L. Savicko nuotr.

Ramygalos ožkos ir naudai, ir grožiui

Ramygalos ožkos ir naudai, ir grožiui

Dėl savito gatvių tinklo, aikštės plano Ramygala yra ne bet koks, o urbanistikos paminklu paskelbtas miestas. Šiame unikaliame mieste ir tradicijos unikalios, viena iš tokių – šiemet jau tryliktą kartą surengtas Ožkų paradas.

Be skeltanagių – ne šventė

Vienintelis Panevėžio rajone esantis miestas Ramygala kasmet birželį iškilmingai mini savo gimtadienį.

Toks minėjimas vyko ir šiemet, nuo pirmojo miesto vardo paminėjimo praėjus 652 metams.

Miesto šventė, kaip visada, buvo linksma, tranki, išmoninga, su spektakliais, muzika, pasirodymais, muge ir, žinoma, su unikaliu akcentu – Ožkų paradu bei jų grožio konkursu, surengtu Ramygaloje jau 13-ą kartą.

Garsiajame Ramygalos ožkų parade Kola su šeimininke Lina Palaitiene atrodė tikrai išskirtinės. Jas abi specialiai šiam renginiui puošė dizainerė, fotomenininkė
Milena Marcinkevičiūtė-Mili. M. Marcinkevičiūtės-Mili nuotr.

Be tokio išskirtinio parado šventė jau ir neįsivaizduojama.

Bet kodėl būtent ožkoms teko tokia garbė?

Ramygalos kultūros centro direktorė Loreta Kubiliūnienė tikina, jog cibės pasirinktos neatsitiktinai.

Šitame krašte nuo seno laikyta itin daug ožkų. Ir ne be priežasties.

„Ramygalos kraštas buvo pelkėtas, iki visuotinės melioracijos apylinkės tiesiog skendėjo balose. Ganyklų, pievų buvo mažai, tad karves išlaikyti, jas ganyti, šienu aprūpinti ne taip paprasta. O štai ožkelės – kitas reikalas. Jos buvo pagrindinės ramygaliečių maitintojos“ – pasakoja L. Kubiliūnienė.

Ramygalą supo Liūnų, Pikšros, Uslajos, Žarčių pelkės bei durpynai. Kur ten juose karves priganysi ar prišienausi – tik ožkelėms žolės ir užtekdavo.

Dabar ir pievos, ir dirbamoji žemė aplink Ramygalą jau kitokia. Tačiau karvių, nors pašaro joms sočiai užtektų, retai kas belaiko, o ir ožkelės jau nebėra ramygaliečių maitintojos.

Nedaug kas ir jų beaugina.

Visgi, kaip sako L. Kubiliūnienė, ožkos dabar vėl pradėjo populiarėti. Jos vėl ganosi ne tik privačiuose kiemuose, bet ir dvarų parkuose, kaimo turizmo sodybose – aplinkai puošti, akiai džiuginti ir ožkų pieno produktais mėgautis.

„O kiek tų veislių dabar – gražios, naudingos, brangios ožkelės atsivežamos iš toliausiai ir tampa mielomis šeimos augintinėmis“, – pastebi direktorė.

Tad nėra abejonės, jog dar daugeliui metų į priekį Ramygalos šventėms ožkų užteks.

Įsivaizduoja esanti avis

Šiemet varžytis dėl gražiausiosios titulo panoro šešios, tik paskutiniu momentu prie jų prisidėjo ir septintoji.

„Ir ji pasirodė ne iš kelmo spirta – taip šauniai prisistatė, kad tapo šių metų konkurso nugalėtoja“, – šypsosi L. Kubiliūnienė.

Šauniausia ožka tapo Kola, jos šeimininkė – panevėžietė Lina Palaitienė.

Konkurse pirmą kartą dalyvavęs ir iš karto ant nugalėtojų pakylos užlipęs duetas jau rengiasi ir kitų metų paradui.

Lina pasakoja Kolą auginanti jau 2,5 metų.

„Kola gyvena Pakuodžiupių žirgyne kartu su žirgais ir daugiau nei 50 avių. Ji viena tarp avių ir turbūt net nežino, kad yra ožka“, – juokiasi Ramygaloje laurus nuskynusios cibės šeimininkė.

Anksčiau Kola augo Linos namuose, kambaryje, ją globojo ir kartu guolyje miegojo šuo, ožkelė net išmoko ėsti iš dubenėlio. Kai paaugusi pradėjo krėsti pokštus, teko iškraustyti į žirgyną.

„Kola žino savo vertę. Jei jai nėra nuotaikos, nepasakysi, kad gražiai stovėtų ar pasisuktų. Labai ožkiškas charakteris. Bet mes daug kalbamės ir turime tvirtą ryšį. Konkurse ji mane labai nustebino“, – pasakojo L. Palaitienė.

Konkursui puošė dizainerė

Garsiajame Ramygalos ožkų parade Kola su šeimininke atrodė tikrai išskirtinės. Jas abi specialiai šiam renginiui puošė dizainerė, fotomenininkė Milena Marcinkevičiūtė-Mili.

„Kai Lina paskambino prašydama patarti, kuo papuošti ožką konkursui, galvoje ėmė dėliotis vizijos. Idėjos idėjomis, jas sugalvoti bene lengviausias darbas, bet padaryti…“ – pasakojo menininkė.

M. Marcinkevičiūtė nusprendė papuošti ne tik ožką – panašų įvaizdį sukurti ir šeimininkei.

„Kodėl buvo verta dėti daug darbo? O kodėl nedėti? Žmonės dažniausiai nori greito rezultato. Gražūs dalykai kainuoja daugybę laiko, žmonės nenori jo eikvoti. Bet man niekada netinka bet kaip. Visada renkuosi sunkiausią kelią, nes lengvu eiti gali visi. Vaikščiojant lengvais keliais niekada nesukursi to, kas kaskart atimtų žadą žiūrovui. Kostiumų esu prikūrusi daugybę. O tokie iššūkiai kaip sukurti jį ožkai man labai patinka. Gyvenime daug nepramintų takų, todėl įdomu pažiūrėti, kur jie veda“, – šypsosi kūrėja.

Vienintelė Panevėžio rajone miesto statusą turinti Ramygala unikali ne tik dėmesiu ožkoms. Miestas turi ne vieną išskirtinį tik šio krašto praeities akcentą. P. Židonio nuotr.

Ir arklius vadino ožkomis

Gražiausios ožkos rinkimais Lietuvoje garsėjanti Ramygala unikali ne tik dėmesiu šiems gyvuliams. Miestas turi dar vieną išskirtinį tik šio krašto praeities akcentą – čia laikytus mažųjų veislės žemus, lengvus arkliukus.

„Tai irgi susiję su pelkėta aplinka – mažus gyvulius buvo lengviau išmaitinti, o be to, pelkėtomis vietovėmis žingsniuodami jie, tokie lengvi, neklimpdavo“, – pasakoja kultūros centro vadovė.

Su tais mažaisiais savo arkliukais ramygaliečiai ir į Panevėžio ar kitus turgus važiuodavo.

O ten, sakoma, neretai ir pašaipų susilaukdavo.

Ramygaliečių arklius pamatę, kiti, su didesniais ir galingesniais suvažiavę, šaipydavosi: „Ko čia su ožkomis važinėjate, ar arklių neturite?“

Gal dar ir dėl to tas ožkos vardas prie Ramygalos tiesiog prilipo ir jau nieko nestebina pasakymas, jog Ramygala – tai ožkų miestas.

Ir nors apylinkių pelkės seniai numelioruotos, krašto vaizdas pasikeitęs, ūkininkavimo galimybės visai kitos, ožkų miesto vardas taip ir liko.

„Ganyklų, pievų buvo mažai, tad karves išlaikyti, jas ganyti, šienu aprūpinti ne taip paprasta. O štai ožkelės – kitas reikalas. Jos buvo pagrindinės ramygaliečių maitintojos.“

L. Kubiliūnienė

Kalbant apie Ramygalą negalima nepaminėti ir gandro.

Pasirodo, ir gandras čia ne šiaip sau paukštis. Jis, pasak L. Kubiliūnienės, dar vienas šio miesto simbolis.

Ne veltui šis paukštis puikuojasi ir Ramygalos herbe bei jos vėliavoje. O gandro atvaizdą – nupieštą, išdrožtą, nulipdytą, nukaltą – galima pamatyti įvairiose miesto vietose.

Gandras herbui pasirinktas kaip žaliojo krašto – kokia buvo ir tebėra Ramygala – paukštis.

Tai vėl susieta su buvusia krašto aplinka, su plytėjusiomis pelkėmis ir su gausybe įvairios gyvūnijos jose.

O jau varlių tokiose vietose gandrams tikrai nestigo – užtat ir būriuodavosi jie šiame krašte gausiai.

Net ir pirmą kartą į Ramygalą užsukusiam turistui miesto istorijos ypatumus sufleruoja originalios ožkelių skulptūros. P. Židonio nuotr.

Niokojo liepsnos

Daugybę istorijų, nutikimų bei legendų apie savąjį kraštą žinanti Ramygalos kultūros centro direktorė L. Kubiliūnienė pasirūpino, kad miesto stenduose jos būtų įamžintos, užrašytos, nupieštos, o kai kurios ir nuotraukomis iliustruotos.

Ramygala – senas miestas.

Pirmą kartą jis paminėtas 1370-aisiais Livonijos kronikose, o ir vėliau, nuo 16 amžiaus pradžios, jau dažnai minimas Ramygalos dvaras ir miestelis.

Tuo metu Ramygaloje buvo parduotuvių, bažnyčia, kalėjimas, o keliai ją jungė su Kėdainiais, Raguva, Šeduva, Panevėžiu, Ukmerge.

Kalbant apie svarbesnius praeities įvykius, žinoma, kad Ramygala patyrė net septynis didelius gaisrus – 1616, 1702, 1846, 1883, 1901, 1902 ir 1930 metais.

Ne kartą atstatytoje, atgimusioje Ramygaloje vis dar įdomus jos senamiestis – urbanistikos paminklas, kuriam būdingas savitas gatvių tinklas, jų užstatymo elementai, radialinis aikštės planas.

Bevaikštant po Ramygalą daug kas gali nustebinti.

Joje stūkso beveik prieš šimtą metų – 1929-aisiais statytas ir iki šiol veikiantis malūnas, sulaukiantis žmonių susidomėjimo, lankomas.

Graži ir didinga miesto centre esanti Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia – dabartinė pastatyta 1914 metais ir tų metų spalio 28 dieną konsekruota vyskupo Pranciškaus Karevičiaus.

Žinoma, kad pati pirmoji Ramygalos bažnyčia iškilo tarp 1431 ir 1500 metų, o 1674–1677 metais rašytiniuose šaltiniuose minima sena, begriūvanti bažnyčia.

Bažnyčia, kaip ir miestas, ne kartą degė.

O štai 1944 metais sudegus bažnyčios bokštui, vienas jame buvęs varpas išsilydė, kitas nukrito ir skilo.

Apie tuos kadaise į bažnyčią atvežtus varpus žinoma ir legenda.

L. Kubiliūnienė pasakoja neva anuomet buvo nuliedinti trys varpai, kuriems buvo duoti vardai – Jonas, Petras ir Kondrotas.

Bet vežant varpus per Upytę, tiltas įlūžo, Kondrotas įkrito į vandenį ir paskendo.

Likę du varpai, jau savo vietoje atsidūrę, taip tarp savęs dažnai šnekėdavosi: vienas sako: „Jonai“, kitas atsiliepia: „Petrai“ ir abu prisimena: „Kondrotas nuskendo.“

Skambūs ir skardūs tų varpų balsai net per aštuonis kilometrus aplinkui būdavo girdėti.

Ramygalos gimtadienis nebeįsivaizduojamas be jo unikalaus akcento – Ožkų parado bei jų grožio konkurso. L. Savicko nuotr.

Sugrįžimas prie ąžuolo

Išgirdus miesto pavadinimą – Ramygala – pirmiausia norisi jį kildinti nuo žodžio „ramus“.

Iš tikrųjų pavadinimo kilmė taip ir aiškinama.

Ramygalos vardas iš pradžių, matyt, reiškė „ramus galas, rami vieta“.

Krašto patriotė L. Kubiliūnienė pasakojo legendą apie čia kadaise buvusią pilį, į kurią vedė daug kelių, tik visi jie buvo pavojingi – per pelkes, kemsynus. Tad ne visiems pavykdavo tą pilį pasiekti.

Tačiau, kai visas kliūtis įveikęs keleivis atsidurdavo vietoje, jau galėdavo atsipūsti, ramiai ilsėtis, džiaugtis ramia kelionės pabaiga.

Bet štai koks įdomus pavadinimo kilmės aiškinimas pateikiamas šviesaus atminimo klebono Edmundo Rinkevičiaus sudarytoje knygoje „Ramygalos Šv. Jono krikštytojo parapija“:

„Akademikas Romualdas Grigas aiškina, kad miestelių pavadinimai, prasidedantys Ra, susiję su upėmis. Tarmiškai griovys vadinamas ravu, angliškai „river“ reiškia upė, lotyniškai „rivus“ upelis. Žodis „gala“ reiškia ąžuolas. Tai patvirtina išlikęs ąžuolo vaisiaus pavadinimas – gilė. Taigi Ramygalos pavadinimas galėjo kilti nuo žodžių upelis ir ąžuolas“.

Pagal kitą versiją miesto vardas paveldėtas iš indoeuropiečių kalbų. Ramygala galėtų būti iššifruojama kaip Dievo ąžuolas. Juk Rama – reiškia dievybė.

Tad ir L. Kubiliūnienė svarsto, jog Ramygala galėtų reikšti sugrįžimą prie ąžuolų.

Kadangi praeityje pavadinimas buvo rašomas „Remigalen“, galima pirmąją žodžio dalį suprasti kaip grįžimas, sugrįžimas, o antroji -gala tas pats ąžuolas.

Tad nenuostabu, kad Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui pažymėti Ramygaloje, prie Upytės upelio pasodintas Tūkstančio ąžuolų parkas – dar vienas Ramygalos pasididžiavimas.

Galerija

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų