai iš Margaritos tapau Janina. Kai Lietuvoje dar nebuvo taip garsiai švenčiamos Joninės, tuo vardu nesididžiavau, nelaikiau jo gražiu ir stilingu, bet dabar visai nieko būti Janina“, – geros nuotaikos nestokojo J. Vansauskienė.