-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Ugnė Strikulytė (10 kl.)
Šimtojo princo išrinktoji
1 skyrius
Įsivaizduokite pasaulį be mirties. Jame būtų daugiau žmonių, nei yra buvę. Bet taip niekada nebus. Gali nemylėti, gali neverkti, gali netylėti, bet mirties neišvengsi.
Kadaise gyvenau puikiai, bet atsitiko tai. Tai, ko niekada neišvengsi. Mirtis.
Mirtis atrodė kaip normalus žmogus. Išvaizdingas jaunas vyras. Jis pasakė:
– Tavo laikas baigėsi. Turi eiti su manimi.
Neverta buvo bėgti, nes būtų radęs mane bet kokia kaina. Atsidusau, apžiūrėjau savo kambarį ir išėjau paskui jį.
Ėjome, ir kelio galo nesimatė. Mačiau tiek, kad suprasčiau, kad kažkas ne taip. Mirtis sustojo. Atsisuko į mane ir susimąstė. Jo vardo nežinojau, bet man to nereikėjo. Pamilau jį ir jo žvilgsnį.
Mūsų žvilgsniai susiliejo, ir jis prakalbo:
– Aš taip su tavimi padaryti negaliu. Eik ten ir visada tiesiai.
– Koks tavo vardas? – greitai paklausiau.
– Lukas… – pakuždėjo.
Jis manąjį jau žinojo.
Naktį, kol užmigau, vis galvojau apie Luką. Paskui netikėtai nubudau. Laikrodis rodė lygiai vidurnaktį. Mintys galvoje vėl tiesiog daužėsi viena į kitą. Nebegalėjau užmigti.
Staiga kažkas atsitrenkė į spintelę. Maniau, kad tai mama, todėl užmerkiau akis ir vėl bandžiau užmigti. Bet pajutau, kad kažkas įžengė į mano kambarį. Artinosi. Galiausiai pajaučiau ranką ant savo lūpų. Greitai atsimerkiau ir pamačiau Luko bruožus…
Kai įjungiau šviesą, įsitikinau, kad tai tikrai jis, bet buvo sužeistas ir kraujuotas. Jis atsirėmė į sieną. Pasiėmiau pirmosios pagalbos vaistinėlę ir pradėjau tvarstyti jo žaizdas.
– Kas taip padarė? Kodėl?
– Mano tėvas… Šėtonas… – atsakė jisai.
Jis nutylėjo atsakymą į kitą mano klausimą. O kol jis tylėjo, žiūrėjau į jį. Dar nebuvau mačiusi tokia gražaus jaunuolio… Iš jo akių supratau, kad jis neturi ką pasakyti.
– Šiąnakt gali pasilikti čia, – pasakiau, o jis tik palinksėjo.
Paruošiau jam kur atsigulti ir pati nuėjau miegoti. Bet kol užmigau, išgyvenau kažkokį priešiškumą jam… Net savo didžiausiai priešei tokio jausmo nesu jautusi.
Ryte atsibudusi neberadau Luko, nors gal ir gerai: man reikėjo eiti į mokyklą, o dar būtų tekę pasiaiškinti mamai.
Mokykloje girdėjau, kai Lina kalbėjo apie kažkokį naujoką…
Per paskutinę pamoką ir mokytoja užsiminė apie jį.
– Manau, jog jį priimsite maloniai, – nusišypsojo mokytoja ir, atidariusi kabineto duris, pakvietė užeiti.
– Prisistatyk klasei.
– Tomas, – pasakė vaikinas be jokio jaudulio.
Atsisėdo už manęs. Bet jo kalbėsena, balsas man atrodė pažįstamas. Juk tai Luko balsas! Nors jo paties gerai neįsidėmėjau, bet balsą tikrai galiu atpažinti…
Kai baigėsi paskutinė pamoka, mokykloje buvo taip tylu, jog net atrodė, kad nėra jokios gyvos sielos, tad buvo gera atpalaiduoti ausis nuo triukšmo. Net nepastebėjau, kai į klasę įėjo Tomas.
– Čia tu… – suglumusi pasakiau.
– Taip. Ar yra problemų? – paklausė.
– Būk malonus ir netrukdyk man… – ignoruodama jo klausimą, pasakiau.
– Atsiprašau, madam…
Pastebėjau jo akis. Tokios spalvos akių gyvenime dar nebuvau mačiusi. Tokio tamsumo kaip giliausia vandenyno vieta. Tai ir darė Tomą (Luką?) tokį išskirtinį. Šiaip jis gal atrodė paprastai, bet tos akys mane tiesiog užbūrė.
2 skyrius
Sapnas. Tas sapnas…
Sapnas, kurio tikriausiai niekada negalėsiu užmiršti…
Tame sapne nebuvo daug veiksmo, tik tie du žmonės… Tie du vyrai. Nežinau, kaip aš su jais esu susijusi, bet kažkaip esu.
Buvo tuštuma. Nieko daugiau. Atsisuku ir matau juos, žiūrinčius į mane. Niekur kitur, tik į mane. Niekada gyvenime nesijaučiau taip išsigandusi. Paeinu į šoną – jų akys kartu. Paeinu į kitą šoną – akys kartu.
Jie ėmė eiti link manęs. O aš sustingusi stovėjau. Pastebėjau, jog jie abu turi kažką bendra. Tikriausiai tai jų akys. Jaunuolio akys raudonos kaip kraujas, o vyresnio vyro – tik viena raudona. Buvo keista matyti tokias akis…
Jie prie manęs priėjo, ir aš atsidūriau tarp jų. Vyras už manęs, jaunuolis prieš mane. Aš žiūrėjau į jaunuolį, ir man atrodė, kad jis panašus į Luką. Vienintelis bruožas, kuris skyrė, tai akys. Kol žiūrėjau į jaunuolį, vyras man ant peties padėjo savo ranką… ir aš atsibudau.
Visą dieną mąsčiau apie tą vyrą ir raudonakį jaunuolį. Vakare, vaikščiodama lauke, tolumoje įžvelgiau spindinčias raudonas akis, tokias pat kaip sapne. O grįžusi atgal į savo kambarį, radau keistą raštelį. Jis buvo parašytas atvirkščiai. Net per veidrodį buvo sunku jį perskaityti. Kai galiausiai perskaičiau, man pašiurpo oda. Jame buvo parašyta, kad kažkas ateis manęs… Bet, tiesą sakant, nebuvau labai išsigandusi…
Vakaras – geriausias laikas pasivaikščiojimui. Nuėjau į šunų parką, ten buvo keli žmonės su savo augintiniais, bet kai kas atkreipė mano dėmesį… Lukas! Ką jis ten darė? Su dar kažkuo? Man pasidarė įdomu, priėjau arčiau ir pasislėpiau už seno ąžuolo.
– Airidai, tai mano darbas, – piktai pasakė Lukas.
– Kurio neatlikai tinkamai, – bejausmiu balsu atkirto tas Airidas. – Žinok, tėvas nėra labai patenkintas tavo elgesiu.
– O tai tu esi patenkintas?.. – suirzęs paklausė Lukas.
– Patikėk manim, aš tikrai esu patenkintas, būsiu keliais žingsniais arčiau savo tikslo. Bet tikrai nemaniau, kad tu būsi toks kvailas. Toks kvailas kaip mama… – nusijuokė Airidas.
Atrodė, kad mano ausys dega. Aš Airido neįžvelgiau, bet jaučiau, kad jis – tas jaunuolis iš sapno. Nežinau kodėl, bet tai jaučiau. Kai balsai nutilo, aš pradėjau trauktis iš tos vietos, kur buvau pasislėpusi, bet, mano nelaimei, užlipau ant šakos, ir jie mane pastebėjo. Aš atsisukau į Luką ir nusišypsojau… Bet kojos ėmė nešti mane kaip vėjas… Aišku, jie sekė iš paskos. Dariau visokiausius staigius posūkius, kad tik jie man nuo uodegos nuliptų. Atrodo, juos pavyko pamesti. Bent jau aš taip maniau. Bandžiau atgauti kvapą, bet… pasukusi už namo kampo, pamačiau, kad ateina Lukas, o už jo Airidas. Išsigandusi net atsitrenkiau nugara į sieną. Ir užsimerkiau.
Kai atsimerkiau, jų nebebuvo. Apsidairiau aplink, o jų niekur nematyt. Įsitikinusi, kad jų nebėra, pasukau eiti namo.
Naktį sapne atsirado du maži berniukai, moteris ir vyras. Moteris buvo kitokia nei berniukai ar vyras, ji buvo kaip aš, paprasta. Ji atsisuko į mane, ir aš krūptelėjau. Pradėjo artintis, aš sustingau vietoje. Moteris pasilenkė prie manęs, ir išgirdau ją sakant: „Šimtak marėk ina“. Pirmąkart girdėjau šiuos žodžius, ką tai reiškė? Akimirksniu moters suknelė pasidengė krauju, jos veidas jau buvo kruvinas, net nesimatė veido bruožų. Ji atrodė kaip baltas žiedas, užklotas kraujo antklode. Moteris nugriuvo į baltų žiedlapių krūvą…
Kai atsimerkiau, aš dėvėjau jos suknelę. Visą kruviną ir man per didelę.
Atsibudau išmušta šalto prakaito, o ant rankos pamačiau keistą žaizdą. Bet ji greitai pranyko.
Per pietus nusprendžiau eiti pasivaikščioti. Susitikau Luką. Jis kreivai pasižiūrėjo į mane.
– Keila! – įsakmiu balsu sušuko jisai.
– Ko nori, Lukai? – suirzusi paklausiau, kad greičiau galėčiau eiti toliau.
– Norėčiau sužinoti, kodėl šnipinėji aplinkui?
– Aš tiesiog išeinu pasivaikščioti… Nežinau, apie ką tu čia kalbi.
– Tu tikrai žinai, apie ką aš kalbu, jei nebūtum šnipinėjusi, tai nebūtum bėgusi, kai mes tave pamatėm, – atkirto, ir aš pasijutau kaip kokia keistuolė. – Ir, beje, žinau, ką tu pastarosiomis dienomis sapnuoji… Ir tu nori žinoti, ką tai reiškia…
– O iš kur tu žinai, ką aš sapnuoju?! Ir kodėl manai, kad noriu žinoti, ką tie sapnai reiškia?
– Tavo vietoj norėčiau žinoti, ką reiškia „Šimtak marėk ina“, vis dėlto čia tikrai nežinomi žodžiai, ypač jums, žmonėms… – viliojančiu balsu bandė įtikinti Lukas.
– Gal jau galiu eiti? – ignoruodama Luko žodžius, pradėjau trauktis nuo jo.
– Kaip nori, – atsakė nusijuokdamas.
Eidama namo, vis galvojau, ką būčiau sužinojusi, jei nebūčiau tokia užsispyrusi. Šitų minčių taip greitai neatsikračiau. Man tikrai buvo įdomu, ką reiškė tie žodžiai!
3 skyrius
Pagaliau prasidėjo vasara. Nemaniau, kad būsiu tokia laiminga, net mama matė, kad tos laimės per akis!
Tiesa, mes su mama važiuojame atostogauti prie jūros. Taip seniai ten buvome! Bus gera pagaliau išvažiuoti į kitą miestą ir gerai praleisti laiką su mama.
Kai įsikūrėm namelyje su gražiu vaizdu į jūrą, nusprendžiau eiti pasivaikščioti ir pasirinkti kriauklelių. Netikėtai pakilo vėjas, o aš neatkreipiau dėmesio, kad nemaža banga atplaukia kranto link. Ar buvau nublokšta? Taip, taip, buvau… Bet pajutau, kaip stipri ranka mane traukia į paviršių. Įsivaizdavau, kad tai Lukas, nes jis – mano princas…
Deja, tai buvo Airidas… Tas, iš sapno, raudonomis akimis… Tas, kuris parke buvo susitikęs su Luku…
Jis mane išnešė į krantą ir pasodino ant švelnaus smėlio.
– Ką čia veiki? – paklausiau jo.
– Šiaip turėtum padėkoti už išgelbėtą gyvybę, – gana skaudžiai atkirto, o aš tik šyptelėjau. – Bet aš čia su kitais reikalais, nei tave sekti.
– Mat kaip… – nemeluosiu, jis tikrai moka suerzinti.
– Aš čia dėl Luko.
– O kas jam atsitiko?
Bet Airidas nieko neatsakė, atsistojo ir man padėjo atsistoti. Jis mane apkabino, ir man pasidarė baisu… Kodėl jis mane apkabino? Kodėl neatsakė į klausimą? Kas atsitiko Lukui?
– Dabar prašau nieko neklausti, tiesiog pabūk šitaip… – pasakė jis.
– Gerai. Bet kodėl neatsakei į klausimą?
– Nes… nes aš negaliu. Gal mes ir nesielgiam kaip broliai, bet man jis rūpi ir žinau, kad aš jam rūpiu, – tai pasakęs nutilo. – Nors nesutikau tavęs saugoti, kai jis prašė, bet kadangi jo čia nėra…
– Nekalbėk taip… lyg jis miręs… – pasakiau truputį įpykusi.
Daugiau jis nieko neatsakė. Taip ir stovėjom. Paskui jis paėmė mane už rankos ir palydėjo iki namelio.
Norėjau, kad jo vietoje būtų Lukas…
…Įsivaizduokite pasaulį be mirties. Jame būtų daugiau žmonių, nei yra buvę. Bet taip niekada nebus. Gali nemylėti, gali neverkti, gali netylėti, bet mirties neišvengsi.
Kadaise gyvenau puikiai, bet atsitiko tai. Tai, ko niekada neišvengsi…
Miniatiūros
Žaidimai
Tu gali rėkti. Tu gali verkti, bet ar kas atkreips į tai dėmesį?
Ne.
Nes tai tiesiog žaidimai.
Likimas
Ar lemta turėti savo likimą?
Ar mes jį kuriame patys? Gal likimas perduodamas iš kartos į kartą?
O išvis kas tas likimas?
Ar lemta jį kurti?
Vaikymasis
Daug metų vaikiausi tą, kurio negalėjau paliesti.
Bet to, kurį galėjau paliesti, nesivaikiau. O dabar jo negaliu nei paliesti, nei pavyti.
Todėl reikia vėl vaikytis tą, kuris man visą laiką buvo prieš akis.
Stiklo šukės
Stiklo šukės. Jei žinai, kaip žiūrėti, pamatysi tai, ko niekada nesitikėjai. Pamatysi stebuklą! O jei nežinai, kaip žiūrėti, tai matysi jas kaip šiukšles…
Stiklo šukės – langas į kitą pasaulį.
Stiklo šukės – vidiniai demonai.
Visi jų turim. Dūžtam. Aštriai.
Sakoma, kad šukės neša laimę… Gal tai tik prasimanymas? Jei sudužo, tai kokia laimė? O jei laimė – tai daužykim…
