-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Kasmet minima Laisvės gynėjų diena liudija: laisvės troškimas niekada nebus nugalėtas. Panevėžiečių klausiame, kaip jie prisimena Sausio 13-ąją? Ką jiems reiškia ši data?
Agnė ŠABLINSKIENĖ
Panevėžio kraštotyros muziejaus Edukacijos ir informacijos skyriaus vedėja, renginių organizatorė
P. Židonio nuotr.
Pati data man nekelia sentimentų. Buvau labai maža, kai buvo visi šie įvykiai. Apie juos žinau tik iš artimųjų ir kitų pasakojimų, tad galiu tik įsivaizduoti, kas tuomet vyko.
Džiaugiuosi, kad gimiau jau nepriklausomoje Lietuvoje. Jeigu galėčiau pasirinkti, kur ir kada gyventi, nekeisčiau nieko. Manau, gyvenu pačiu geriausiu laiku ir geriausioje vietoje.
Didžiuojuosi savo šalimi ir jos žmonėmis, džiaugiuosi, kad gimiau ir gyvenu būtent Lietuvoje.
O ta meilė savo šaliai prasideda nuo labai paprastų dalykų – kad ir nuo vėliavos iškėlimo ne tik per svarbiausias valstybines šventes.
Be abejo, svarbus ir vaikų patriotinis auklėjimas, savo pavyzdžiu rodant, kaip reikia gerbti ir mylėti šalį.
Nuo mažų dienų pamenu, kad visas valstybines šventes minėdavome. Vasario 16-ąją ar Kovo 11-ąją mama visuomet visą šeimą pakviesdavusi šventinių pietų. Mano šeimoje šios tradicijos taip pat gyvos. O per liepos 6-ąją jau visa gausi šeima – tėvai, seneliai, vaikai, anūkai – leidžiamės į kelionę po gražiausius mūsų šalies kampelius.
Taip ir savo vaikams norime parodyti, kokią gražią Lietuvą turime.
Nomeda SIMĖNIENĖ
Leidėja, redaktorė, G. Petkevičaitės-Bitės atminimo medalio „Tarnaukite Lietuvai“ laureatė
G. Kartano nuotr.
Tais 1991-aisiais jau prieš sausio 13-ąją buvo ženklų ir įtampos – Spaudos rūmų užėmimas, „Jedinstvo“ riaušės prie Aukščiausiosios Tarybos, žmonės budėjo prie svarbiausių Lietuvos objektų.
Buvau jauna mama, sūnus Daumantas dar nė pusės metukų neturėjo, tad dėl viso to jaudinausi namuose. Kai negalėjau tiesiogiai dalyvauti, buvo labai sunku viską stebėti per televizorių, klausytis radijo. Galėjau lipt sienom, bet buvo vaikai, turėjau jais rūpintis ir būti šalia.
Pačią sausio 13-osios naktį buvau namie, užsidariusi virtuvėje, prie „Šilelio“. Kartu buvo bendramintė draugė Loreta.
Sausio 13-osios rytas išaušo liūdnas, drumzlinas ir pilkas. Stovėjom abi prie virtuvės lango. Priešais išvydome kaimynę, tremtinę, nešiną Lietuvos trispalve su juodu kaspinu. Moteris pritvirtino ją prie namo. Žiūrėjom į visa tai lyg blogam sapne, lyg paralyžiaus ištiktos.
„Kiek laipsnių rodo termometras?“– nei iš šio, nei iš to paklausiau draugės.
„Nulis“, – atsakė.
„Plius ar minus?“ – uždaviau absurdišką klausimą.
Kasmet, stebėdama tų dienų įvykių kroniką, negaliu suvaldyti emocijų. Ir tik įsivaizduoti galima, ką jautė tie, kurie stovėjo prieš tankus, nesitraukė daužomi šautuvų buožėmis.
Šių dienų realybėje, kai ta pati šalis agresorė naikina Ukrainos valstybę, dar geriau suvoki, iš kokio žvėries nasrų tąkart ištrūkome. Todėl vardan savo valstybės išlikimo, vardan taikaus visame pasaulyje dangaus turime išlikti budrūs, turime išlikti sąmoningi, nepasiduoti baimėms. Ir – gerbti žuvusiųjų už mūsų visų laisvę atminimą.
Linas KAKARIEKA
Lietuvos Raudonojo Kryžiaus Panevėžio skyriaus vadovas
P. Židonio nuotr.,
Tą sausio 13-osios naktį, sumigdę vaikus, mes su žmona prastovėjome prie lango neramiai žiūrėdami, kaip Elektros gatve link centrinio pašto važiuoja karinės mašinos.
Tai nebuvo tankai, nevažiavo jų kolona, bet protarpiais pasirodydavo karinės mašinos, kaip dabar suprantu, vežusios kareivius.
Tą naktį mūsų namuose buvo įjungtas radijas ir televizorius. Žiūrėjome jį tol, kol televizija buvo užimta, o pranešėja Eglė Bučelytė užčiaupta. Gaudėme žinias apie sužeistuosius, žuvusiuosius, baisėjomės, gailėjome. Tikrai buvo baisu, tačiau, atsimenu, neapleido ir viltis.
Sausio 13-osios naktis mums su žmona buvo bemiegė. Nebent miegoti nuėjome paryčiais, o jau išaušus, atsimenu, ėjome prie centrinio pašto.
Sausio 13-oji man labai svarbi diena. Jos svarbą dar labiau pabrėžė Rusijos Ukrainoje pradėtas karas. Net neįsivaizduoju, kaip dabar gyventume be Sausio 13-osios, be iškovotos laisvės.
Miglė MATAITYTĖ
Lietuvos kariuomenės karininkė leitenantė
Sausio 13-oji man yra istorinė data. Esu iš tos kartos, kuri dar nė nebuvo gimusi, kai vyko šie tragiški įvykiai. Kasmet, kai uždegame žvakutę lange, suprantu, kad taip prisimename tuos, kurie už mus atidavė tai, kas brangiausia – savo gyvybes.
Gaila, kad ši data sukelia ir priešiškai nusistačiusių piliečių reakcijas, tačiau nuo jų mes nepabėgsime. Jie yra ir bus mūsų visuomenės dalis.
Didžiuojuosi tokia Lietuva, kokia ji yra dabar – laisva ir nepriklausoma. Visada prisimenu, kad taip yra tik tų žmonių, kurie žuvo Sausio 13-ąją, dėka. Labiausiai džiaugiuosi dėl to, kad galiu laisvai kalbėti gimtąja kalba, laisvai keliauti ir džiaugtis akimirkomis kartu su šeima, niekieno nevaržoma ir be baimės, kad iš manęs bet kada tai gali atimti.
