-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Galvas skauda ir didmiesčių savivaldybių švietimo strategams – toks pat Damoklo kardas pakibo ir virš specialiojo ugdymo mokyklų.
Panevėžio miesto taryba ketvirtadienio posėdyje priėmė sprendimą dėl dalyvavimo „Tūkstantmečio mokyklų“ programoje.
Aukštaitijos sostinei pagal jos švietimo įstaigose besimokančių vaikų skaičių iš šios programos gali būti skirta iki 5,5 mln. eurų. Viena iš sąlygų, keliamų programoje dalyvauti planuojančioms savivaldybėms, – jose neturėtų likti mokyklų, turinčių mažiau nei 60 mokinių.
Panevėžyje tokios yra dvi ir abi skirtos išskirtinai vaikams, turintiems specialiųjų poreikių. Savivaldybė nusiteikusi surasti būdą, kaip jas abi išsaugoti.
„Mus labai baugina, kad ir specialiosios mokyklos, kuriose mokosi 60 ir mažiau mokinių, turi būti reorganizuojamos arba likviduojamos, pradedant 2024-aisiais metais iki einamųjų metų rugsėjo 1 dienos“, – Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos žinia savivaldybėms gąsdina Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinės mokyklos direktorę Danutę Kriščiūnienę.
Šią mokyklą lanko 52 mokiniai.
Beveik prieš porą savaičių mokykla sulaukė ministerijos ir Savivaldybės atstovų delegacijos.
„Ministerija mus ramino, kad nebijotume – jei tokios mokyklos bus prijungtos, jos taptų kitų padaliniais, tikrai nebus uždarytos. Bet iš tikrųjų mums labai neramu“, – paguodos žodžiais abejoja D. Kriščiūnienė.
Blogą nuojautą, kad specialiąsias mokyklas sąmoningai bandoma naikinti, jai kursto prieš mažiau nei dešimtmetį prasidėjusios kalbos apie specialiųjų poreikių turinčių vaikų įtraukųjį ugdymą, tai yra jų integravimą į bendrojo lavinimo mokyklas.
Anot direktorės, tai irgi yra priežastis, kodėl nuo 2015-ųjų Kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinei mokyklai vis sunkiau surinkti mokinių.
„Jau nuo 2015 metų mūsų mokykla nebeturi 60 mokinių, nes nuo tų metų pradėta labai garsiai kalbėti apie įtraukųjį ugdymą. Nuo tada, kai pradėta labai platinti įtraukiojo ugdymo sampratą, nuo vaikų, kurie galėtų būti mūsų potencialūs mokiniai, esame tarsi atskirti geležine uždanga. Jų nebematome, nes pradedant gydytojais ir baigiant visais vertintojais, pedagoginėm psichologinėm tarnybom, šitie vaikai tiesiog nebeprileidžiami prie tokių kaip mūsų mokyklų“, – teigia D. Kriščiūnienė.
Kai Lietuvoje imta kalbėti apie specialiųjų poreikių turinčių vaikų mokymą bendrojo lavinimo mokyklose, D. Kriščiūnienei įtraukiojo ugdymo samprata nebuvo naujiena. Apie tai ji ne tik jau buvo girdėjusi, bet ir pati trejus metus stažavosi Švedijoje gilindamasi į Skandinavijos šalių švietimo patirtį.
Nors, pasak direktorės, šios valstybės gerokai anksčiau nei Lietuva ėmėsi įtraukiojo ugdymo politikos, tačiau jos nėjo specialiųjų mokyklų sunaikinimo keliu.
„Pas juos veikia labai protingas modelis: jei vaikui nustatomas klausos sutrikimas, jo tėvams teikiama teisinga informacija, kur toks vaikas galėtų toliau mokytis, nukreipiama ir į bendrojo ugdymo švietimo įstaigas, bet jiems nenutylima ir apie specialiąsias mokyklas. O pas mus daroma taip, tarsi specialiosios yra blogis, jos priešpriešinamos bendrojo ugdymo mokykloms. Visur teigiama, kad vaikas bus laimingas ir sėkmingai galės ugdytis tik bendrojo lavinimo mokyklose“, – skirtumą mato ilgametė vadovė.
D. Kriščiūnienė sutinka, kad tikrai yra ir ateityje bus sėkmingų atvejų, kai specialiųjų poreikių turintys vaikai sėkmingai integravosi į bendraamžių būrį bendrojo lavinimo mokykloje. Tačiau direktorė sako daug kartų susidūrusi su kitokiais pavyzdžiais.
„Turime labai daug atvejų, taip pat ir iš Panevėžio, kai vaikai ateina iš bendrojo ugdymo mokyklos nevaikišku veidu, net nenori apie kalbėti, kaip jiems sekasi. Tokie dėl savo specialiųjų poreikių nepritapę vaikai dažnai bendrojo lavinimo mokyklose lieka už bendruomenės ribų, o juk jiems be galo svarbu būti tarp bendraminčių. Toks vaikas blaškosi nepriimtas nei pas vienus, nei pas kitus. Jam be galo sunku neturėti draugų, su kuriais kalbėtųsi savo gimtąja – gestų – kalba“, – pabrėžia D. Kriščiūnienė.
Jos nuomone, ministerija, užuot tokių vaikų likimą lėmusi skaičiuodama iki 60-ies, turėtų svarstyti apie kitokią metodiką.
„Mes, mokytojai, specialistai, turėtume gauti negalią turinčių vaikų sąrašus. O vaikas ir jo tėvai, globėjai turėtų gauti galimybę pamatyti ir susipažinti su specialiosiomis mokyklomis bei pasirinkti“, – siūlo pedagogė.
Pasak Danutės Kriščiūnienės, nuo 2015-ųjų, kai pradėta labai platinti įtraukiojo ugdymo sampratą, Kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinė mokykla nuo vaikų, kurie galėtų būti jos potencialūs mokiniai, liko tarsi atskirta geležine uždanga. P. ŽIDONIO nuotr.
Pasak D. Kriščiūnienės, Panevėžio savivaldybė nusiteikusi išsaugoti specialiąsias.
„Mums sakė – jei pertvarką darysime, tik švelniausius variantus. Miesto pozicija, kad švelniausias variantas galėtų būti mums tapti M. Karkos pagrindinės mokyklos padaliniu“, – sako direktorė.
Ji sako suprantanti, kad Savivaldybė irgi spaudžiama į kampą – jei nori gauti „Tūkstantmečio mokyklų“ programos finansavimą, priversta galvoti, ką daryti su 60 mokinių neturinčiomis įstaigomis.
Vaikų globos namus kaip tik mažina, o specialiąsias mokyklas nori stambinti. Nematau tame logikos.
D.Šilienė
Pasak D. Kriščiūnienės, svarbiausia, kad ir po reorganizacijos jų specifinės mokyklos bazė liktų ta pati.
„Dabartinės patalpos pritaikytos daugiausia 55–60 vaikų. Šiuo metu dešimt kvadratinių metrų tenka vienam mokiniui. Jei būtų daugiau sugrūsta, mes jose netilptume. Bet jei mūsų mokykla lieka kaip padalinys, neišformuojama, neišardoma, išlieka kurčiųjų bendruomenė – mes nieko prieš. Juk mes esame ne tik mokykla, bet ir kurčiųjų bendruomenės centras“, – pabrėžė direktorė.
Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinė mokykla. P. ŽIDONIO nuotr
Keistoje situacijoje atsidūrusi ir Panevėžio specialioji mokykla-daugiafunkcis centras, veikiantis Algirdo gatvėje. Šiuo metu jį lanko 28 neįgalieji – nuo metukų iki 40-ies. Iš jų 16 – mokyklinio amžiaus.
Šios įstaigos lankytojai turi sunkią, dažniausiai kompleksinę, negalią. Centro direktorė Dainė Šilienė teigia taip pat nerandanti logikos, kodėl imtasi svarstyti net ir apie tokių įstaigų reformą.
„Ir pas mus lankėsi ministerijos atstovai pasižiūrėti dėl įtraukiojo ugdymo galimybių. Kol kas galutinio sprendimo nėra, bet yra planas prijungti mažesnes nei 60 mokinių mokyklas prie kitų. Mūsų pagrindinės paslaugos yra socialinės, mūsų vaikų niekaip neįmanoma kitur iškelti, jiems reikalingos ypatingos sąlygos, čia teikiamos ir socialinės, ir medicininės paslaugos, vaikai maitinami per zondą, juos kankina priepuoliai – mūsų lankytojai labai sunkios būklės. Įstaigos dirbtinis prijungimas tik pablogintų jų sąlygas“, – teigia D. Šilienė.
Jei reforma neišvengiama, anot direktorės, kaip išeitį iš tokios situacijos Savivaldybė kol kas matytų daugiafunkcio centro prijungimą prie Panevėžio „Šviesos“ ugdymo centro Kranto gatvėje.
Direktorės nuomone, tai būtų tik beprasmis formalumas.
„Jei įtraukusis ugdymas jau prasidėjo ir einama link to, kad specialiosios mokyklos palaipsniui nunyktų, kam mūsų įstaigą jungti prie „Šviesos“ mokyklos, kurios ateitis – irgi nunykti? – stebisi D. Šilienė.
Jai keista, kodėl valstybė, atsisakiusi masinių vaikų globos namų ir iš jų globotinius perkėlusi į butus ar namus gyventi po kelis, su neįgaliaisiais vykdo atvirkštinę politiką.
„Neįgaliesiems įstaigos kuo mažesnės, tuo jos jaukesnės, yra arčiau šeimos ir gali skirti daugiau dėmesio lankytojams. Vaikų globos namus kaip tik mažina, o specialiąsias mokyklas nori stambinti. Nematau tame logikos“, – palygino D. Šilienė.
Ministerijos parengtai programai pastabų turi ir pati Savivaldybė.
„Nekvestionuojame pačios „Tūkstantmečio mokyklų“ idėjos, tačiau yra aspektų, keliančių rimtą susirūpinimą“, – dar prieš Tarybos posėdį kalbėjo Panevėžio meras Rytis Račkauskas.
Anot jo, kai kalbama apie bendrąjį ugdymą, reikalavimas reorganizuoti mokyklas, kuriose mokosi mažiau nei 60 mokinių, neatrodo nepagrįstas. Tačiau, pasak mero, lieka atviras labai jautrus klausimas – kodėl tas pats reikalavimas taikomas ir specialiosioms ugdymo įstaigoms?
Jas lanko vaikai, turintys tam tikrų poreikių, kuriuos tenkinti reikalingas specialus išsilavinimas, speciali ugdymo programa, pagaliau – neeiliniai, tačiau įstaigoms puikiai žinomi ir veikiantys metodai, kaip dirbti, kad vaikai ir jų šeimos jaustųsi saugūs, išgirsti ir suprasti.
„Esu įsitikinęs, kad specialiosioms ugdymo įstaigoms ne vaikų skaičius, o jų specifinės veiklos kokybė yra pagrindinis ir būtinasis kriterijus. Todėl manau, kad į „Tūkstantmečio mokyklų“ programą įtraukti specialiąsias ugdymo įstaigas yra skubotas žingsnis. Matydamas, koks rezonansas dėl programos kilęs visoje Lietuvoje, tikiu, kad dar ne vėlu apie ją diskutuoti ir priimti tam tikrus sprendimus“, – sako R. Račkauskas.
Anot mero, Panevėžys mato prasmę dalyvauti „Tūkstantmečio mokyklų“ programoje ir jos naudą bendrojo ugdymo įstaigoms, bet R. Račkauskas sako esantis tikras, kad reikia ieškoti galimybių į jos įgyvendinimą neįtraukti specialiųjų mokyklų.
„Ieškome ir toliau ieškosime būdų užtikrinti, kad čia ugdomi vaikai nenukentėtų“, – tvirtina meras.
Komentarai
-
- Mama
- 21:23 2022.02.21
Rodyti visus komentarus (1)Ir kas sugalvojo tokią nesąmonę – prievarta integruoti neįgalius vaikus? Teisingai direktorė sako, tarp tokių pačių kaip jis toks vaikas įgis daugiau pasitikėjimo, įgaus bendravimo įgūdžių, negi geriau, kad bendrojoj mokykloj vienas koridoriaus kampe per pertraukas stovėtų?