-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Dar savaitė kita ir į miestą išvažiuos šienpjoviai. Tiesa, Vilniaus vejos jau nuo praėjusių metų kitokios – sostinės savivaldybė taiko tvaraus šienavimo politiką, pagal kurią ištisi plotai paliekami nepjauti.Vieni gyventojai pasibaisėję – baiminasi erkių aukštoje žolėje ir piktinasi abejotina miesto estetika.
Kiti atvirkščiai – giria sostinę už tokį tvarumą.
„Panevėžio balsas“ šį kartą klausia, ar verta sekti Vilniaus pavyzdžiu ir palikti vešlias pievas mieste?
Kadangi pati sergu Laimo liga, visu šimtu procentų esu už pievų šienavimą. Iš savo skaudžios patirties žinau, kiek sveikatos problemų gali sukelti kenkėjai.
Kai laukiausi, radau pirmąją erkę gyvenime. Nuvažiavome į priimamąjį, man buvo Laimo ligos ratas ant kojos. Sulaukiau atsakymo, kad Norvegijoje, kur tuo metu gyvenome, erkės neužkrėstos.
Pagimdžiau vaiką, metus jį auginau.
Man ištisai viską skaudėjo, suparalyžiavo dešinę pusę. Vakarais prarasdavau regėjimą, nebesiorientuodavau. Sąnariai buvo išsukioti, kol pradėjo kauptis vanduo.
„Iš savo skaudžios patirties žinau, kiek sveikatos problemų gali sukelti kenkėjai.“
Vėliau sužinojau tikrąją diagnozę – man nustatyta paskutinės stadijos Laimo liga.
Penkias savaites gėriau antibiotikus, tada buvo antra isterija: ar vaikas neserga.
Dukrelė sveika, nuostabi mergaitė, bet kai esi mama, nori, kad ištirtų.
Įdomu, kodėl Vilniaus regione taip išaugo Laimo liga ir erkiniu encefalitu sergančių žmonių skaičius po nešienautų pievų vasaros?
Ar tikrai žaliųjų pievų išsaugojimo kelyje visada svarbiausia yra gamta ir vabaliukai? O kaipgi žmonės? Kokie tie mūsų prioritetai?
Mieste šienauti viešąsias erdves tiesiog būtina. Ne kiek dėl grožio, o dėl pievose knibždančių erkių.
Šių pavojingų parazitų yra visur. Buvo atvejų, kai vaikai iš darželio jų parsinešė. Net ir trumpai pjautoje žolėje yra erkių, o ką kalbėti apie nepjaunamą pievą – ten tikra jų veisykla.
Erkės pavojingos ir gyvūnams, ir žmonėms.
Kažkur miesto pakraščiuose, kur žmonės mažai vaikšto, gal ir galima palikti kokį nešienautą ruožą, bet kur yra pėsčiųjų takai, pasivaikščiojimams skirtos zonos ir vaikų žaidimo aikštelės, šienauti privalu.
„Galiu pasidžiaugti, kad bent jau pastaraisiais metais Panevėžys tikrai prižiūrimas geriau.“
Netikiu, kad aukšta žolė gali mieste vasarą reikšmingai sumažinti oro temperatūrą, kaip teigia nešienavimo šalininkai.
Nuo kaitrių spindulių apsaugo tik aukšti medžiai, metantys šešėlį, bet ne žolė.
Galiu pasidžiaugti, kad bent jau pastaraisiais metais Panevėžys tikrai prižiūrimas geriau.
Žinoma, dar yra kur tobulėti, norėtųsi, kad žolė viešosiose vietose būtų pjaunama dažniau.
Panevėžyje pievos tikrai ne kaip Vilniuje, bet galėtų būti geriau šienaujamos.
Juk miestas – žmonėms, gamta – gyvūnams. Ir taip erkių žmonės daug prisigaudo, o kas būtų, jei dar ir mieste žolė būtų aukšta.
Aš savo kieme irgi galėčiau palikti aukštą pievą, bet pjaunu du kartus per savaitę, kad būtų švaru, gražu, galėčiau vaikščioti basas.
„Nenorėčiau mieste braidyti po aukštą žolę.“
Ką tik pirmą kartą nusipjoviau žolę. Atrodo, kad dar žema, bet, patikėkit, kiek daug pripjoviau!
Kai miške pjauna medžius, atsiranda rėkiančių, kad mišką palikim gyvūnams. Tad analogiškai miestus palikim žmonėms ir tvarkykim juos žmoniškai.
Nenorėčiau mieste braidyti po aukštą žolę.
Pernai buvome palikę nešienautų vietų – kai kur nupjovėme kartą, kai kur – nė vieno. Pavyzdžiui, nepjovėme stačių Nevėžio šlaitų, kur nei žmonės vaikšto, nei gyvūnai. Toks ypač status ir aukštas šlaitas yra A. Jakšto gatvėje ties Konsultacijų poliklinika.
Teko pavažinėti Vilniuje. Gatvių skiriamosiose juostose – didžiulė žolė. Kartais per ją net nematyti atvažiuojančio automobilio, tai nežinau, kiek iš to buvo naudos. Vis tiek bent kartą reikia tą žolę nupjauti, o kai peraugusi, sugulusi, šienauti gana sudėtinga. Tam jau nebepakanka miestuose įprastos šienavimo technikos.
Nupjovus tokią aukštą žolę, sudėtingas ir jos mulčiavimas. Ir estetinis vaizdas nepasakyčiau, kad labai gražus. O kiek teisybės, kad vabaliukams geriau, sunku pasakyti.
„Sutinku, kad atokiai, pakraščiuose, kur niekas nevaikšto, gal ir galima eksperimentuoti, bet mieste – abejoju.“
Visi norime gyventi žalesnėje aplinkoje, bet ir tvarkingoje.
Sutinku, kad atokiai, pakraščiuose, kur niekas nevaikšto, gal ir galima eksperimentuoti, bet mieste – abejoju.
Juk ir savame sklype nepaliekame nepjautos žolės. Norime, kad būtų gražu, tvarkinga.
Pasitaiko, kad daugiabučių bendrijos, pačios prižiūrinčios savo teritorijas, greičiau susitvarko nei miestas. Jei tik šalia kiek uždelsiame nupjauti, iš karto sulaukiame priekaištų – kada pjausite, negražu!
Su technika dar spėjame dirbti, bet kur reikia rankiniu būdu, pavyzdžiui, apipjauti likusius žolės kuokštus aplink medžius, trūksta darbuotojų. O panevėžiečiai nori, kad iš karto būtų tvarkinga ir gražu.
Sunkiausia gegužę ir birželį, kai žolė auga labai sparčiai. Tada tenka sparčiai suktis.
