-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Per keletą dienų į gyvulinius vagonus sugrūsta ir iš Tėvynės išvežta apie 18 tūkst. gyventojų. Iš viso per sovietų okupacijos metus įkalinta ir ištremta 280 tūkst. Lietuvos piliečių – tikriausiai sunku būtų rasti šeimą, kurios vienaip ar kitaip nebūtų palietę sovietinio režimo gniaužtai.
Gedulo ir Vilties dieną į Nepriklausomybės aikštę rinkosi ne tik tremtį išgyvenusieji – visi, kam ši diena svarbi. Jaunosios kartos atstovų – J. Miltinio gimnazijos moksleivių skaitomi tremtinių išgyvenimai dažno širdyje sužadino dar gyvus prisiminimus apie žmogaus niekinimą, badą, šaltį, bandymą bet kokia kaina išgyventi ir net tokiomis sąlygomis išlikti žmogumi. Širdis virpino net dvylika valandų, nuo ketvirtadienio 13 val. iki penktadienio 1 val. nakties, trukę tremtinių ir politinių kalinių pavardžių skaitymai. Pirmą kartą Panevėžyje „Misija Sibiras“ organizuojamos istorinės atminties akcijos „Ištark, Išgirsk, Išsaugok“ metu perskaityta 10 tūkst. pavardžių. Jas galėjo skaityti visi norintieji, taip pagerbdami ištremtųjų atminimą.
Visuose devyniuose Lietuvos miestuose šiuos skaitymus pradėjo miesto merai.
Pasak „Misija Sibiras“ dalyvės panevėžietės Inesos Ulichinos, tokių skaitymų tikslas – prisiminti kiekvieną, kuriam teko tremtinio dalia. Dažnai kalbant apie tremtį įvardijami tik ištremtųjų skaičiai, tačiau po jais slepiasi kiekvieno žmogaus tragedija. Ne visi grįžo, daug tremtinių mirė iš bado, šalčio, ligų ar buvo nukankinti. Dalies jų likimas nežinomas iki šiol.
„Tai savotiška duoklė kiekvienam tremtiniui. Po kiekviena pavarde slepiasi skaudi asmeninė drama. Bent taip galime prisiminti šiuos žmones“, – sakė I. Ulichina.
Nors I. Ulichina dar labai jauna, tačiau šiuos skaudžius Lietuvos istorijos puslapius žinanti iš asmeninės patirties. Jos močiutės šeima patyrė visus tremties baisumus. Nors močiutė dažnai pasakodama apie tremtį išspausdavo ašarą, apie tokią patirtį stengiasi nekalbėti vien neigiamai. Visa tai priima kaip neišvengiamą lemtį.
„Močiutė tremtyje praleido vaikystę ir dalį jaunystės. Gal stiprybės suteikė tai, kad ji buvo kartu su šeima. Vis dažniau susimąstau, kad jeigu ne ši skaudi patirtis, gal aš ir mano tėvų likimas būtų pakrypęs kitaip. Galbūt ir Lietuva gyventų kitaip“, – kalbėjo mergina.
Jos teigimu, nors šis istorijos tarpsnis daugeliui jaunosios kartos lietuvių žinoma tik iš vadovėlių, jaunimas jam neabejingas. Kasmet norą dalyvauti pilietinėje akcijoje „Misija Sibiras“ pareiškia apie tūkstantis jaunuolių. Nors yra įvairių priežasčių, kodėl jie pageidauja vykti į atokias tremtinių gyventas vietas, tačiau didžioji dalis nori artimiau prisiliesti prie skaudžių istorijos puslapių.
„Klaidingai manoma, kad jaunimas nepilietiškas. Jau vien tai, kad į Gedulo ir Vilties dienos minėjimo renginius susirinko nemažai jaunų žmonių, rodo, kad jie neabejingi tautos istorijai“, – sakė I. Ulichina.
Daugelio tremtinių jau nebėra gyvų, tačiau į minėjimą atvyko panevėžiečių, kurie visus šiuos baisumus matė vaiko akimis. Ši patirtis daugelio jų vaikystės pasaulį sudaužė į šipulius – jie buvo priversti pernelyg greitai suaugti. Kaip pasakojo panevėžietė Filomena Rajunčienė, ji su mama ir jaunesniuoju broliuku, kuriam tuo metu tebuvo vos daugiau nei metukai, buvo ištremta į Irkutsko sritį. Tik todėl, kad sovietų valdžiai pasirodė, jog šeima per daug turtingai gyvena. Aštuonis vaikus auginanti šeima turėjo 31 hektarų žemės, kuri ir buvo pagrindinė maitintoja. Nors Sibire panevėžiečiai praleido šešerius metus – po Stalino mirties per didelius vargus pavyko grįžti į gimtinę – ši patirtis paženklino visą gyvenimą.
„Stengiuosi kasmet dalyvauti minėjime ir kaskart norisi verkti. Baisūs prisiminimai iki šiol persekioja mane, nors mums visiems pavyko iš tremtiems grįžti gyviems“, – graudinosi tremtinė.
F. Rajunčienei ėjo devyneri, kai šeima sužinojo esanti įtraukta į tremiamųjų sąrašus. Mama dar lemtingojo vakaro išvakarėse svarstė bėgti, tačiau viena giminaitė atkalbėjo nuo šios minties, neva kas gali išvežti vieną moterį su mažamečiais vaikais. Naktį jų sodybą apsupo ginkluoti vyrai. Davę vos dvi valandas susiruošti, ją, mažą broliuką ir mamą susodino į arkliu traukiamą vežimą ir išvežė į Vadaktėlius, iš jų – į Gustonių geležinkelio stotį. Tėtis tuo metu buvo išvykęs į Šeduvą, tad baisios lemties išvengė.
„Kada tik važiuoju pro Gustonius, kaskart iškyla baisūs tos nakties vaizdai, į akis prožektoriais šviečiantys saugumiečiai, žmonių prigrūstas vagonas, iš kurio neleidžiama išlipti, ir klaiki nežinomybė. Nors tuo metu pati buvau dar vaikas“, – pasakojo F. Rajunčienė.
Po daugiau kaip dvidešimt dienų trukusios kelionės šeima atsidūrė Irkutsko rajone. Kadangi be vyro, paskirta į kolūkį. Tris šeimas apgyvendino dviejuose kambariukuose. F. Rajunčienės mamai su vaikais skirtas atskiras, nors ir nešildomas kambarėlis. Pradžia tremtyje buvo itin sunki. Devynmetė, kad turėtų ką pavalgyti, kasdien eidavo ne į mokyklą, o padėti mamai į kolūkį.
„Labai norėjau mokytis, jeigu mamos nepaklausydavau, ji sakydavo, kad manęs neleis į mokyklą, tai buvo didžiausia bausmė. Todėl iki šiol man keista, kai būdami maži mano anūkai mėgdavo simuliuoti, kad tik nereikėtų eiti į mokyklą. Deja, manęs tremtyje laukė išgyvenimo mokykla“, – atviravo F. Rajunčienė.
Kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresniojo muziejininko Donato Juzėno teigimu, pirmieji pavieniai trėmimai prasidėjo dar 1940 m. birželio 15-ąją, kai Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą. Tuomet buvo stengiamasi atsikratyti kariuomenės karininkais, jėgos struktūrų ir įvairių partijų atstovais. Tačiau lygiai po metų, 1941 m. birželio 14-ąją prasidėję masiniai lietuvių trėmimai sukrėtė visuomenę. Tuomet paaiškėjo tikrieji Sovietų Sąjungos kėslai. Žmonės buvo tremiami masiškai, tačiau tai buvo stengiamasi daryti paslapčia, tremiamieji tiesiog buvo išvedami į gatvę ir gabenami į geležinkelio stotį. Iš jos ešalonais iš įvairių Lietuvos kampelių vežami į Naująją Vilnią. Pirmoji tremtis ypatinga tuo, kad šeimas stengtasi atskirti: vyrai buvo vežami į lagerius, o moterys ir vaikai į trėmimų vietas.
„Siekta ištremti inteligentijos atstovus, krašto šviesuomenę. Pagal sovietų ideaologiją reikia atsikratyti priešų, o priešai tie, kurie buvo turtingesni ir priklausė elitui – daug ištremta mokytojų, karininkų, policijos vadų, turtingesnių ūkininkų“, – pasakojo istorikas.
Lageriai, į kuriuos išsiųsti lietuviai vyrai, buvo išsidėstę Maskvos srityje, kiti – prie Uralo kalnų, o moterys ir vaikai iš pradžių tremiami į Buriatiją, Krasnojarsko kraštą, Irkutsko sritį ir vėliau, 1942 metais, vėl vežami iš tų vietų į šiaurę, prie Laptevų jūros, siekiant dar labiau apsunkinti jų gyvenimus. Ištremtieji į šiaurę atsidūrė ypatingai sudėtingoje situacijoje, mat ten – amžinojo įšalo žemė. Jų darbas buvo gaudyti žuvį lediniame vandenyje ir ja aprūpinti fronte kariaujančius karius. Daugybė tremtinių dėl bado, alinančio darbo ir itin atšiaurių sąlygų neišgyveno.
„Buvo žmonių, kurie iš pradžių abejojo, galvojo, kad nieko baisaus, jog pasikeitė santvarka. Pavieniai suėmimai visuomenės nesukrėtė taip kaip pirmieji trėmimai. Žmonės, pamatę tikrąjį sovietų santvarkos veidą, ėmė priešintis. Nemažai lietuvių, ypač kaimiškose vietovėse, nuo tremties pasislėpė miškuose. Ir tik prasidėjus karui įsitraukė į itin aktyvų partizaninį pasipriešinimą“, – pasakojo D. Juzėnas.
Komentarai
-
- Irena
- 06:45 2018.06.15
Rodyti visus komentarus (1)Nuoširdi pagarba jaunimui – sąmoningam, entuziastingam, pilietiškam!
Tautos golgota už Uralo, žemės galo, neturi būti pamiršta, kad niekada nesikartotų.