Panevėžio sporto rūmai „Minties“ leidyklos atviruke. ARCHYVŲ (Z. KAZĖNO) nuotr.

Sportininkų kalvė tebestovi

Sportininkų kalvė tebestovi

https://sekunde.lt/leidinys/paneveziobalsas/Kadaise sportiškiausiu šalies miestu tituluotas Panevėžys tokį vardą gavo ne vien dėl vietos atletų pasiekimų.

Panevėžio sporto patriarchas Vilius Variakojis 1988 metais išleistoje knygoje „Kartu su sportu“ rašė, jog Panevėžį pirmiausia išgarsino krepšininkai, ir tik po to Juozo Miltinio dramos teatras. Sprendžiant iš archyvuose išlikusių istorinių dokumentų, šiuose žodžiuose yra nemažai tiesos. Kad ir Panevėžio sporto rūmai – sovietmečiu jie buvo pirmieji tokie visoje šalyje.

Kūrė entuziastai

Šiaulių regioninio valstybės archyvo Panevėžio filialo vedėjas Leonas Kaziukonis spėja, kad galbūt ne visi šiuolaikiniai sporto gerbėjai žino, jog kadaise ir mūsų miesto krepšininkai buvo „auksinio“ lygio – ir ne vietos mastu.

„1951 metais Viliaus Variakojo suburti ir treniruojami jaunieji Panevėžio „Spartako“ krepšininkai Odesoje vykusioje Sovietų Sąjungos „Spartako“ draugijos vyrų krepšinio pirmenybėse iškovojo pirmąją vietą ir buvo apdovanoti aukso medaliais. Panevėžiečiai įveikė visas komandas, paskutinėse rungtynėse – ir maskviečius“, – pasakoja L. Kaziukonis.

Pasak jo, dar ir dabar atsimenama, kaip iš Odesos su apdovanojimais grįžusius sportininkus geležinkelio stotyje pasitiko minia žmonių.

„Tai buvo Panevėžio sportininkų triumfas. Šis laimėjimas buvo pasiektas, kai Panevėžyje, tuometėje 1-ojoje vidurinėje mokykloje, buvo viso labo cariniais laikais statyta nedidelė medinė sporto salė“, – primena archyvaras jis.

1-osios vidurinės mokyklos kūno kultūros mokytojų Vilniaus Variakojo ir Kazimiero Tvarkūno iniciatyva, talkinant mokiniams, prie mokyklos jau buvo įrengtos krepšinio, lauko teniso, tinklinio aikštelės, lengvosios atletikos sektoriai, bėgimo takai, tribūna žiūrovams. Šiame sporto aikštyne vakarais vykdavo įvairios treniruotės ir varžybos.

1951 metų legendinė Panevėžio „Spartako“ krepšinio komanda su treneriu Viliumi Variakoju. ARCHYVŲ (KNYGOS „PANEVĖŽIO JUOZO BALČIKONIO GIMNAZIJA PRISIMINIMUOSE“ ILIUSTRACIJA) nuotr.

1951 metų legendinė Panevėžio „Spartako“ krepšinio komanda su treneriu Viliumi Variakoju. ARCHYVŲ (KNYGOS „PANEVĖŽIO JUOZO BALČIKONIO GIMNAZIJA PRISIMINIMUOSE“ ILIUSTRACIJA) nuotr.

„Čia netgi buvo surengti Lietuvos krepšinio, tinklinio čempionatai, vyko sąjunginės pirmenybės. Nepaisant to, tolesniam kūno kultūros ir sporto plėtojimui buvo reikalinga normali sporto salė“, – sako L. Kaziukonis.

Jo teigimu, V. Variakojo rūpesčiu ir iniciatyva buvo atstatytas karo metais sudegęs elektros stoties pastatas Elektros gatvėje ir jame įrengta erdvi sporto salė. Šie sporto namai duris atvėrė 1958-aisiai, juose įsikūrė V. Variakojo vadovaujama vaikų sporto mokykla. Ir kol 1965 metais Panevėžyje nebuvo pastatyti sporto rūmai, ši sporto bazė buvo miesto sportininkų pasididžiavimas. Čia treniravosi tinklininkai, krepšininkai, stalo tenisininkai, gimnastai, vyko rajoninės ir respublikinės varžybos. Pasak archyvaro, jau tada V. Variakojis suprato, kad keliant fizinę kultūrą ir sportą Panevėžyje į reikiamas aukštumas, vien tokios salės neužteks.

Elektros gatvėje vaikų sporto mokykla veikė ilgai. 1994 metais jai suteiktas buvo V. Variakojo vardas. Dabar ji reorganizuota į Panevėžio sporto centrui priklausantį V. Variakojo sporto kompleksą, kuriame organizuojamos stalo teniso, šachmatų treniruotės, varžybos.

Rekonstruotas Panevėžio stadionas žurnalo „Statyba ir architektūra“ iliustracijoje 1965 metais. ARCHYVŲ nuotr.

Rekonstruotas Panevėžio stadionas žurnalo „Statyba ir architektūra“ iliustracijoje 1965 metais. ARCHYVŲ nuotr.

Sportiškiausias miestas

Archyvaro pasakojimu, pokariu mieste veikusi sąjunginė sporto draugija „Spartakas“ salę buvo įsirengusi buvusioje žydų sinagogoje Laisvės aikštėje. (Vėliau ji atiteko „Žalgirio“ sporto draugijai, o dabar šis pastatas rekonstruotas ir paverstas gyvenamuoju.) Tačiau atėjo metais, kai augančiam ir sportuojančiam miestui to akivaizdžiai nebepakako. Ir 1951 metais, L. Kaziukonio žiniomis, miesto taryba ėmėsi svarstė fizinės kultūros ir sporto būklę Panevėžyje.

„Kaip matyti iš archyve saugomų miesto tarybai pateiktų ataskaitų, tuo metu Panevėžyje buvo vienintelis stadionas, ir tas mažas, netvarkingas. Jame nebuvo tinkamų persirengimo patalpų, dušo, blogi bėgimo takai – medinės stadiono tvoros baigė griūti“, – pasakoja archyvaras, kurio teigimu sportuojantis vietos jaunimas neturėjo ir sporto salės, ir parduotuvės, kurioje būtų galima įsigyti inventoriaus.

Laimė, miesto valdžia įsiklausė į žymaus sportininko ir trenerio V. Variakojo nuomonę, jog Panevėžiui reikia tikro sporto komplekso. Arba, kaip tuo metu jį vadino iniciatoriai, sporto paviljono.

„Šiaulių regioninio valstybės archyvo Panevėžio filiale saugomas Panevėžio miesto vykdomojo komiteto 1959 metų liepos 10 dienos sprendimas, kuriuo buvo patvirtinta planuojamo mieste pastatyti sporto paviljono projektinė užduotis. Vėliau dokumentuose nurodoma, kad Panevėžyje statomas ne paviljonas, o visas sporto kombinatas“, – pasakoja L. Kaziukonis.

Betonuojamos senojo stadiono tribūnos 1959-aisiais S. Sapkos fotografijoje. LIETUVOS CENTRINIO VALSTYBĖS ARCHYVO nuotr.

Betonuojamos senojo stadiono tribūnos 1959-aisiais S. Sapkos fotografijoje. LIETUVOS CENTRINIO VALSTYBĖS ARCHYVO nuotr.

Taip, jo teigimu, 1965-aisiais Panevėžyje iškilo sporto rūmai. Pirmieji sovietinėje Lietuvoje ir net šešeriais metais aplenkę Vilniaus sporto rūmai. Antras tokio tipo objektas po tarpukariu statytos Kauno sporto halės.

Panevėžio sporto rūmuose buvo numatyta 2 000 vietų didžioji ir mažoji salės, du plaukimo baseinai – 25 metrų didysis ir 12,5 metro mažasis, patalpos sunkiaatlečių užsiėmimams, konferencijoms, kabinetai darbuotojams, viešbutis.

„Tais pačiais metais dar sutvarkius stadioną ir atidarius sporto mokyklą-internatą, Panevėžys pradėtas vadinti sportiškiausiu Lietuvos miestu“, – sako L. Kaziukonis, primindamas, jog Panevėžio internatinė sporto mokykla įvairių šakų sporto meistrus ugdė visai Lietuvai.

Sporto rūmai buvo ir 1964 metais įkurto krepšinio klubo „Lietkabelis“ namų arena. Komanda 1985-aisiais ir 1988 metais tapo Lietuvos čempionais, o 1978–1986 metais atstovavo Lietuvai Sovietų Sąjungos I lygos krepšinio čempionate.

Sporto rūmų statyba Panevėžyje 1964 metais Marijono Baranausko fotografijoje. LIETUVOS CENTRINIO VALSTYBĖS ARCHYVO nuotr.

Sporto rūmų statyba Panevėžyje 1964 metais Marijono Baranausko fotografijoje. LIETUVOS CENTRINIO VALSTYBĖS ARCHYVO nuotr.

Ant senų pamatų

Beje, sporto rūmų statytojai buvo įsipareigoję baigti darbus Panevėžyje ir pastatą atiduoti eksploatuoti iki 1965 metų liepos 21-osios – dienos, kai minėtos Sovietų Lietuvos 25-osios metinės. Visko padaryti nespėta, tačiau išvakarėse sporto rūmus apžiūrėjusi valstybinė komisija vis dėlto leido jį naudoti – su sąlyga, jog likę darbai bus baigti iki rudens. Tad, kaip ir numatyta, Sovietų Lietuvos 25-mečio minėjimas įvyko jau sporto rūmuose, kurie tądien oficialiai atidaryti.

Pasak L. Kaziukonio, visuose informacijos šaltiniuose nurodoma, jog stadionas šalia sporto rūmų taip pat statytas 1965 metais, tačiau tiesa ta, kad jis čia jau buvo. Įrengtas dar 1934 metais, stadionas priklausė garsiam AB „Maistas“ Panevėžio fabriko sporto klubui. Čia savo laiku rungtyniavo stipriausia mieste futbolo komanda „Maistas“, lengvaatlečiai, grodavo „Maisto“ dūdų orkestras.

„Buvo futbolo aikštė, bėgimo takai, įrengti kiti lengvosios atletikos sektoriai, – vardija L. Kaziukonis. – Stadioną juosė aukšta lentų tvora. Žiūrovų tribūna buvo vakarų pusėje, kur dabar yra šių dienų stadiono centrinė tribūna. Po žiūrovų tribūna įrengtos patalpos sportininkams ir teisėjams.“

„Tai buvo Panevėžio sportininkų triumfas. Šis laimėjimas buvo pasiektas, kai Panevėžyje, tuometėje 1-ojoje vidurinėje mokykloje, buvo viso labo cariniais laikais statyta nedidelė medinė sporto salė.“

L. Kaziukonis

Kaip liudija Šiaulių regioninio valstybės archyvo Panevėžio filiale saugomi dokumentai, Panevėžio miesto vykdomasis komitetas mėsos kombinatui priklausiusį stadioną perėmė 1959 metais. Ir šalia jo pradėjo sporto rūmų statybą.

L. Kaziukonio teigimu, 1965 metais išdygę naujutėliai sporto rūmai ir sutvarkytas stadionas sudarė vieną kompleksą. Jis gyvavo iki 1975-ųjų, kai miesto vykdomasis komitetas nusprendė stadioną rekonstruoti. Priežastis buvo objekto susidėvėjimas: stadione trūko pagalbinių patalpų, futbolo aikštė ir lengvosios atletikos sektoriai neatitiko reikalavimų rengiant didesnio masto varžybas ir treniruotes. Tribūnų nebuvo įmanoma net remontuoti, nes jos įrengtos ant pylimo, mediniai suolai supuvę. Nebeveikė stadiono drenažas, velėninė aikštės danga buvo suirusi.

„Dėl šių priežasčių Panevėžio mieste jau seniai nebuvo respublikinės pirmenybės, panevėžiečiai nebematė gerų lengvosios atletikos, futbolo varžybų“, – aiškina archyvaras.

Taigi gavus Ministrų Tarybos leidimą, buvo parengtas stadiono kapitalinio remonto-rekonstrukcijos projektas.

Panevėžio sporto rūmai šiandien. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Panevėžio sporto rūmai šiandien. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Užkirto kelią atnaujinimui

Pagal naują projektą Panevėžio stadione turėjo atsirasti pusiau dengtos tribūnos ant gelžbetoninių konstrukcijų, vienu metu talpinusios 15 000 žiūrovų. Vietoje buvusių 4 įrengti 8 bėgimo takai. Taip pat stadionas turėjo tapti patogesnis tiek sportininkams, tiek žiūrovams.

Visų numatytų patobulinimų sąmatinė vertė siekė 3 mln. rublių. Pasak L. Kaziukonio, iš Šiaulių regioninio valstybės archyvo Panevėžio filiale saugomų dokumentų matyti, kad stadiono kapitalinio remonto projektavimo darbai užsitęsė daugiau nei 10 metų.

„Lėšos gautos ir stadiono rekonstrukcija buvo numatyta tik 1989 metais, bet tuo metu vykstant viešumui ir pertvarkai, žaliųjų judėjimas sustabdė stadiono rekonstrukciją“, – pasakoja archyvaras.

Jo teigimu, užkliuvo pagal rytinį stadiono tribūnų pylimą augantys medžiai, kuriuos reikėjo iškirsti, norint jų vietoje pakloti vandentiekio ir kanalizacijos tinklus. Praplėsti stadioną vakarinėje pusėje, kur jis remiasi į sporto rūmus, nebuvo jokių galimybių.

L. Kaziukonis pasakoja, kad žaliųjų ir Panevėžio miesto vykdomojo komiteto atsakingų atstovų pasitarimas dėl stadiono rekonstrukcijos buvo surengtas 1989 metų gegužės pradžioje.

„Neradus atsakymo, kas svarbiau – išsaugoti 60 medžių ar turėti rekonstruotą stadioną, buvo nuspręsta išklausyti panevėžiečių nuomonės“, – pasakoja archyvaras.

I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Jis sako, jog viename diskusijai atsiųstų laiškų panevėžietis rašė, kad praleidus progą, kitos gal nebus net po dešimtmečio ar daugiau metų. Juk vietoje iškirstų medžių galima pasodinti daug naujų.

„Kaip parodė laikas, taip ir atsitiko. Nuomonių buvo įvairių ir diskusija kompromiso rasti nepadėjo.

Stadiono rekonstrukcijos darbus turėjo vykdyti Panevėžio parodomasis statybos trestas. Šio tresto Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio rėmimo grupių susirinkime buvo galutinai nuspręsta stadiono rekonstrukciją atidėti“, – sako L. Kaziukonis.

Atkūrus nepriklausomybę, „Aukštaitijos“ stadione Lietuvos futbolo A lygos namų rungtynes žaidė Panevėžio futbolo komanda „Ekranas“. Jam dalyvaujant prestižiniuose Europos klubų turnyruose, šis stadionas 1994-aisiais, 2000-aisiais ir 2007 metais buvo atnaujintas, įrengtas apšvietimas. 2011 metais buvo parengtas stadiono renovacijos projektas, tačiau neradus finansavimo, šios minties atsisakyta. Pernai atnaujinti bėgimo takai, sumontuoti keli tūkstančiai naujų kėdžių, suremontuota apšvietimo sistema, pastatytas LED ekranas, tačiau atlikti ne visi reikalingi darbai. Gavus finansavimą, planuojama juos tęsti.

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų