-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Prasidedant naujiems mokslo metams, panevėžiečių klausiame, kokius jie saugo prisiminus iš mokyklos laikų?
Ričardas BAKANAUSKAS
Dainų ir šokių ansamblio „Pynimėlis“ vadovas, pedagogas
Niekada nelaukdavau rugsėjo 1-osios – nei tada, kai buvau moksleivis, nei dabar, kai mokykloje dirbu pedagogu.
Rugsėjo 1-oji yra savotiška pradžia, o kartu supranti, kad pabaiga dar labai negreitai (šypsosi).
Mokiausi net keturiose mokyklose. Gyvenome kaime, tad pirmus metus lankiau kaimo mokyklą, kur viena mokytoja mokė keturių klasių – nuo pirmos iki ketvirtos – moksleivius.
Paskui perėjau į Radviliškio rajono Pociūnėlių mokyklą, o po ketverių metų persikraustėme į Baisogalą ir galiausiai – į Jonavą, kur baigiau 1-ąją vidurinę mokyklą.
Pavydžiu tiems, kurie pradėjo mokytis vienoje mokykloje ir ją baigė, turi savas šaknis. Dabar praktiškai irgi nė vienas vaikas tų šaknų nebeturi.
Buvau nei labai geras, nei blogas – per viduriuką. Mokyklos metais visko yra nutikę. Nebuvau tas, kuris labai gerai mokėsi, pritingėdavau ruošti pamokas.
Gal septintoje klasėje turėjau ir dvi pažymių knygeles – viena buvo tikra, o kita – tėvams parodyti. Tėvai taip ir nesužinojo, nes slėpdavau kuprinėje už pamušalo.
O paauglystės metai buvo sunkūs ne man, o aplinkiniams.
Tikrai nebenorėčiau grįžti į mokyklos suolą. Gal per daug laiko mokykloje praleista? Jau 43 metus dirbu pedagogu. Jeigu būtų galima rinktis, mieliau grįžčiau į studentavimo laikus. Tai buvo labai įdomūs ir smagūs metai.
Virginijus LIUBŠYS
Futbolo treneris
Įsimintiniausi buvo metai Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijoje. Baigęs pradinę, gimnazijoje mokiausi aštuonerius metus – nuo ketvirtos klasės iki pat brandos atestato gavimo.
Šią mokyklą baigė ir vyresnis mano brolis. Jam mokslai sekėsi puikiai. Jo atestate buvo vos vienas ketvertas, o visi kiti pažymiai aukščiausio įvertinimo – penketai.
Kadangi mūsų klasė buvo sudaryta iš sportininkų, mano, kaip ir kitų mokinių, pažymiai nebuvo itin geri. Gavus prastesnį, mokytojai man nuolatos primindavo ir priekaištaudavo, jog nesimokau taip gerai, kaip brolis.
Tais laikais mokyklose galiojo griežta drausmė. Vaikinams drausdavo auginti ilgus plaukus.
Nors mokyklos direktorius šiuo klausimu buvo itin griežtas, man vienais metais gana ilgokai pavyko eiti į pamokas ilgaplaukiui. Prieš pamokas juos susisukdavau suktukais ir atrodydavo gerokai trumpesni.
Vieną dieną, žinodamas, kad direktoriaus nebus darbe, išsiploviau plaukus ir nesusukęs atėjau į mokyklą. Informacija apie direktoriaus nebuvimą pasirodė klaidinga – jis stovėjo prie durų, kai įžengiau į mokyklą. Apstulbęs pasižiūrėjo į mane ir išsiuntė tiesiai į kirpyklą. Negana to, dar pranešė mano mamai, kuri taip pat dirbo J. Balčikonio gimnazijoje mokytoja.
Dabartiniams mokiniams turbūt sunku įsivaizduoti tokius laikus. Tuomet mokytojai buvo labai gerbiami, turėjo didelį autoritetą. O mūsų kartos vaikinams sportas buvo viena iš nedaugelio pramogų ir tuo mes labai džiaugėmės.
Lolita Vida KAZANAVIČIŪTĖ
Grožio specialistė
Rugsėjo 1-osios visada laukdavau – man tai buvo didelė šventė. Tą dieną visi pasipuošdavome uniformomis. Jeigu vasarą tėvai nupirkdavo naują, Rugsėjo 1-oji būdavo savotiška proga pasirodyti.
Labai laukdavau susitikimo su klasės draugėmis, kad greičiau galėtume nuspręsti, kuri su kuria sėdės. Mokytojams norėdavosi nešti daug gėlių, ir pačių gražiausių. Labai mylėjome klasės auklėtoją.
Su bendraklasiais buvome drauge nuo pirmos iki dvyliktos klasės, tad ir dabar susitinkame kaip giminės.
Visi turėdavome pravardes arba bent jau vardo ar pavardės sutrumpinimą.
Pamenu, kai berniukai nugvelbdavo klasės žurnalą ir prirašydavo pažymių. Tekdavo ir nuo tėvų slėpti pažymių knygeles. Visi mokėdavome nusirašinėti, vienas kitam padėti.
Klasėje būdavome vienas už visus ir visi už vieną. Klasės draugai buvo komanda, gal ne visada draugiškai visi sutardavome, bet prireikus už klasės draugą stodavome mūru.
Mokykla tapdavo didžiule vaikų žaidimų aikštele, ypač per pertraukas. Mes neturėdavome telefonų ar kompiuterių, tad prisigalvodavome visokiausių šunybių.
Labai juokinga būdavo, kai klasės draugui ar mokytojui ant kėdės pridėdavo smeigtukų popieriui. Iš tušinukų berniukai darydavo popieriaus rutuliukų spjaudykles. Esame per pamokas sėdėję ir klasės spintose, o iš pamokų bėgdavome sutartinai visi: mokytoja ateina vesti pamokos, o klasė tuščia.
Nubalnotus kelius gydydavome gysločio lapais – tai buvo pats pirmasis ir geriausias vaistas. Mokykloje išties buvo linksma.
Matant su gėlėmis skubančius mokinukus mane ir dabar apima jaudulys. Tarsi – valio, man nebereikia į mokyklą, bet kartu ir liūdna, kad į ją nebesugrįšiu.
Loreta KUBILIŪNIENĖ
Ramygalos kultūros centro direktorė
Mokiausi gerai ir mokykloje sekėsi, bet į pirmą klasę labai nenorėjau eiti.
Penkeriais metais vyresniam dėdei nelabai sekėsi mokykloje ir buvau prisiklausiusi visokių istorijų. Net ir šiandien atsimenu, kaip ne nešiau, o vilkau kardelį per grindinį ir blioviau, kiek tik galėdama. Mamai buvo labai gėda.
Mokykliniais metais būta visokių dalykų. Turbūt didžiausias šokas buvo pirmas dvejetas. Gerai piešiau ir už dailę pirmą dvejetą esu gavusi dėl to, kad atsisukusi apipyliau berniuko piešinį. Taip atkeršijau už tai, kad pešiojo už plaukų. Esu netyčia išdaužusi langą. Manau, visi turime panašių patirčių.
Esu panevėžietė. Trečioje klasėje teko keisti mokyklą. Mokiausi aštuonmetėje ir būnant trečioje klasėje buvo pastatyta 12-oji vidurinė mokykla. Ten mus visus perkėlė. Sužinojau, kad klasėje būsiu ne su buvusiais bendraklasiais. Labai įdomu, kad mano klasiokai surengė streiką. Atėjo, mane atsivedė ir sustojo aplinkui. Taip ir likau savo klasėje.
Gerokai vėliau pagalvojau, kad tai turėjo būti stipru ir labai išmušti mokytojus ir direktorių iš vėžių. Juk taip pasielgė trečiokai!
O šiaip graži ta Rugsėjo 1-oji. Naujos viltys, kad bus gražiau, geriau. Dabar į sąsiuvinius gražiau rašysiu, knygas gražiau nešiosiuosi, mokysiuosi. Ir dabar turbūt taip būna.
Pradžia visada miela, su viltimi.
