-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Saulė Marija Petraškaitė (11 kl.)
Muzika, kuri manyje, muzika, kurioje aš
(Ištrauka iš esė)
Kiekvieną dieną girdžiu muziką savo skambančiose mintyse, lapų krebždėjime, paukščių švilpavime, aukštakulnių kaukšėjime į senamiesčio grindinį. Bet tuos lapus mindo ir Kito kojos, o paukščiai gieda visiems. Todėl netiesa, kad muzika tik išrinktiesiems! Tik ji pasislėpusi ir ne kiekvienas ją randa. Aš ją – klajojančią – užtinku filmuose, reklamose, net paskambinusi į banką ar polikliniką, laukdama, kol atsilieps konsultantas, esu pamaloninama vos ne asmeniniu koncertu.
Kvapai man siejasi su garsais, garsai su žmonėmis, daiktais, skoniais, aplinka, kuriasi sąsajų tinklas. Tikriausiai toks jis būdingas trumparegiams, bet kartais kelionės būna daug vaizdesnės, klausant, uodžiant, ragaujant nei vien žiūrint. Todėl manau, kad muzika yra puikus būdas keliauti visomis materijomis, kokias tik leidžia jūsų vaizduotė. O ji juk beribė! Užtenka išgirsti kelis prancūziškus žodžius dainoje, ir jau įsivaizduoji, kaip vaikštai levandų laukuose, grįžti dviračiu iš bakalėjos parduotuvės, pamodama anglui kaimynui, geninčiam kukmedį, drąsiai raudonai dažaisi lūpas prieš vakarienę su draugais, per kurią skambės vietinių jaunuolių, dėvinčių languotus marškinius ir apiplyšusius džinsus, atliekama Hugo baladė. Išgirdęs itališką mantrą, atsiduri katalikų epicentre, kartu su melodija sklandai po aukštus bažnyčios skliautus. Arba užsuki į Veroną, sėdi tavernoje, žiūri, kaip šeimininkas šauna į krosnį picą arba šeimininkė raito raviolius. Tiesą pasakius, jie ne geresni nei mano močiutės virtiniai, tik skamba kitaip. Mano močiutės virtiniams labiau tinka kantri muzika, nunešanti į kanopų bildesio kupiną kaubojų pasaulį.
Viename iš savo eilėraščių poetas A. Marčėnas sako, kad „pasaulis baigias, todėl / reikia rašyti eilėraščius.“ Pasaulis baigias kasdien, todėl reikia kurti muziką. Reikia ieškoti muzikos, atrasti ją, klausytis jos ir taip pirmiausia gelbėti savo pasaulį. Mane muzika gelbėja liūdnomis, slegiančios vienumos dienomis. Ji praskaidrina nuotaiką, prablaško dėmesį, kuris lyg lietaus debesys susikaupęs į neigiamus dalykus. Įvyksta neutralizacijos reakcija galvoje, ir aš imu draugauti su savo diena. Štai tomis liūdesio dienomis muzika tampa tikra heroje, ji be jokių špagų dvikovoje įveikia mano nerimą. Dabar, penktadienio vakarą, susisukusi į vilnonį pledą, sėdžiu prie orkaitės stiklo, joje čirška, ne – skamba, parmezaninė gratino plutelė. Lengvais valso žingsneliais šoka chai arbatos kvapas. Atsuku čiaupą, bėga vanduo, o aš girdžiu Čiurlionio jūrą – juk ką nori girdėti, tą ir girdi. Praveriu langą, įsiklausau – liutnia! Negaliu patikėti – mano kaimynai, tie pilki nuobodos, klausosi liutnios!
Žinau, kad naują dieną pradėsiu ta pačia, jau įkyrėjusia melodija per radiją – ryt iš ryto lia lia lia lia, hey, hey, hey… Bet diena jau bus kitokia. Kaimynai, sutikti laiptinėje, pasirodys labai mieli ir įdomūs žmonės. Po kojomis čežės lapai, kišenėje skambės centai, caksės kuprinės sagtelės – klajosiu naujuose muzikos tyruose, kursiu naujas istorijas. Ar jums įdomu, kokios jos? Man – taip!
Simona Kuliešaitė (12 kl.)
Lietuvių kalbos sodas
Įsivaizduokite: mums taip artima ir be galo svarbi lietuvių kalba – tai tarsi erdvus paslaptingumu apraizgytas sodas. Įžengus į šį sodą, prieš akis iškyla nepaprasto grožio ir kvapų gėlių platybė pavadinimu, kurio nerasite jokiame kitame sode – ABĖCĖLĖ. Šis gėlynas ypatingas – jame auga 32 rūšys įvairių gėlių, pasižyminčių skirtingomis formomis bei dydžiais, spalvomis ir savybėmis. Grožėdamiesi šia gėlių gama, ženkime takeliu tolyn į vaismedžių alėją FONETIKĄ. Iš karto pastebime, kad augalai čia jau didesni ir tvirtesni. Žaliuojančioje alėjoje medžiai kol kas dar tik stiebiasi į dangų, sugerdami jiems taip reikalingus saulės spindulius, kartais pagaudami švelnaus vėjo gūsius ar atsigaivindami šiltu, vasara kvepiančiu lietumi, taip apsirūpindami savo vaisiams augti būtinomis maistinėmis ir organinėmis medžiagomis. Atėjus rudeniui, visi vaismedžiai ir vaiskrūmiai jau bus subrendę ir parodys mums savo sunkų visų metų darbą: dosnų ir žolėje išsibarsčiusį žodžių derlių. Šildomi malonių saulės spindulių, atitolę nuo gėlyno ir alėjos, žengdami žvyruotu takeliu pasiekiame savo didingumu užburiantį slėnį – SKYRYBOS KARALYSTĘ. Jei truputėlį nukryptume nuo savo maršruto ir pasileistume bėgti šiuo slėniu, turėtume būti labai atidūs: nuokalnėje pilna prikritusių šakų, apsamanojusių ar kitaip užsimaskavusių akmenų, nedidelių įdubų. Tačiau paskendę šiame harmoningame skyrybos pasaulyje galime išgirsti, kaip apačioje čiurlena upelis, kviečiantis užsukti į sodo viduryje esantį platų, tačiau plyną lauką. Pievoje nerasime jokių augalų, akmenukų ar kitų įprastų gamtos išteklių, tik retkarčiais užsukančias sodo darbininkes: MORFOLOGIJĄ, SINTAKSĘ IR LEKSIKĄ, kurios prižiūri tvarką lietuvių kalboje. Turbūt jums iš karto iškyla klausimas, kodėl tokiame žavingame ir visko pilname sode yra tokia didelė tuščia vieta? Todėl, jog tai kūrybinių dirbtuvių žemė, kurioje kiekvienas gali išlaisvinti savo menišką sielą ir niekieno nevaržomas kurti meno dirbinius, vėliau suteikiančius puošnumo gyvybingumo atspalvių sodui.
Tonis Petronis (12 kl.)
…
raudonas namas
mirtina tyla
o čia šalia
alsuojantys pušynai
žvangutis ir krėslas
dūmas ir vėjas
kaskart
čia kur raudonieji dega
lapai
vėjuotoje pakampėje
ir sūkurėliai
brūkšneliai tipenantys veidu
margume paskendę kūnai
primena
sudie
***
o jei dar šešėlis saulė tekina miegoti
kvaištelėjusi pumpurais apaugusi ramybė
ir
nenuilstantis grėblys ieškantis purvo
švelniai šukuoja žemę
ir
mes
pamėlę veidai ir virpantys pirštai
nuolat ten tęsia savo darbą
nors kartais pailsta
kai mėnulis vėl tekinas prabusti
***
vimdantis krantas iš tolo ten jis balso netekęs
deganti pieva pakimus ten ji ūpo netekus
ošimas
spalva
maži skuduriniai maišeliai pavėjui atsklinda trenksmu į nugarą
ten buvę kadais kriauklių akmenukai
ir
viržiai
dar tokie patys
pailgi ir spalvingi
vėl dumbliai ir vėl pelėsiai
murkdantys tirpstančią ranką
o dabar
akluma
***
žvejo tarnas akių klampynėje apgyveno žvilgsnį
pasodino leliją
vėl pamurkdė koją kairę geltoną
tėkmė suvirpėjo pieštuko aksomas suvirpėjo
žuvelės išsibarstė
vėl krenta rudieji ir jie nutupia
ir jie plaukia ir jie skęsta
vos tik paveja giją šlapumo vėsią
žvaigždžių mėtos kasnakt krinta
tada mes jį apleidžiam
…
žvėryje buvo tamsu
varpinė ir du skudučiai mojo paskutiniąją dieną
ir rankos mojo kraujuotą bausmę
paslaptingas būties plėšrūnas žavingai merkia savo letenas
o dulksnos kurios vis pakyla krenta leidžiasi
apsemia jį ir suvynioja
žvarbus rytmetis
tyliai ir kukliai
drąsiam ir klyksmui
slepia kur kas daugiau nei praeivio veidas už krūmo balto
tik tylus neskausmingas virpėjimas
šalin
