ORGANIZATORIŲ nuotr.

Suaugusiųjų žaidimai – anapus tikrovės

Vyrai neužauga, tik jų žaislai vis brangsta – sako kelerius metus Lietuvoje gyvuojančios stalkerių bendruomenės atstovai.

Šiame fantastiniame žaidime su siaubo elementais, perkeltame į realybę ir be pertraukos trunkančiame ištisą savaitę, dieną naktį, be miego ir poilsio dalyvauja būrys panevėžiečių. Adrenalinu persunktos pramogos bet kokiu oru kariniuose poligonuose net vyrams baigiasi ne tik padažnėjusiais širdies dūžiais, bet ir šlapiomis kelnėmis.

Traukia siaubo elementai

Kartą ar du per metus maždaug 150-ies žmonių būrys susirenka į itin keistą stovyklą. Netoli Ukmergės į buvusius karinius poligonus vyrai ir kelios moterys suvažiuoja tam, kad į realybę perkeltų kraupų kompiuterinį žaidimą. Ne ką jaukiau ir jį žaidžiant tikrovėje.

„Nebūtų įdomu, nebūtų tiek užsikabinusių“, – sako panevėžietis programuotojas Aleksandras Zyuba, keistame žaidime dalyvaujantis nuo 2014 metų.

Šis žaidimas Lietuvoje turi apie 3 000 gerbėjų, bet jį žaisti susirenka daug mažiau. Mat tam reikia nemažai drąsos ir itin stipraus potraukio adrenalinui. Suaugę ir barzdoti vyrai šiame žaidime kartais klykia iš baimės kaip mažos mergaitės, netgi prisišlapina, o grįžę namo dar kelias savaites vaikšto it apduję, kol sugrįžta į tikrovę.

Savaitė savanoriškos įtampos

„Mes visi pasirenkame savo žaidėjo tipą iš kompiuterinio žaidimo. Turime vardus arba šaukinius ir visada su tais pačiais žaidžiame“,– teigia Skat pasivadinęs 33-ejų Aleksandras.

Jis žaidime vadovauja frakcijai, kurios pareiga saugoti žaidimo zoną nuo mutantų. Pastarųjų vaidmenis taip pat kažkas prisiima.

„Mūsų frakcijos pagrindinis tikslas – neleisti išplisti „zarazos“ zonai ir net ją bandyti sunaikinti. Pagal scenarijų, mūsų žaidimo vieta yra neva zona po sprogusio reaktoriaus. Joje gali būti visko: anomalijų, mutantų, zombių, hidrų. Tai – kiti žaidėjai, turintys savo užduotis – mums pakenkti“, – aiškina Aleksandras ir priduria, kad nuo jo sprendimų žaidime priklauso vadovaujamos komandos sėkmė.

Tokio žaidimo esmė – ne laimėjimas, o pats procesas. Suaugę žmonės žaisti suvažiuoja į sutartą vietą ir net 5–7 paroms be pertraukos tampa pasirinktais personažais.

Be siaubu ir baime kvepiančių nuotykių čia, pasak A. Zyubos, neapsieinama.

„Labiausiai man įstrigo pirmoji mano naktis stalkerių zonoje. Buvo taisyklė, kad monstrai neturi teisės patekti į mūsų saugomą angarą, jeigu dega šviesa. Ją palaikėme atsivežtais elektros generatoriais ant angaro stogo – viskas būtų gerai, bet benzino tiek daug neturėjome. O monstrų darbas mus pulti bet kokia atsiradusia proga, bet kokiu metu“, – pasakoja panevėžietis.

Pradėjus sekti kuro atsargoms, suaugę vyrai keturias valandas be poilsio šokinėjo įjungti ir išjungti generatoriaus, kad sutaupytų benzino ir išvengtų pabaisų.

Panevėžietis programuotojas Aleksandras Zyuba žaidime dalyvauja nuo 2014 metų. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Ne visi ištveria

A. Zyuba tvirtina, kad ne visi po debiuto ištveria tokį žaidimą.

„Nepameluosiu pasakydamas, kad tikrai būna baisu, ir net labai. Supranti, kad tai tik žaidimas ir visur paprasti žmonės, bet eini naktį per požeminį bunkerį, turėdamas prožektorių rankoje, iššoka žviegiantis mutantas – širdis ir pristoja“, – juokiasi žaidėjas.

Po tokių emocijų, anot jo, dar ilgai gyveni žaidimu. Aleksandras sako, kad žmona supranta jo pomėgį ir net pati norėtų įsitraukti, tik dabar augina mažą vaiką.

„Yra kelios moterys žaidime, jų klyksmai tamsoje skamba geriausiai“, – juokiasi ekstremalas.

Vaidenasi dar ilgai

Nuo pirmųjų žaidimo metų Lietuvoje jame dalyvauja ir dabar Danijoje gyvenantis Vytautas Šimanskis. Šis 41-erių vyras kas kartą persikūnija į Zadovą – korumpuotą kariuomenės dezertyrą, kuris, pasak pašnekovo, ir tėvus už pinigus parduotų. Žaidėjai patys kuria aprangą pagal pasirinktus personažus ir tai jiems kainuoja tikrai nepigiai. V. Šimanskis skaičiuoja, jog pasiruošti tokiai pramogai jam atsieina maždaug 1000 eurų.

„Personų yra visokiausių: banditai, kariai, mutantai. Vienas tvirtas vyras antai pasirinko Izlomą – pabaisą, kuriam negalima atsukti nugaros, pro jį praeisi tik duodamas saldainį. Tai šito personažo vaikai labai džiaugiasi, kai tėtis grįžta iš žaidimo“, – juokiasi Vytautas.

Jis pats prisipažįsta po tokio palakstymo apleistame buvusiame poligone dar dvi savaites neskiriantis realybės nuo fantazijų. Savaitę ištisas paras pasinėrus į veiksmą išties labai sudėtinga išeiti iš tokios įtemptos emocinės būklės.

„Vaikšto ištisas dienas kaip kosmonautas“, – tarsteli jo žmona.

„Man tai antros Kalėdos.“

V. Šimanskis

Vytautas pamena atvejį, kai visą žaidimą kovojęs su banditais, paskui apsipirkdamas prekybos centre išsigando sportiškai apsirengusių pirkėjų.

„Mes žaidime turime savo aprangą, savo atributiką. Banditai išsiskiria gatviniu stiliumi: visiems žinomi sportiniai drabužiai su ruoželiais, kepurės. Jų tikslas plėšikauti, kenkti. Kartą jau po žaidimo einu per parduotuvę, stoviu prie daržovių lentynos ir žvilgt: ateina link manęs treninguotas vyras – aš čiupt čiupt už kišenių ginklo. Paskui tik mintis į galvą – palauk, juk čia ne žaidimas“, – pasakoja V. Šimanskis.

Stalkeriai naudoja šratinius ginklus, kokių parduotuvėse galima įsigyti be leidimo.

Išsiskiria modernumu

Žaisti realybėje, pasak Vytauto, ruošiamasi pusmetį. Lietuviai, anot jo, tarp kitų šalių bendraminčių pasižymi modernumu: tokioms pramogoms aktyviai naudoja šiuolaikines technologijas.

„Mes ne tik lentų, plokščių bunkeriams prisivežame, turime daug elektronikos – ko neturi net užsienio stalkeriai. Esame susikūrę programėles, kurios rodo, kad tariamas reaktorius mums pavojingas, skleidžiama radiacija ir negalime prie jo artintis“, – pasakoja žaidėjas.

Paskutinį kartą jis su kitais entuziastais taip smaginosi rudenį, prieš pat karantiną. Minia suvaikėjusių suaugusių žmonių pasirinko šnabždesių temą. Ištisas paras 2 km spindulio žaidimo zonoje tam tikruose taškuose žaidėjų aparatūra suaktyvindavo tam tikrus dažnius ir jie imdavo skleisti tylesnį ar garsesnį traškesį.

„Mūsų tikslas buvo išsiaiškinti, kas ir kodėl tuos garsus skleidžia. Aišku, pagal savo pareigas kiekvienas turėjome užduotį – žodžiu, gyvenimas zonoje virė: vieni gaudė, kiti šaudė, treti plėšė ir sukčiavo“, – vardijo pašnekovas.

Dar anksčiau žaidimas vyko vagystės tema – susirinkusieji ieškojo neva Ukrainoje pavogtų paveikslų.

„Kiekvienam žaidimui susikuriame pinigus, kažkas pasidaro specialių sprogmenų, įrangos, tačiau viskas čia legalu. Apie tokias pramogas visada informuojame policiją, ugniagesius, greitąją. Viena mūsų taisyklių – jokių realių muštynių, jokių pjautynių“, – pabrėžia V. Šimanskis.

Adrenalinu persunktos pramogos bet kokiu oru kariniuose poligonuose net vyrams baigiasi ne tik padažnėjusiais širdies dūžiais, bet ir šlapiomis kelnėmis. ORGANIZATORIŲ nuotr.

Žaidimą tęsia vietiniai

Apie ekstremalias pramogas taip pat pranešama ir miškininkams. Mat pastarųjų teritorijoje žaidimai ir rengiami.

„Galiu prisiekti, kad po šėlionių miškas lieka dar švaresnis nei iki tol – viską sąžiningai sutvarkome“, – patikina Vytautas.

Daugiau netvarkos po žaidimo, anot jo, sukelia nebent aplinkiniai gyventojai, kurie jau įpratę prie Ukmergės rajone kas kartą pasiaučiančių stalkerių.

„Į mus vietiniai dėmesio nebekreipia, kai pamato nuorodas į žaidimą, jau žino: tie patys „durniai“ suvažiuos. Apylinkių žmonės mums daugiau nuostolių pridaro nei mes jiems – įsirengiame poligonus, bunkerius, slėptuves, institutus ir visokias zonas, o vietiniai paskui ateina ir viską išvagia. Po metų vėl viską iš naujo reikia įrengti“, – pasakoja V. Šimanskis.

Jis neneigia, kad ne kartą žaidime teko balansuoti ties gyvybei pavojinga riba. Ukmergės rajone nebenaudojamoje karinėje bazėje nuo seno yra likę mazuto, vandens duobių. Į jas buvo pakliuvę taisyklių nepaisę žaidėjai. Laimė, viskas pasibaigė gerai.

Pamiršta net šeimą

V. Šimanskis juokiasi, kad po maždaug savaitę trunkančio žaidimo beveik visi grįžta prišlapintomis ar dar blogiau kelnėmis.

„Tupi tupi tamsoje kelias valandas visą naktį, smegenys nuolatinėje įtampoje ir staiga pasirodo raudonos akys, pasklinda baisus garsas – kelnės iš karto šlapios“, – pasakoja Vytautas, prisiminęs jam pačiam vieną baisiausių akistatų su pabaisa.

Žaidime jis teigia visiškai pamirštantis ir namus, ir net šeimą.

„Įsijungiu žadintuvą, kad nepamirščiau paskambinti saviškiams į namus. Bet kartą juos pamiršau ištisas penkias paras“, – pripažįsta V. Šimanskis.

Tokios pramogos, anot jo, vyrams – tas pats, kaip vaikui žaisti didelėje smėlio dėžėje.

„Man tai antros Kalėdos. Gaila, kad šiemet planus sujaukė karantinas. Bet žmonės čia tikrai laimingi – žinau porą, kuri žaidime atšventė antrą medaus mėnesį“, – patikina V. Šimanskis.

Po savo suvažiavimų stalkeriai dar ilgai įspūdžiais dalijasi internete, o iš filmuotos medžiagos kuria neįtikėtinai tikroviškus siaubo klipus.