-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Autostradoje Panevėžys–Vilnius niekada nebūna tylu, automobilių ūžesys toli girdėti. Tačiau dulkėtu žvyrkeliu pasiekus beveik šalia magistralės stūksantį Rasos Vėtros Palmilerės vienkiemį, regis, sustoja ir laikas, ir visas pasaulis. O svečius pasitinka įspūdingais apdarais pasipuošusi šeimininkė.
„Tai senųjų baltų tradiciniai drabužiai. Jais apsirengiu per apeigas, šventes – kasdien tikrai taip nevaikštau“, – šypteli „Sekundės“ žurnalistų savo kieme sulaukusi moteris.
Jos galvą puošia nerta kepuraitė. Rasa Vėtra dėvi ilgą lininę suknelę, ant pečių plati mėlyna skraistė su kailine apykakle ir baltų simboliais.
„Lietuvės visada nešiodavo skraistes arba skareles, tai būdavo jų apsauga nuo priešiškų jėgų. Pastarųjų mūsų tyko visur: tiek gamtoje, tiek tarp žmonių“, – patikina pašnekovė.
„Jei stovi prie ugnies ir matai tik degančias malkas – tai ne tau skirta.“
R. V. Palmilerė
Nuo viso blogio ją taip pat saugo žalvariniai baltų papuošalai ant rankų, krūtinės, ausyse kybo tradiciniai auskarai. Kaip apsauga veikia ir tradicinė austa juosta, juosianti liemenį.
„Gal kai kam mūsų bendruomenėje ir nejauku taip rengtis. Bet man labai patinka tos ilgos suknelės. Jas, taip pat sijonus, mielai dėviu ir namuose, ir darbe“, – sako R. V. Palmilerė ir paaiškina, kad ilgi apdarai – netgi moterų galios šaltinis.
Senieji baltai tikėjo, kad vyrai jėgos semiasi iš dangaus, o moterys – iš žemės. Dėvėdamos sijonus pastarosios esą susilieja su savo energijos pagrindu.
Rasa Vėtra gyvena įvairiausių gamtos jėgų apsupta ir kiekvieną jų teigia jaučianti savyje. Kitaip, anot jos, ir būti negali, kai visa širdimi perimi protėvių duotą baltų tikėjimą.
„Jei stovi prie ugnies ir matai tik degančias malkas – tai ne tau skirta“, – patikina prieš septynerius metus senųjų baltų tikėjimą atradusi panevėžietė.
Jo pačios sodyboje ugnis liepsnoja kasdien. Kambaryje dega židinys, žvakė, molinis aukurėlis ant stalo. Lauke šeimininkė įrengė apeigų aukurą. Iš akmenų sudėtą jį juosia tvorelė ir žemi vartai, kad įeidami svečiai nulenktų galvas čia suėjusiems bendraminčiams, protėviams ir dievams.
■ Rasos Vėtros Palmilerės sodyboje ugnis liepsnoja kas dieną. Kambaryje dega židinys, žvakė, molinis aukurėlis ant stalo. Lauke šeimininkė įrengė apeigų aukurą. P. Židonio nuotr.
R. V. Palmilerės sodyboje kiekvieno mėnesio paskutinį ketvirtadienį vyksta apeigos, skirtos dievui Perkūnui ir deivei Laimai. Tokią tradiciją įvedė senovės baltus Lietuvoje vienijanti religinė bendrija „Romuva“, kuriai priklauso ir panevėžietė.
„Bet kuriame tikėjime bendra malda veikia labai stipria jėga. Išpažįstantieji islamą, krikščionybę taip pat klupia nustatytu laiku. Pas mane dažnai ketvirtadieniais atvažiuoja bičiuliai pagarbinti Perkūno ir Laimos. Meldžiamės, dėkojame už gėrybes, prašome paramos“, – pasakoja Rasa Vėtra.
Ketvirtadienis lietuviams buvo svarbus – tai būdavo jų švaros diena. Žmonės eidavo į pirtį, paskui švarūs sėsdavo prie ugnies. Ši apvalo dvasią.
„Prie aukuro negali būti telefonų, pašnekesių, esi maldoje, bendram sraute su dievais, protėviais“, – kalba po savo valdas vedžiojanti šeimininkė.
Jos sodyba Katinų kaime turi deivės Mildos šventavietės vardą. Tokia mitinė būtybė artima pačios Rasos dvasiai.
Rasa Vėtra pasakoja, kad ši pasaulėžiūra į jos gyvenime atėjo pamažu. Iki persikrikštijimo panevėžietė dešimt metų ėjo dvasinio pažinimo keliu ir ieškojo savęs Rytų religijose.
„Lankiausi Nepale, išmokau reiki terapijos metodą, supratau energijų sroves, nuolat kalbėdavau mantras, nors jų ir nesuprasdavau“, – neslepia R. V. Palmilerė.
Tačiau kartą sąskrydyje išgirdo įdomią mintį, ir ši visiškai pakeitė jos nuomonę apie tikėjimą. Viena mokytoja prisipažino, kad bendraudama su žmogumi ar nuvykusi į kokį nors Lietuvos miestą visada pasidomi, kokiais kaukais, aitvarais ar dvaselėmis čia senovėje tikėta. Esą tik taip galima žinoti, su kokiomis jėgomis gali susidurti.
Panevėžietė teigia tada supratusi, kad viskas, ko ieškojo, yra visai šalia. Lietuvių padavimai, pasakos, pasakėčios, giesmės ir dainos jai staiga pasidarė pati geriausia biblija ir mantros, kuriose žmogus gali rasti patarimą. Čia esą sudėta visa tautos psichologija.
„Taigi įstojau į senovės baltų religinę bendriją „Romuva“ ir iki šiol dalyvauju jos veikloje Panevėžyje. Man šitas tikėjimas labai tiko“, – sako Rasa Vėtra.
Jau kurį laiką Rasai Vėtrai bendruomenė siūlo vaidilos pareigas. Jas eidavęs asmuo pagal baltų tikėjimą būdavo bendrijos dvasininkas, žynys, pranašas. Tokia atsakomybė guldavo ir ant moterų pečių.
Panevėžio „Romuvos“ vaidila jau garbingo amžiaus, tad ieško sau įpėdinių. Pretendentai į vaidilas mokosi eiti šias pareigas: skaito raštus apie mūsų tikėjimą, tradicijas, apeigas, gilinasi į dvasinius dalykus“, – pasakoja pašnekovė ir paaiškina, kad įšventinimas į vaidilas dėl karantino nukeltas kitam pavasariui.
Tokios apeigos atliekamos tik kartą per metus, per Jorės šventę.
Naujoms pareigoms Rasa Vėtra privalėjo susirasti savo ypatingą vaidilos lazdą. Tokia R. V. Palmirei gulėjo miške.
„Lazda tarsi su pirštais galuose, o šie man rodo dvasinius kelius“, – paaiškina savo simbolį namų kampe pakėlusi šeimininkė.
Anot jos, visu tuo reikia labai tikėti, kad būtum tikras baltas. Kitaip toks tikėjimas ir liks imitacija, kaip dažnai pavadina jį kritikuojantys religijotyrininkai ar kitas religijas išpažįstanti visuomenė.
Tačiau panevėžietė tiki, kad vieną dieną Lietuva oficialiai pripažins ir jos tikėjimą.
Pagal dabartinių baltų tradicijas šios bendruomenės nariai per metus švenčia dešimt švenčių: Jorę, Rasas, artėjantį rudens lygiadienį ir kitas. Yra ir tuoktuvių, krikštynų apeigos.
„Apeigos teikia darną, tai esminis mūsų tikėjimo dėsnis. Baltus vienija meilė, gamta, ugnis. Jau nuo mažens jutau, kad liepsnos man reikia kasdien. Ji galbūt mane laikė ir iki baltų tikėjimo“, – pasakoja Rasa Vėtra.
Atradusi protėvių pasaulėžiūrą ji nusipirko atokią sodybą, kad čia galėtų kiek panorėjusi mėgautis gamtos stichija.
„Mieste ir net soduose ugnies bet kada nesukursi. Ten tokie dalykai draudžiami. Todėl ir kėliausi į kaimą“, – šypteli vienkiemio šeimininkė, buvusi tikra miestietė.
Perlipusios pusę amžiaus į kaimą gyventi atsikėlė jos teta, mama, kitos giminaitės.
„Mano močiutė labai mylėjo mišką, mėgo uogauti, grybauti. Ji mus mažus netgi išgąsdindavo, kai kalbėdavo, kad norėtų mirti po pušimi“, – dabar juokiasi tų žodžių prasmę suprantanti R. V. Palmilerė.
Ji pati gimė ir užaugo Panevėžyje. Čia baigė mokyklą ir įstojo į tuometį politechnikumą mokytis vandenvalos specialybės, paskui – į universitetą.
Ilgai dirbo buvusios „Ekrano“ gamyklos vandens valymo stotyje.
„Mano tikra specialybė, liaudiškai tariant, – santechnika. Moterims tai nebūdinga profesija, bet aš niekada ir negalvojau apie šitą dalyką rimtai. Nuo vaikystės mėgau rankdarbius: mezgiau, nėriau, siuvinėjau, o ką dirbsiu užaugusi, nerūpėdavo“, – patikina pašnekovė.
■ Atradusi protėvių pasaulėžiūrą Rasa Vėtra Palmilerė iš karto nusipirko atokią sodybą, kad čia galėtų mėgautis vienove su gamta. P. Židonio nuotr.
Sukūrusi šeimą, paauginusi vaikus R. V. Palmilerė pasinėrė į verslą. Iki šiol ji, kaip viena savininkių, vadovauja švaros paslaugas siūlančiai įmonei.
„Mano komanda – valytojos. Jos paprastai dirba prekybos centruose, didelėse įstaigose. Būna labai liūdna, kai matau, kaip aukštesnes pareigas einantys asmenys menkina darbščius žmones. Nuo mažens tikėdavau, kad kiekviename mūsų yra kažkoks stebuklas, kažkas gražaus ir dieviško“, – atsidūsta Rasa Vėtra.
Ji nevengia pakovoti dėl savo darbuotojų. Jėgų tam suteikia ir naujas tikėjimo duotas vardas.
„Upėje nusiplovusi katalikybės krikštą, su pagonybe išsirinkau naują vardą – prie Rasos pridėjau Vėtros. Visada buvau smarki, bet gyvenimas ne visada lepino ir tapau per daug rami. Todėl ir prisidėjau antrą vardą, kad įpūstų ugnies mano viduje. Be ugnelės, be aistros sunku gyventi“, – įsitikinusi verslininkė.
Šitą vardą moteris žada oficialiai įregistruoti kitais metais. O kad jis atėjo ne šiaip sau, teigia mačiusi ženklus. Kartą vartydama įmonės dokumentus ji rado parašą su tokiu pačiu vardu. Paaiškėjo, kad daug metų panevėžietė bendradarbiavo su kita Rasa Vėtra.
Neįprasta ir pašnekovės pavardė. Išsiskyrusi su vyru ją pasikeitę į mergautinę.
„Pagal baltų tikėjimą turėčiau būti Palmileraitė, tokią sunkią pavardę turėjau visą vaikystę, retas ją prisimindavo. Todėl pasikeičiau į paprastesnę. O ši pavardė atėjo iš tėvo, jis turėjo vokiškų šaknų“, – apie savo kilmę kalbą pasuka panevėžietė.
Iš mamos giminės ji turi lenkų bajorų kraujo. Kurdama genealoginį šeimos medį, Rasa Vėtra surado dar 1657 m. gyvenusius protėvius.
„Uždegusi ugnį visada pajuntu ryšį su savo protėviais, su praeitimi“, – sako senųjų baltų atstovė.
Rasa Vėtra tikisi, kad jos pasaulėžiūra vieną dieną taps sava ir atžaloms. Škotijoje, kur šešerius metus gyvena jos sūnus Paulius, auga anūkas baltišku vardu Vakaris. Jo tėvai žada berniuką pakrikštyti pagal senąsias lietuvių tradicijas ir taip pat patys susituokti.
„Mano šeimoje Katalikų bažnyčia niekada nebuvo labai garbinama. Seneliai prieš tremtį į Sibirą visą turtą atidavė savo gimtinės kunigui, o grįžę nieko neatgavo. Dingo visas pasitikėjimas. Mano vaikai paskui mane dar nepasekė, bet jie palaiko mane“, – sako Rasa Vėtra.
Iš savo mamos ji buvo išgirdusi šiokią tokią baimės gaidelę, bet dabar jau visiems esą svarbiausia, kad jai gerai ir yra laiminga.
„Kiekvieną rytą pasveikinu dienelę ir paprašau padėti man nuveikti numatytus darbus. Vakarais gulu su padėka lūpose už duotas likimo dovanas. Tai reikia jausti, tai manyje“, – patikina senovės baltų tikėjimo išpažinėja.
Kalbėti visas senovines maldas ir atlikti apeigas šiuolaikiniam lietuviui, anot jos, nebelabai tikslinga. Dabartinė visuomenė nebekepa duonos, rečiau eina į miškus, tad pajusti praeityje buvusių dvasinių pareigų prasmės nebegali.
Bet padėkos, pasveikinimai, pasak Rasos Vėtros, tinka bet kada. Nereikia net maldos mintinai mokytis – viską galima sakyti, kas kaupiasi širdyje.
Be visa to, Rasa Vėtra baigė specialius kursus, per juos išmoko baltiškais simboliais suteikti kitam apsaugą, padėti ir pagydyti. Pasak gyduolės, yra septyni lietuviški ženklai, kurių magija žmogaus gyvenime turi didelės galios.
„Noriu ne tik išpažinti šitą religiją, bet ir ją puoselėti, skleisti, naudoti dvasiniuose ryšiuose, gydant. Noriu, kad mano misija būtų jaučiama kitų baltų tikėjimo išpažinėjų“, – pokalbį baigia panevėžietė.
