P. ŽIDONIO nuotr.

Ratuotas, sparnuotas ir spalvingas gyvenimas

Ratuotas, sparnuotas ir spalvingas gyvenimas

Panevėžiečio 83-ejų Eugenijaus Oliandros praeitis – verta knygos. Tačiau buvęs tarybinės Lietuvos ir Baltijos šalių ralio čempionas bei sklandymo entuziastas anais laikais nusipelnydavo vos kelių eilučių spaudoje.

Anksti suaugti turėjęs, daug vargo matęs, tremtinio sūnus niekada nebuvo partinis, komjaunuolis, net nuo savo lenktynininko treningų nuplėšė „LTSR“ raides. O gyvenimui persivertus į antrą pusę, pagyvenęs Amerikoje galutinai įsitikino, kad Panevėžyje geriausia.

Mįslė dėl pavardės

„Visiems sakau, kad mano protėvius į Lietuvą iš Krymo atgabeno proprosenelis Vytautas Didysis“, – juokiasi ponas Eugenijus, paklaustas, kokia jo išskirtinės pavardės kilmė.

Tokią Lietuvoje turi nedaug žmonių. Visi, kuriais bandė domėtis panevėžietis ir jo šeima, dažniausiai buvo giminės. Eugenijus ieškojo savo šaknų istorijos, bet nesėkmingai.

Galbūt Oliandros, pasak Eugenijaus žmonos Alinos, kilo nuo prūsų ar vokiečių. Ir pats Eugenijus gimė bei augo Šilalės rajone, kur liko minėtų tautų pėdos. Tačiau kai kam ši pavardė siejasi su anksčiau populiaria kambarine gėle oleandru, ją lietuviai labai mėgdavo savo namuose.

„O koks įdomus dalykas man nutiko Jungtinėse Amerikos Valstijose! Kartą važiuodamas išvydau visą alėją oleandrų krūmų“, – šypsosi panevėžietis.

„Visiems sakau, kad mano protėvius į Lietuvą iš Krymo atgabeno proprosenelis Vytautas Didysis.“

E. Oliandra

Sutuoktinė juokaudama greitai pataiso, kad tie žiedai ne sutuoktinio garbei sodinti. Bet iš tiesų ponas Eugenijus tikrai turi kuo didžiuotis ir vertas ypatingos pagarbos.

Nuo 1968 iki 1980 metų E. Oliandra garsėjo kaip Panevėžio ir Lietuvos automobilių sporto rinktinės narys, nepralenkiamas vairuotojas. Kartu su komanda jis ne kartą tapo Lietuvos, Baltijos šalių čempionu ir prizininku. Garbingai atstovavo Lietuvai visoje Tarybų Sąjungoje.

Dalyvaudamas daugiakovės varžybose, kur reikėjo ne tik vairuoti, bet ir šaudyti bei mesti į taikinį granatą, panevėžietis pasiekė sovietų sąjungos rekordą.

Apie visa tai liudija krūva diplomų ir medalių.

Tuo pačiu metu susidomėjus aviacija, panevėžiečiui puikiai sekėsi ir dangaus sporte. Į E. Oliandros biografiją įrašytas ir Baltijos sklandymo čempiono titulas.

P. ŽIDONIO nuotr.

P. ŽIDONIO nuotr.

Pensininko avantiūra

Ne mažiau drąsos E. Oliandrai reikėjo prieš dvidešimt metų, kai sulaukęs 62-ejų pasiryžo išvykti į JAV. Pirmąsias pensijas skaičiavęs panevėžietis netikėtai laimėjo žaliąją kortą ir išvyko už Atlanto. Ten 8-erius metus dirbo Nacionalinių lietuvių kapinių prižiūrėtoju, paskui dar kurį laiką vairavo vilkiką. Amerikoje lietuvis dirbdavo po pusmetį, po to grįždavo atostogų į Panevėžį, į namus J. Zikaro gatvėje, kuriuos savo rankomis jaunystėje perstatė gausėjančiai šeimai.

„Anketą loterijai užpildė dukra. Pareina vieną kartą ji su dideliu voku ir sako: „Kas nenori, tas ir laimi“, – lemtingą dieną prisimena pašnekovas.

Šeima žinojo, kaip E. Oliandrai rūpi iš už Atlanto parsivežti į gimtinę tėvo palaikus. Kaip tik buvo toks metas, kai lietuviai masiškai gabeno tautiečių karstus iš Sibiro ir kitų tremties vietų. O pono Eugenijaus tėvo sunki kelionė iš Lietuvos prasidėjo dar Antrojo pasaulinio karo pabaigoje.

„Tai buvo paprastas kaimo siuvėjas, jis eidavo per kiemus ir siūdavo žmonėms, ko paprašydavo. Su mama tėvas sugyveno keturis vaikus. Vyriausiajam buvo 10, jauniausiajam – 4-eri, o man 5-eri, kai tėtis buvo pagautas tiesiog einantis gatve ir ištremtas į Austriją“, – vaikystės prisiminimais dalijasi E. Oliandra.

Buvęs automobilių sporto čempionas Eugenijus Oliandra. P. ŽIDONIO nuotr.

Buvęs automobilių sporto čempionas Eugenijus Oliandra. P. ŽIDONIO nuotr.

Nespėjo nė atsisveikinti

E. Oliandros tėvas 1944-ųjų rugpjūčio sekmadienį išėjo pas sesę apkirpti svainio. Dar ryte visas kaimas žinojo, kad organizuojamos vokiečių tremtys į darbus jų okupuotose šalyse – apie tai per pamokslą mišiose įspėjo vietos klebonas.

Tačiau ranka numojęs į tokį pavojų, Eugenijaus tėvas paskui vos vokiečių kareivių išmeldė bent leisti pranešti seseriai apie išvykimą.

Taip Oliandrų šeimos galva atsidūrė Austrijoje, kur buvo paskirtas saugoti aerodromo.

„Stovėdavo postuose po keturis: vienas kareivis ir trys tokie kaip mano tėvas. Kartą be leidimo leidosi naikintuvas ir vienas paprastų budėtojų jį susprogdino. Visi darbininkai buvo nubausti – būryje iki žiemos stovėjo po atviru dangumi ištisas dienas. O paskui visus išgabeno į koncentracijos stovyklą Dachau, Vokietijoje“, – jau suaugęs savo tėvo istoriją sužinojo sūnus.

Pirmojo laiško šeima iš tėvo sulaukė jam jau emigravus į JAV. Tačiau iki tol teko dar kartą persikraustyti į kitą konclagerį Vokietijoje, o pasibaigus karui ir visai išsižadėti lietuviškos tautybės.

„Amerikonams ir rusams pasidalijus Vokietiją, tėvas liko vakarinėje jos dalyje. Bet čia atėjusiems nugalėtojams nebuvo įdomu, kurie vokiečiai, kurie jų vergai. Pastarieji taip pat nešiojo vokišką kareivių aprangą, tik be ženkliukų, ir buvo priskirti priešams“, – pasakoja E. Oliandra.

Kurį laiką tėvas dar buvo kalinamas, o paleistas nusitaikė į svajonių šalį už Atlanto. Sunaikinęs visus įrodymus apie savo tikrąją kilmę, su apsukraus tautiečio pagalba jis ir dar daug kitų lietuvių išvyko į JAV, Filadelfiją.

Ten E. Oliandros tėvas dirbo, turėjo pasistatęs namus.

P. ŽIDONIO nuotr.

P. ŽIDONIO nuotr.

Tėvas nebegrįžo

„Susisiekti su mumis ar sugrįžti tėvas negalėjo, tai buvo pavojinga. Kaimynai buvo pradėję kalbėti, kad tėvo gyvo gal nebėra, bet mama vis netikėjo. 1956 metais gavom laišką ir sužinojom apie Ameriką. Paskui Tarybų Sąjungos priespaudai atsileidžiant pradėjom bendrauti su pačiu tėvu, tris kartus iki mirties 1977-aisiais jis lankėsi Lietuvoje“, – prisimena Eugenijus.

Šeimą tėvas pamatydavo tik su Lietuvą lankydavusiomis amerikiečių ekskursijomis, kurios buvo gana ribotos ir nesiekdavo Panevėžio – tik Vilnių, Kauną, Druskininkus. Vaikai ir žmona rasdavo būdų, kaip sutikti su pasiilgtu emigrantu.

„Tėvas labai norėjo namo, nemėgo tos Amerikos. Bet taip gimtinės ir nebepamatė. Dabar anūkė lanko jo kapą, per Vėlines visada uždega žvakutę ir įbeda mažą Lietuvos trispalvę“, – pasakoja sūnus.

P. ŽIDONIO nuotr.

P. ŽIDONIO nuotr.

Senelio gyvai nemačiusi anūkė taip pat jau daugiau nei dešimtmetį gyvena JAV. Į ją išvyko baigusi aukštuosius mokslus Lietuvoje, sukūrė savo šeimą, turi verslą. Pasak tėvų, dukra labai norėtų grįžti į Lietuvą.

Apie tai svajojo ir jos senelis, kuris skolą vaikams ir žmonai bandė grąžinti bent importinėmis dovanomis iš Amerikos.

„Mums jis siųsdavo siuntinius, nupirko mašinas. Aš važinėjau „Volga“, – didžiuojasi Eugenijus.

P. ŽIDONIO nuotr.

P. ŽIDONIO nuotr.

Kūrė amžiną variklį

„Dar vaikas būdamas su aklu kaimynų berniuku, paskui garsiu kompozitoriumi tapusiu Juozu Kairiu svajodavome sukurti amžinąjį variklį. Bandėm iš pieno separatoriaus sukonstruoti ir mašiną“, – juokiasi E. Oliandra, paklaustas apie aistrą technikai.

Jo vaikystė nebuvo lengva. Be tėvo likę vaikai turėjo anksti suaugti, kad padėtų mamai išlaikyti šeimą.

„Šešerių ganiau karves, aštuonerių dengiau stogą, trylikos dirbau melioracijoje, paskui prie drenažo darbų“, – apie vargingą karjeros pradžią pasakoja E. Oliandra.

Paauglys jau plušėjo kolūkyje ir 17-os įgijo išsvajotą vairuotojo profesiją. Po trejų metų sovietinėje kariuomenėje, Kijeve, lietuvis įgijo teisę vairuoti bet kokią transporto priemonę.

„O štai JAV vairuotojo kursai kiekvienoje valstijoje organizuojami skirtingai. Sumoki 10 eurų, atsakai į krūvą klausimų, po vietą vilkiką pastumdai ir viskas. Tiesa, angliškai nekalbėjau, bet teorijos patikrinimą perėjau puikiai – iš anksto turėjome susiveikę atsakymus“, – juokiasi Eugenijus.

Net pensininkui JAV vairuoti ir patį vilkiką nebuvo sunku. Lietuvis visas valstijas šitaip išmaišė, daug gražių vaizdų matė ir važinėjo gal net geriau nei vietinis jaunimas. Žmona juokiasi, kad tam įtakos turėjo metai, kai jos vyras sirgo autosportu.

P. ŽIDONIO nuotr.

P. ŽIDONIO nuotr.

Nuo smūgių dingo galvos skausmas

Grįžęs iš kariuomenės, E. Oliandra su broliu nuo Šilalės atsibeldė į Panevėžį, išsinuomojo kambarį tame pačiame name, kur dabar tebegyvena. Šiame mieste susipažino su būsimąja žmona ir pasiliko, sukūrė šeimą, susilaukė dviejų vaikų.

„Atvykęs į Panevėžį iš karto radau darbo skelbimą, kad reikalingi vairuotojai Dembavoje. Įsidarbinau, paskui perėjau į Panevėžio autobusų parką, kur pradirbau 15 metų – teko išeit, nes valdžia manęs nelabai mėgo dėl sportinio entuziazmo“, – priduria senjoras.

Vieną dieną Autobusų parkas miestui pasiskelbė įsijungiantis į automobilių sportą. Įmonėje buvo nurašyta senutė „Volga“, tad jos gyvenimą parko vadovai nusprendė pratęsti varžybų trasoje.

Nors valdžios užmojai buvo įmonę išgarsinti per automobilių varžybas, parko grietinėlei knietėjo ir pačiai ta nurašyta „Volga“ dar pasivažinėti. O čia būrys paprastų darbininkų ją ištisas dienas remontuoja garažuose, lenktynėse aplamdo ir vėl remontuoja.

E. Oliandros atmintyje ne tik gražios akimirkos ant nugalėtojų pakylos, bet ir traumos, lūžiai, bemiegės naktys trasoje.

„Vieną kartą taip kočiojomės, kad nuo smūgių man visam laikui dingo anksčiau kamavę galvos skausmai“, – juokiasi iki šiol stiprios sveikatos senjoras.

Tą kartą Eugenijus pas savo 8 metais jaunesnę sužadėtinę grįžo dar ir lūžusiais trim šonkauliais bei pėda. O mylimajai kaip tik buvo pažadėjęs nuvežti ją į Karpatų kalnus.

Jauna mergina sportininką pasitiko verkdama, bet šis išpildė pažadą ir sugipsuotas leidosi į sunkią kelionę. Ponia Alina juokiasi, kad dabar ir pati nė už ką nesutiktų leistis į kalnus su šitaip susižalojusiu vyru, bet tada buvo jaunystė ir viskas atrodė lengviau.

P. ŽIDONIO nuotr.

P. ŽIDONIO nuotr.

Paviliojo dangus

Pradžioje palaikiusi išrinktojo pomėgį sportui, ištekėjusi ir susilaukusi pirmojo vaiko Alina vis kreiviau ėmė žiūrėti į Eugenijaus laisvalaikį. O kai šis susidomėjo dar ir sklandytuvais, žmona iškėlė ultimatumą: šeima arba pomėgiai. Pasak Alinos, liūdna būdavo, kai likusi viena su vaiku namuose vyrą dažniau matydavo skrendantį virš stogo.

„1970 metais mane nutupdė, reikėjo daugiau laiko šeimai“, – pripažįsta ir pats E. Oliandra.

Sklandymą jis atrado, kai mieste buvo įkurtas Panevėžio aviacijos technikos sporto klubas. Nors iki tol nebuvo niekada skridęs, greit pamėgo šitą užsiėmimą.

P. ŽIDONIO nuotr.

P. ŽIDONIO nuotr.

„Norint skraidyti, pirmiausia reikėjo Pajuostėje nuo 10 metrų bokšto nušokti su netikru parašiutu. Tai buvo paprasčiausios amortizuojančios juostos. Paskui jau tekdavo būtinai bent du kartus su tikru parašiutu iššokti ir iš lėktuvo“, – pasakoja senjoras.

Meilė dangaus technikai sugrįžo 1983 metais, kai E. Oliandra buvo įtraukas į darbus konstruojant legendinio 1933-iaisiais sudužusios Stepono Dariaus ir Stasio Girėno lėktuvo „Lituanica“ modelį. Iš seno lėktuvo „Jak-12M“ pagamintos replikos autorystė oficialiai priskiriama garsiam pilotui, inžinieriui Vladislovui Kensgailai.

„Jis daugiau mums vadovavo“, – apie autorių sako projekte aktyviai dirbęs E. Oliandra.

Repliką buvo numatyta užbaigti aviacijos šventei Šiauliuose, todėl teko skubėti norint į ją nuskristi „Lituanica“. Abejonių, ar ji tikrai neturi trūkumų, buvo, bet tikslą pilotas pasiekė.

Tai buvo puiki dovana S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio per Atlantą penkiasdešimtmečiui paminėti.

P. ŽIDONIO nuotr.

P. ŽIDONIO nuotr.

Garbės spinduliuose nesimaudė

„Liūdna, kad apie tėtį nebuvo nė viena laida padaryta. Toks nusipelnęs žmogus, bet paprastas kaip penkios kapeikos. Žmonės prisimena istorines asmenybes, paminklus, bet kartais visai šalia yra dar gyva įdomi asmenybė“, – sako E. Oliandro dukra Alina, šiuo metu gyvenanti Čikagoje.

E. Oliandra kukliai priima tokias atžalos pagyras, bet pripažįsta, kad laikas eina greitai ir daug jo buvusių draugų, sporto bičiulių paliko šitą nelengvą, bet įdomų pasaulį.

Su ilgesiu ir pasididžiavimu ralio dalyvis nori prisiminti savo Panevėžio automobilininkų komandos draugus. Vienas jų, neseniai miręs šturmanas, – pirmas Panevėžio taksistas Bronius Grigaliūnas.

„Panevėžio rinktinėje buvo 10 sportininkų. Deja, belikome tik penki. Labai noriu paminėti ir savo šturmaną, stiprų lenktynininką Alvydą Kunską, Edvardą Raišelį, Vytautą Maskoliūną. Tai buvo smagūs, humoro jausmo nepraradę bičiuliai“, – mena panevėžiečių komandos stipriausius vairuotojus.

Nors jie nebuvo padaryti tikrosiomis garsenybėmis – ano meto žiniasklaidai įdomesni būdavo svarias pažintis, įtakingus giminaičius turėdavę kuklių panevėžiečių konkurentai. Jie ir naujesnėmis mašinomis lenktyniaudavo. E. Oliandra niekada nebuvo partinis ir tarnaudamas kariuomenėje vienintelis iš kelių dešimčių kareivių nebuvo komjaunuolis. Netgi nuo lenktynininko sportinio kostiumo nuplėšė „LTSR“ raides.

„Juk žmogus vasario 16-ąją gimęs“, – tėvu didžiuojasi dukra Alina.

Komentarai

  • Labas Eugenijau. Malonu Tave matyti.
    Sigitas

  • Man buvo suteikta didžiausia garbė būti pakrikštytai šios nuostabios poros Alinos ir Eugenijaus Oliandrų. Jie yra man pavizdys koks turi būti žmogus visomis prasmėmis. Jie yra varomoji jėga man padedanti susidoroti su visais likimo iššūkiais.
    Nors mes neturime kraujo ryšio, bet sakoma krikšto vaikai tampa pnašūs į krikštatėvius, tai gal ir yra tiesos – esu moteris ir dirbu taksiste Londone. Kartais pagalvoju esu per daug pašėlus ir drąsi, nardau po šį gigantišką miestą kaip “pamišus”, greičiausiai krikštatėvio Eugenijaus pavyzdžiai įtakos turėjo
    Ačiū jiems, kad jie yra, mano brangūs ir mieli žmonės Alina ir Eugenijus Oliandros.

Rodyti visus komentarus (2)

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų