Tėčio pamokos kalvėje atvedė į menus

Nedidukas Šilagalio kaimelis greta Panevėžio tikrai turi kuo didžiuotis. Žinomo Panevėžio krašto tautodailininko, kalvio Konstantino Chruškovo sūnus, taip pat Konstantinas, jau pats pramynęs menininko kelią. Už galimybę kurti vaikinas dėkingas tėčiui, jam nuo mažų dienų parodžiusiam, kokie stebuklai gali gimti kalvėje.

Tarp meno ir tiksliųjų mokslų

Iš Šilagalio kilęs 22-ejų Konstantinas Chruškovas šiuo metu laiką dalija skulptūros studijoms Vilniaus dailės akademijoje ir savo kūrybos braižo paieškoms.
Didžiulį džiaugsmą Konstantinui kelia grįžimas namo, į kaimą, kur mielai padeda tėvams ūkyje. Nagingas vaikinas ir malkas skaldo, ir tėvams pagelbsti remontuojant namus.
Mama Konstantinui pasakojo, kad kai jis dar buvo sauskelnių amžiaus, ropinėti mokėsi atbulomis. Mama kartą netyčia numetė ant žemės spalvotus pieštukus, o šie tapo stimulu berniukui ropoti į priekį link jų – taip, kaip vaikai daro įprastai.
Kai buvo pradinukas, K. Chruškovas pradėjo mokytis ir Panevėžio dailės mokykloje. Penktoje klasėje gabus berniukas perėjo į V. Mikalausko menų gimnaziją, kur papildomai mokėsi pagal menų programą. Tuomet ir pamėgo tapybą.
Baigus 10 klasių, K. Chruškovo kelias nuvingiavo į Juozo Miltinio gimnaziją, o ten stačia galva pasinėrė į teatrą – kūrė pjeses, statė spektaklius – bei tiksliuosius mokslus.
Jėgas išbandė ir jaunųjų fizikų konkurse, kuriam sukūrė belaidę kolonėlę ir ištyrė jos „Bluetooth“ bangų sklidimą.

Asmeninio archyvo nuotr.

Palietė nepatogias temas

Nors ir dabar Konstantinas mielai užsiima elektronikos ir mechanikos rankdarbiais, tačiau nuo menų toli nepabėgo: kuria eilėraščius, tapo ir su dideliu entuziazmu eksperimentuoja virtuvėje.
„Iki devintos klasės apie ateitį net nemąstydavau. Juk kam tokiame amžiuje rūpi, kuo jis nori tapti užaugęs? Bet apmąstymai kilo, kai menai ir fizikos mokslas pradėjo konkuruoti tarpusavyje. Momentais tikėjau, kad būsiu inžinierius, o kitą sekundę nuspręsdavau, kad aš tikras menininkas“, – kankinusias abejones prisimena K. Chruškovas.
Šiuo metu Vilniaus dailės akademijoje jis jau antrus metus gilinasi į skulptūros meną.
„Sakyčiau, studijuodamas išmokau liesti ir judinti nepatogias pasauliui temas arba ironizuoti visą aplinką, kurią matau“, – svarsto jaunasis menininkas.

Tėčio pėdomis

Konstantinas nuo mažų dienų labai smalsus ir kūrybingas.
„Man nereikėdavo ypatingų, naujų medžiagų. Viską konstruodavau iš to, ką rasdavau po ranka. Dar labai mėgau padėti mamai prie kepinių – lipdydavau neįprastos formos sausainius ar bandeles. O tėčiui visada pagelbėdavau kalvėje“, – pasakoja Konstantinas.
Jo tėtis – garsus Panevėžio krašto tautodailininkas, nusipelnęs kalvis Konstantinas Chruškovas.
Anot Konstantino, su bendravardžiu tėčiu jiedu labai artimi. Vyresnysis kalvis jau nuo mažens mokė sūnų įvairiausių technikų ir perdavė žinias, kaip prisijaukinti metalą. O jo dirbtuvėse nuolatos gimdavo kas nors neįprasto.
„Stebėti tėčio kūrybinį procesą visada buvo labai įdomu. Visa tai žavėjo ir vis dar nepaliaujamai žavi. Manau, kad tvirčiausi pastūmėjimai ir žingsniai mene buvo būtent tėčio dėka“, – svarsto Konstantinas.

K. Chruškovo darbai

Galerija

Pralenkti geriausią

Paklaustas, koks yra jo paties santykis su tautodaile, K. Cruškovas sako, jog labai elementarus. Kadangi tėtis tautodailininkas ir senųjų amatų puoselėtojas, sūnus nenori būti prastesnis menininkas. Netgi norisi sugebėti tėtį aplenkti.
„Po skulptūros studijų planuoju sutelkti dėmesį į dar vieną pomėgį – tapybą. Vėliau norėčiau pretenduoti į tautodailininko vietą kaip mėgėjas tapytojas“, – planus atskleidžia pašnekovas.
Anot jo, tautodailė tuo ir savita, kad tai ir būdas atsipalaiduoti, ir papildomas uždarbis, ir, žinoma, senųjų tradicijų išsaugojimas.

Kariuomenės pamokos

Dar vieną K. Chruškovo gyvenimo etapą žymi tarnavimas Lietuvos kariuomenėje. Dėl sveikatos Konstantinas sako negalėjęs visavertiškai atlikti tarnybos, tad dalyvavo ne visose pratybose ir užsiėmimuose.
Visgi per devynis mėnesius tarnybos sako išmokęs nemažai naujų dalykų, kurie praverčia gyvenime.
„Mano atsipalaidavimas tada būdavo minčių ir idėjų eskizavimas bei paišymas užrašų knygutėje ar ant popieriaus skiautės. Kariuomenė mane išmokė kurti ribotomis sąlygomis ir patiriant įtampą“, – sako Konstantinas.

Siūlo meno piliulę

Kad K. Cruškovas atsakytų į klausimą, ką jam šiandien reiškia galimybė kurti ir savo kūryba dalytis su kitais, jis sako norintis priminti filmą „Matrica“ ir jo veikėją Morfėjų, siūliusį pagrindiniam herojui Neo išgerti raudoną arba mėlyną piliulę.
Anot Konstantino, jo kuriamas menas dažniausiai veikia panašiu principu.
„Mano menas palieka žmogui pasirinkimą. Jei jis pasirenka suprasti mano kūrinį – gali sužinoti apie pasaulį to, ko niekada nežinojo arba nesusimąstė apie tai. Kitaip sakant, atverti sau akis. O mėlynoji piliulė skirta tiems, kurie nenori mąstyti ir jiems užtenka paprasto gyvenimo bei tiesiog pasigrožėjimo. Todėl, kai dalinuosi savo kūryba su kitais, suteikiu pasirinkimus“, – pabrėžia menininkas.

Yra veiksnys – bus rezultatas

Kūryba Konstantinui – tai sparnai, kuriais jis gali pakilti iki savo vidinio pasaulio.
„Kartais pasiekiu nirvanos būseną. Atrodo, nebesinori nieko kito, tik kurti, kurti ir dar kartą kurti“, – sako K. Chruškovas.
Kurdamas stengiasi neapsistoti ties viena kryptimi ar būdu. Jo kūrybos diapozonas labai platus.
„Net negalėčiau įvardinti įrankių ir medžiagų specifikos, nes jų tiesiog nėra. Įvairius sugebėjimus naudoju kurdamas skirtingus darbus“, – sako nagingas menininkas.
O viskas prasideda, atrodytų, nuo paprasčiausio aplinkos stebėjimo.
„Randu kokį nors veiksnį aplinkoje, gamtoje, šalyje ar pasaulyje. Pradedu jį nagrinėti ir gilintis į situacijas. Bet būna momentų, kai piešiu iš natūros ir naudoju turimus pagrindus“, – pasakoja K. Chruškovas.

Jausmų išraiška

K. Chruškovo darbus ne sykį buvo galima matyti įvairiose parodose. Jis yra pristatęs ir vieną asmeninę parodą Atviroje jaunimo erdvėje Bitės bibliotekoje. Dar šį pavasarį jaunajam menininkui teko dalyvauti tautodailės parodoje, pristatė tapybos darbus „Briedis“ ir „Natiurmortas“.
„Jie ne tokie stiprūs kaip skulptūros, bet tapybos dar tik mokausi“, – įvertina pašnekovas.
Konstantinas sako kurdamas išmoko atsipalaiduoti ir kartkartėmis pabėgti nuo pasaulio.
„Kūryba padeda nusiraminti bet kurioje gyvenimiškoje situacijoje. Mano jausmai tada pasirodo ant popieriaus lapo ar kaip skulptūra“, – pasakoja K. Chruškovas.

Svajonė – menų studija Panevėžyje

Konstantinas pastebi, kad jo nuotaika paskutiniais metais svyruoja kaip laikrodžio švytuoklė – vieną valandą gali jaustis kaip laimėjęs loterijoje, o kitą – tarsi žemę pardavęs.
Bet jis neabejoja, jog tokie laikini pasvyravimai nesutrukdys siekti savų tikslų ir svajonių.
Viena jų – po skulptūros studijų pasinerti į pedagogikos kursus.
K. Chruškovas labai norėtų Panevėžyje atidaryti savo menų studiją, kur mokytų vaikus ir suaugusius meno paslapčių.
„Taip pat svajoju išleisti ir savo eilėraščių rinkinį“, – prasitaria Konstantinas.