-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Vieni drąsiai sprendžia čia ir dabar, o kitiems net kaklaraiščio ar batelių pasirinkimas rytais gali virsti problema.
Šią savaitę „Panevėžio balsas“ panevėžiečių klausė, koks buvo jų priimtas drąsiausias sprendimas?
Mano drąsiausias sprendimas yra vienas – 2017 metais atsisakiau Marijampolės futbolo klubo „Sūduva“ sutarties. Su šia komanda tapome čempionais, o kitais metais jie jau žaidė Čempionų lygoje.
Atsisakiau ir kitų pelningų pasiūlymų, nes pasirinkau savo miesto komandą, kuri žaidė pirmojoje lygoje, kad patektų į stipriausią šalies futbolo A lygą. Ir mums pavyko – 2018 metais tapome pirmosios lygos nugalėtojais ir patekome tarp stipriausių!
Labai daug žmonių nesuprato, kodėl taip pasielgiau, buvo ir pajuokų, ir pašaipų.
Bet aš nė kiek nesigailiu, nes kartu sugrąžinome Panevėžį ten, kur jis ir turi būti – į aukščiausiąją lygą.
Gal tai nebuvo populiariausias sprendimas, bet tikrai drąsiausias, nes nesivaikiau pinigų. „Sugrojo“ patriotizmas ir noras atiduoti duoklę savo miestui.
Išgirdusi klausimą, visų pirma pagalvojau apie pamatuotą ir nepamatuotą riziką. Drąsiai žmogus gali pasielgti ir iš žinojimo, ir iš nežinojimo.
Man tas nepamatuotas ryžtas pirmiausia pasireiškė vaikystėje. Nors mokiausi tikrai gerai, bet kartais per savo vikrų charakterį kažko nepadarydavau, nepaskaitydavau. Tada prikurdavau tėvams legendų, kaip mokytojai blogai dirba, kaip man kažkas sutrukdė padaryti, ką reikėjo. Visuomet nuslėpdavau kokį prastesnį pažymį ir viduje jausdavausi labai drąsi.
Be abejo, vėliau su tėvų pagalba atsirado suvokimas, jog tik drąsus žmogus gali pripažinti klydęs.
Dabar tiek dirbdama gimnazijoje, tiek vesdama seminarus, laikausi principo, kad geriau karti tiesa nei saldus melas. Ir mano aplinkos žmonės žino, kad galiu daug ką atleisti, bet melo – niekada.
Mano pirmasis diplomas yra pradinių klasių mokytojos. Buvome jauna, ką tik susituokusi šeima, dairėmės darbo, neturėjome nuosavo būsto, bet aš ėmiau ir įstojau į magistrantūros studijas. Ir dar mokamas! Tuometis mokestis už mokslą mūsų šeimai buvo kosminiai pinigai. Tokia mano drąsa netgi buvo savotiškas egzamino laikymas prieš vyrą. Dabar galiu pasakyti, kad šis sprendimas netgi labai pasitvirtino. Tai buvo pirmasis užsikabinimas už karjeros ugdymo, kuriame dabar ir „verdu“, kurį labai myliu ir kuris yra mano pajamų šaltinis.
Beje, mano tėvams nebuvo lengva. Jie tikėjosi, jog stosiu į universitetą iš karto po mokyklos. Atrodo, ir drąsi buvau, bet mano kelias prasidėjo tuometėje Panevėžio konservatorijoje. Tik jau vėliau atsirado ir tas universiteto diplomas.
Labai svarbu čia ir dabar suprasti, kad pats esi savo gyvenimo valdovas. Mano kelyje tokių drąsių sprendimų būta ne vieno. Buvau pirma, užkalbinusi savo vyrą, pirmoji pakviečiau jį pašokti, taip pat ir į pasimatymą. Pirma prisipažinau, kad myliu, ir pirma suplanavau mūsų vestuvių datą. Ir jau daugiau kaip dvidešimt metų mes linguojame kartu.
Man visada imponuoja lėti, dalykiški, viską apmąstantys žmonės, bet mano gyvenime visada būna taip, jog pirma padarau, o po to pagalvoju.
Drąsiausias mano sprendimas buvo įveikti savo vidinius baubus pasirenkant profesiją.
Kadangi augau gydytojų šeimoje, pagal nutylėjimą tarsi aš irgi turėjau tapti gydytoja. Ir tėvų draugai buvo gydytojai – visą laiką sukausi tame ligoninės kvape.
Taigi, ruošiausi studijuoti mediciną. Gerai mokiausi, pas korepetitorius lankiau papildomas fizikos ir chemijos pamokas.
O tada tikriausiai išmokau pasikliauti savo vidine nuojauta. Nes kai tėvai nuvežė į universitetą stoti į mediciną, negalėjau įeiti pro kabineto duris. Galbūt įsisąmoninau, kad nenoriu to kelio.
Tėvai pasielgė supertolerantiškai, jie nepagalvojo, kad vaikas aikštijasi. Mes grįžome į Panevėžį ir antrą kartą vežiau dokumentus jau į psichologiją. Visa problema, kad mokykloje arogantiškai sakydavau, jog man matematikos nereikės. Turėjau vienintelį ketvertą ir būtent iš jos. O į psichologiją reikėjo laikyti keturis stojamuosius egzaminus: biologiją, matematiką, istoriją ir lietuvių kalbą. Kai pridaviau dokumentus, stojamiesiems pasiruošti buvo likęs mėnuo. Dieną naktį mokiausi matematikos ir man pasisekė – išlaikiau penketui.
Sprendimu vietoje medicinos rinktis psichologiją sugebėjau įveikti vidines išankstines nuostatas. Visada galvojau, kad tėvai nori, jog būčiau gydytoja, pasirodo, buvo visai ne taip. Jauni žmonės ir dabar nuo to nukenčia – kažką daro nepasiklausydami savęs.
Kai tais 1982-aisiais stojau į psichologiją, tai buvo visai nauja profesija Lietuvoje. Negalėjau įsivaizduoti, kad dirbsiu ligoninėje, gydysiu ne kūną, o sielą.
Paradoksas tas, kad aš vis tiek visą gyvenimą dirbu ligoninėje.
Dar ir dabar prisiminęs tą įvykį nusišypsau. Atsimenu ir paniką, ir išgąstį, ir sumaištį, ir erzelį.
Tai nutiko 2001-ųjų pavasarį, buvau bebaigiąs Vytauto Žemkalnio gimnaziją.
Aišku, įkyrėdavo tie klausimai – kas būsiu, kur stosiu. Pats jau žinojau, buvau ramus, kad tik ten. Norėjau ten, atrodė svarbu, prasminga. Jaučiau, jei pasakysiu tiesą, tai ir visokių atkalbinėjimų, aiškinimų sulauksiu, žinoma, ir pašaipų. Kaip be jų!
Patiko istorija, lietuvių kalba ir literatūra, domėjausi politologija, šį tą rašiau. O dar ir aktorystė. Tad paklaustas, taip ir atsakydavau – būsiu aktorius, lituanistas arba žurnalistas.
Jei būčiau studijavęs kurią iš čia išvardintų disciplinų, žinoma, būtų sekęsi, turėjau, o ir dabar tebeturiu tuos gabumus.
Taigi, prisimelavęs iki soties, susidėjau kuklią mantą ir išvažiavau į Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminariją. Būsiu kunigas. Oi, koks sujudimas, koks širšalynas kilo! Bet jau buvau sostinėje, tad nebereikėjo nei teisintis, nei aiškintis.
O aš buvau ir laimingas, ir ramus. Pjaukitės tarpusavyje kiek norite, man nei svarbu, nei įdomu. Studijuoju tai, ką noriu, o ne kas primesta.
Ir gerai, kad niekam nereikėjo duoti jokių ataskaitų. Gal pirmą kartą gyvenime sieloj patyriau tokį lengvumą.
Drąsiausias gyvenimo sprendimas man buvo pagimdyti dvynukus sulaukus 46-erių.
Laukdamasi priaugau apie 40 kg, bet ne todėl, kad norėjau valgyti įvairių pasaulio skonių, o dėl pavargusios širdies ir susikaupusių skysčių organizme.
Turėjau įkalbinėti gydytoją daryti cezario operaciją, nes iš karto nepatikėjo, kiek man metų.
Juolab kad pirmus tris vaikus labai sunkiai gimdžiau – visi didžiukai, po 4,5 kg buvo.
Po operacijos labai stipriai nukraujavau, neturėjau jėgų nueiti net iki tualeto. Dėl baltymų praradimo ištino kūnas. Esu medikė, tad supratau, kodėl taip vyksta. Atsimenu, kai sesutė pasakė, kad turiu nueiti į kitą ligoninės korpusą pasiimti vaikams mišinuko, nes nebeturiu pieno – o aš per kambarį pereiti negalėjau.
Verkiau iš bejėgiškumo, kad tiek atlaikiusi ir išgyvenusi dabar nebegaliu pamaitinti savo mažylių – atstumas iki kito korpuso man buvo neįveikiamas.
Gulėjau Vilniaus ligoninėje, o vyras po darbų iš Panevėžio lėkdavo pas mus.
Po dviejų savaičių jau buvau numetusi 30 kg, tiesiog „išvarvėjo“ pertekliniai skysčiai. Man visuomet kėlė nuostabą, koks elastingas ir išradingas gali būti moters kūnas!
Dabar mažyliams 5 metukai.
Yra daug drąsių dalykų, kuriuos esu padariusi, bet šis – sėkmingiausias ir gražiausias (šypsosi). Nors ar galima būtų taip sakyti, kad būti mama yra drąsu? Nežinau.
Aš labiau galvočiau, kad tai – laimė.
