M. Garucko nuotr.

Šimtmečio kariai prisiekė Tėvynei

Šimtmečio kariai prisiekė Tėvynei

Tarnauti savo šaliai – ne tik įsipareigojimas, bet ir didžiulė atsakomybė.

Trečiadienio popietę pačioje Panevėžio širdyje, Laisvės aikštėje, trys šimtai jaunuolių, pradėjusių tarnystę Karaliaus Mindaugo husarų batalione, per iškilmingą ceremoniją prisiekė ginti savo šalį ir jos žmones.

Tarp būrio karių šią priesaiką ištarė ir septynios merginos. Tai jau ketvirtoji šauktinių laida, tarnystę pradėjusi Husarų batalione.

Stiprybė vienybėje

Lietuvos kariuomenės Mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis vilkas“ Karaliaus Mindaugo husarų bataliono vadas pulkininkas leitenantas Rolandas Putnikas, sveikindamas naujuosius ginklo brolius, davusius priesaiką, atkreipė dėmesį, kad pirmą kartą Lietuvos kariai jos žodžius ištarė beveik prieš šimtą metų – 1919 m. gegužės 11-ąją Kaune. Tuomet kariai tarė: „Nesigailėdamas savo sveikatos nei gyvybės ligi paskutiniam kraujo lašui ginti Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.“ Priesaiką davė ne visa to meto kariuomenė, nes dalis karių tuo metu jau kovėsi su priešu, o kai kurie žuvo nespėję prisiekti. Šiandien Lietuva susiduria su kitais pavojais ir iššūkiais.

„Šiandien jūs tapote tikraisiais Lietuvos kariais ir atliksite savo pareigą tėvynei, bet dar svarbiau yra tai, kad išmoksite prireikus ginklu apginti savo artimuosius, draugus ir visus Lietuvos žmones“, – sakė bataliono vadas.

Pasak R. Putniko, per pirmąsias tarnybos savaites šauktiniai jau įrodė, kad gali ir nori tobulėti, yra iniciatyvūs bei palaiko vieni kitus. O pasibaigus tarnybos laikui jie taps dar geresniais savo šalies piliečiais ir žmonėmis. „Matydamas jus tokius, esu ramus dėl mūsų šalies saugumo. Tik kartu būsime stiprūs ir nenugalimi“, – kalbėjo R. Putnikas.

„Vis dar ieškau savo vietos gyvenime, todėl ir atėjau čia, norėdamas save išbandyti tiek fiziškai, tiek ir psichologiškai.“

A. Šidlauskas

Antra šeima

Jaunieji kareiviai sveikinimų sulaukė iš savo vadovybės, miesto valdžios ir artimųjų. Daugeliui visiems devyniems mėnesiams teko palikti ne tik namus, tėvus, bet ir mylimąsias. Nors pirmosios savaitės nebuvo lengvos, šauktiniai prisipažino, kad tarnauti savo šaliai – savotiškas iššūkis, o čia patirtos pamokos pravers ir vėliau gyvenime. Neabejotinai kariuomenė yra savotiška vyriškumo mokykla.

Aleksas Šidlauskas sakė, kad į kariuomenę atėjo kaip savanoris, tikėdamasis, kad šie devyni mėnesiai jam pačiam padės susivokti ir susidėlioti gyvenimo tikslus.

„Vis dar ieškau savo vietos gyvenime, todėl ir atėjau čia, norėdamas save išbandyti tiek fiziškai, tiek ir psichologiškai, nors dar prieš kurį laiką apie kariuomenę net negalvojau“, – prisipažino jaunasis šauktinis.

Vaikinas pripažįsta, jog pirmosios savaitės nebuvo lengvos – vis dar sunku anksti rytais keltis ir priprasti prie griežtos drausmės. Visgi jaunuolis atrado ir gerų dalykų.

„Iki šiol vis dar keista, kad mano gyvenimas taip kardinaliai pasikeitė. Teko atsisakyti laisvės, bet per tas tris savaites sutikau daug įdomių žmonių, kurie jau tapo antra šeima“, – apsisprendimu tapti savanoriu nesigaili A. Šidlauskas.

Modestas Urbonas į kariuomenę atėjo tik todėl, kad pateko tarp tų laimingųjų, kurie buvo pakviesti tarnauti atsitiktine tvarka, nesurinkus reikiamo skaičiaus savanorių. Jis įsitikinęs, kad visa ši patirtis, kad ir kokia dabar atrodytų sunki, vėliau gyvenime pravers.

„Kai gavau šaukimą, prisipažinsiu, tą minutę nebuvo labai džiugu, bet vėliau susitaikiau. Jau baigiu priprasti ir prie karinės drausmės ir kitokių gyvenimo sąlygų, nors poilsio beveik nėra – vien mokymai, sportas, pratybos. Bet, kita vertus, juk ir darbe esi priverstas gerbti ir klausyti vadovų, atlikti pavestas užduotis, tad ir ši patirtis ateityje tikrai pravers“, – įsitikinęs M. Urbonas.

M. GARUCKO nuotraukos

 

Galerija

Komentarai

  • […] (adsbygoogle = window.adsbygoogle || []).push({}); Source link […]

    • Atsakyti
  • Tomai sveikiname, šauniai atrodai ! Sėkmes tarnyboje .

    • Atsakyti
Rodyti visus komentarus (2)

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų