-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Šį kartą panevėžiečių klausiame, o ką, jų nuomone, per gyvenimą derėtų nuveikti ar patirti, kad nugyventa būtų prasmingai?
Albina SALADŪNAITĖ
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus bibliotekininkė
P. Židonio nuotr.
Sunkus klausimas. Aš vis galvoju, kad esu persiėmusi Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Šatrijos Raganos idėja patarnauti artimui. Vardan ko gyventi? Tarnauti. Aišku, patirti didelę meilę. Bet kaip tą meilę suprasti? Ji turėtų būti visa apimanti. Dabar, kai pasakai „meilė“, išsigąsti to žodžio. Mes jį suprantame labai siaurai.
Visą laiką galvoju, ypač prieš Vėlines, kad viskas išnyks. Ir tavo gyvenimas išnyks, kaip ir tūkstančių kitų, kurie mylėjo, kentėjo ir kovojo. Nebebus. Galvoju ir apie tas žymias mūsų moteris. Praėjo daugiau nei 160 metų nuo G. Petkevičaitės-Bitės gimimo, nuo Šatrijos Raganos – beveik 150. Kas išliko? Jų kitiems dovanota meilė, kuri po šitiek metų vėl kažkaip atsišaukia. Ir supranti, kad ir kiek ta civilizacija beeitų, vis tiek gimsta baisūs karai. Dėl didžiulės meilės stokos. Tas gyvenimas toks nebeapsaugotas. Žudome vieni kitus, bet patys nenorime būti nužudyti arba vis reikalaujame, piktinamės, koks tas pasaulis baisus. Bet paklausk, o kiek pats atsisukai į kitą, nesvarbu, kad kandantį?
G. Petkevičaitės-Bitės moto – žmoniškumas. Ji, kai grūmėsi pačios baisiausios jėgos, matė vokiečius, matė rusus, matė plėšimus, tą baisią aplinką. Bet savo „Karo meto dienoraštyje“ rašo: mus gali išgelbėti tik žmoniškumas. Kas tai yra? Duonos kąsniu Bitė dalinosi su vokietukais. Sakė: kol bent viena duonos riekė bus mano namuose, aš ja dalinsiuosi. Net su priešu – žmoniškai.
Ar mes toliau pažengėme? Ne. Atsirado daugiau nenoro matyti kitą žmogų, abejingumo, nors tarsi visi tokie ir prasitrynę, ir mokyti, ir pasaulio matę.
Ko mums trūksta? Juk turime viską, dabar tokios galimybės! Bet kažkokio pagrindinio dalyko vis tiek stinga. Ir manau, kad – meilės.
Elvyra PAŽEMECKAITĖ
Poetė
G. Kartano nuotr.
Pagal nugyventus metus esu, anot poeto Vlado Braziūno, amžėjanti. Tad tikrai tenka susimąstyti, kaip tą gyvenimą įprasminti, ką nuveikti ir ką patirti.
Manasis atsakymas: kad gyvenimas būtų prasmingas, jis turi būti sunkus. Esu įsitikinusi, kad lengvas nebūna prasmingas.
O gyvenimas – tai kryžiaus nešimas. Jei pabandome nusimesti kryžių, nusimetame ir mums tekusią priedermę. O jau tada nebežinome, kas yra gyvenimo prasmė. Tada ima kilti klausimai, kam, dėl ko gyvename. Kad tokių nekiltų, reikia atsakingai nešti savąjį kryžių.
Dėl kryžiaus nešimo turiu du pavyzdžius. Sykį, Lietuvai laisvėjant, teko pas Tėvą Stanislovą švęsti Jonines. Degė laužai, kvepėjo arbata, laukė nakvynė, o mes jautėmės atvykę į laisvę, šventę, puotą. Taip bepuotaudama, už stalo pamačiau Vilių Orvidą susirūpinusiu veidu ir su motiejukų vainiku ant galvos.
Vilius tuomet iš Salantų ėjo basas į Vilnių ir nešė kryžių. Taip aš pamačiau, kaip atrodo žmogus, kuris nėra palikęs, nėra numetęs savojo kryžiaus.
Antrasis – režisieriaus Juozo Miltinio pavyzdys. Buvau tuomet jo sukauptoje bibliotekoje ir klausiausi skaudžių jo žodžių apie senatvę, nuovargį, bejėgystę. Tai girdėdama, priminiau režisieriui, kad yra sukūręs europinio lygio teatrą, o jis atsakė, kad išeidamas iš teatro jį ir sugriovė, tvirtino, kad Panevėžyje teatro nėra ir nebebus.
Ir štai tada aš pamačiau savo gyvenimo kryžių – o J. Miltinio kryžius ir buvo jo teatras – praradusį žmogų.
Tad darsyk sakau, kad per gyvenimą turime atsakingai nešti savąjį kryžių.
Brigita STRAZDĖ
Fotografė
S. Andrulienės nuotr.
Koks gilus, susimąstyti verčiantis klausimas. Manau, kad visos patirtys gyvenime ateina su tikslu.
Vienos veda prie kažko geresnio, kitos atneša tam tikrą pamoką. Labai svarbu atrasti baimes, kurios riboja nuo tam tikrų patirčių. Kiek daug prarastume, jei kaskart save sustabdytume nuo paprasčiausio pabandymo.
Visada esu linkusi savęs paklausti, kas blogiausio gali nutikti, jei pabandysiu? Ir tą įvertinti savo gyvenimo perspektyvoje. Jeigu tai man po dešimties metų tik sukels šypseną, stengiuosi pasinaudoti proga patirti ir semti gyvenimą pilnu samčiu.
Ir atsisukdama atgal matau, kad netgi patirtys, kurios ne visada sukėlė vien teigiamas emocijas, žingsnis po žingsnio atvedė prie teigiamų dalykų. Ir tam tikra prasme be tų patirčių viskas būtų susidėlioję visai kitaip.
Tad norisi palinkėti dažniau pasitikėti likimu, kuris mums ir atsiunčia naujų išbandymų. Aš pati noriu save padrąsinti dar daugiau keliauti, pažinti pasaulį, perlipti per kai kurias savo baimes ir drąsiau išbandyti naujų dalykų.
Pastebėjau, kad bėgant laikui didėja baimės ir atsakomybės jausmas.
Kai būdama 18-os šokau iš trijų kilometrų aukščio parašiutu, spėkite, ar bent akimirką pagalvojau apie bet kokią pasekmę? Šiandien prisiminus šį nuotykį apima tik pačios geriausios emocijos ir prisiminimai, kaip jaučiausi tą nuostabią akimirką.
Tad ir dabar mokausi vis dažniau numoti ranka į baimes ir drąsia širdimi nerti į naujas patirtis. Taip gyvenimas tampa dar žavesnis.
Marius MARKUCKAS
Filosofijos mokslo daktaras, Vilniaus universiteto dėstytojas
P. Židonio nuotr.
Žmogus yra vienintelis gyvūnas, kuriam nepakanka tik gyventi. Jam dar reikia ir gyvenimo prasmės. Šia prasme žmogus yra kažkas daugiau nei tik gyvūnas, kadangi jo esmė neapsiriboja vien gyvastimi. Todėl sakau, kad žmogus – tai prasmiagyvūnis.
Žmoguje šie – gyvasties ir prasmės – elementai gali sąveikauti ir reikštis įvairiai. Kaip garbinga istorija moko (prisiminkime kad ir mūsų kovotojus už šiandieninės Lietuvos nepriklausomybę – nuo partizanų iki Sausio 13-osios Laisvės gynėjų), žmogus gali rinktis prasmę ir aukoti savąją gyvybę.
Ką reikia padaryti, kad žmogaus gyvenimas būtų prasmingas ir kokia toji gyvenimo prasmė mūsų dienomis?
Yra filosofų, kurie sakytų, kad šito klausti nėra jokios prasmės. Juk kiekvienas šiuolaikinis žmogus kartu yra ir individas, vadinasi, egzistuoja tik individualios gyvenimiškosios prasmės.
Kita vertus, yra ir tokių filosofų, kurie vis dėlto universaliai kelia gyvenimo prasmės klausimą ir tvirtina, kad žmogus yra bendruomeninis padaras, o jo gyvenimas yra prasmingas ir laimingas tiek, kiek jis sugeba savąjį buvimą susieti su aukštesniu egzistenciniu tikslu – bendruoju gėriu. Nemanyčiau, kad šios pozicijos yra radikaliai priešingos ar niekaip nesuderinamos. Juk tiesa, kad visi turime savo gyvenimiškuosius įsitikinimus ir siekius, bet kartu suvokiame ir tai, kad mūsų gyvenimas yra baigtinis, tad stengiamės, kad mūsų gyvenimiškieji darbai gerumu įsilietų į tolimesnę, nesutampančią vien tik su mūsų pačių gyvenamuoju laiku – galima sakyti, būsimų kartų – gyvenimo tėkmę.
Manyčiau, kad ši atsakomybė ne tik už savo, bet ir už kitų gyvenimą ir yra toji galia, iš kurios randasi prasmingas gyvenimas, nelygstamai pranokstantis tiesiog gyvenimą.
