-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Nors pati galėjo būti scenoje ir joje išgyventi premjerų magiją, Laura pasirinko kitą barikadų pusę – ji nuo pradžios iki galo kuria kultūrinę šventę užkulisiuose.
Šiandien L. Kuliešaitė triūsia Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Daugeliui žiūrovų gali pasirodyti, jog teatre daugiausia dirba menininkai ir vienas kitas techninis darbuotojas, bet tai – toli nuo tiesos.
„Mano darbas yra labai įdomus, nes dalyvauju visuose naujo spektaklio gimimo etapuose – nuo kūrybinės komandos susiformavimo iki premjeros“, – sako Laura.
Teatro meno taryba kiekvienais metais svarsto, kokios bus ateinančio sezono premjeros.
Šiame taške prasideda L. Kuliešaitės darbas.
Iš teatro vadovės ji gauna informaciją, kokios premjeros planuojamos ir kas bus jų režisieriai bei dirigentai statytojai.
Bendradarbiaujant su režisieriumi, suburiama kūrybinė komanda: kostiumų dailininkas, scenografas, šviesų dailininkas, choreografas, vaizdo projekcijų autorius. Ir prasideda naujo pastatymo kūrimo procesas.
Režisierius pradeda darbą su solistais bei choro artistais. Dirigentas dirba ne tik su orkestru, bet dalyvauja ir režisūrinėse repeticijose. Scenografai kartu su pastatymų tarnyba rūpinasi dekoracijų bei rekvizito gamyba.
Kostiumų dailininkas pluša siuvykloje kurdamas sceninius kostiumus, perukus, parenka grimą, dalyvauja matuojant apdarus.
„O aš nuolat bendrauju su statytojų komanda ir teatro darbuotojais. Iškilus klausimams ar problemoms, rengiu susitikimus, kartu ieškome geriausių sprendimų. Likus savaitei iki premjeros visi kolektyvai ir kūrėjai susitinka vienoje scenoje, kurioje ir vyks premjera“, – pasakoja Laura.
Likus dienai prieš premjerą, teatro scenoje tvyro įtampa – vyksta generalinė repeticija.
Ir jau kitą vakarą, po metų kūrybinio proceso, atveriama naujojo spektaklio scenos uždanga žiūrovams.
„Kai žiūrovai stebi vyksmą scenoje, visa teatro komanda stebi žiūrovų reakcijas. Mūsų žiūrovai yra gana emocingi, todėl dažnai po įspūdingų muzikinių, dainuojamųjų ar šokio numerių galime išgirsti šūksnius „bravo“, o spektaklių pabaigoje atlikėjai sulaukia stovinčios publikos aplodismentų“, – jaudinančias akimirkas mena Laura.
Renginių organizatore nuo mažų dienų svajojusi būti L. Kuliešaitė savo svajonę įgyvendino su kaupu. Asmeninio archyvo nuotr.
L. Kuliešaitė svarsto esanti vienas tų retokų atvejų, kai yra labai laiminga ne tik pasukusi, bet ir eidama pasirinktu keliu.
Mokykloje Laura nebuvo nei tiksliukė, nei humanitarė. Ją tiesiog traukė aktyvi popamokinė veikla.
„Visuomet norėjau organizuoti įvairias šventes, renginius, didesnius ar mažesnius susibūrimus. Dar vaikystėje nusprendžiau, jog būsiu renginių organizatorė. Man rodos, niekas mano aplinkoje tuo net neabejojo – turiu ne vieną pasižadėjimą suorganizuoti draugių vestuves“, – juokiasi pastatymų organizatorė.
L. Kuliešaitė Klaipėdoje baigė renginių režisūros studijas. Anot jos, tai buvo bene geriausias sprendimas, kokį tik galėjo priimti. Bet kartu ir visiškai neplanuotas.
Ji, kaip ir dauguma bendraamžių Panevėžyje, paskutinėse K. Paltaroko gimnazijos klasėse svarstė studijuoti Vilniuje.
Sostinė jai atrodė esanti ne tik Lietuvos širdis ir turinti viską, kas geriausia.
„Bet juk negali būti viskas taip paprasta žmogui, kuris nuo neatmenamų laikų žinojo savo svajonių specialybę“, – juokiasi Laura.
Jos išsvajotos studijų programos Vilniuje tiesiog nebuvo. Reta ji apskritai visoje Lietuvoje.
L. Kuliešaitė galėjo rinktis studijas užsienyje, bet niekada savęs nematė gyvenančios svetur.
Ji labai myli Lietuvą. Laurai nėra geresnio jausmo, kaip po ilgų kelionių grįžus namo išgirsti savo kalbą, pamatyti Baltijos jūros bangas ar pasivaikščioti miškais. Jau nekalbant apie jos taip mėgstamus dieviško skonio tradicinius bulvinius patiekalus.
Neradus norimų studijų Vilniuje, L. Kuliešaitės akys nukrypo į Klaipėdą – miestą, kuriame per devyniolika metų nebuvo apsilankiusi nė sykio.
Nuvykusi į stojamuosius egzaminus kelio į menų fakultetą panevėžietė ieškojo naudodamasi senutėliu popieriniu žemėlapiu. Rado.
Studijos, anot Lauros, mokė žiūrėti giliau, išdrįsti užduoti klausimus, ypač tuos, dėl kurių pasirodome kažko nežinantys. Dar suvokti atsakymus į gyvenimo siunčiamas pamokas, priimti pačius įvairiausius žmones ir jų nuomones.
O kai kurių dalykų ji vis dar mokosi.
Tačiau visko piešti tik rožine spalva L. Kuliešaitė tikrai nenorėtų. Ne kartą jai teko lipti per save: nurungti scenos baimę, įveikti kompleksą dėl kalbos defekto, nepasiduoti šeimos ir draugų ilgesiui.
Asmeninio archyvo nuotr.
Nors yra patriotė, mokyklos draugės įkalbėta L. Kuliešaitė išvyko į JAV pagal „Work and travel“ programą.
Nors šiek tiek abejojo savo anglų kalbos įgūdžiais, bet Klaipėdoje išmokusi naudotis visomis gyvenimo siunčiamomis galimybėmis, po pirmųjų magistro metų nusprendė leistis į tokį nuotykį.
„Kai pirmąją dieną atsidūrėme Niujorke, negalėjau tuo patikėti. Tai buvo mano viena karščiausių svajonių! Žinote, viena tų, kai beprotiškai nori, tiesiog iki negalėjimo, bet kažkodėl esi įsitikinusi, kad tai nerealu“, – emocingai pasakoja Laura.
Susižavėjusi JAV, grįžo ten ir antraisiais metais.
Porą vasarų po keletą mėnesių dirbo Meino valstijos miestelio Old Orchard Byčo saldainių parduotuvėje ir viešbutyje.
Ten jai pasisekė sutikti ypatingus vietinius gyventojus, ypač saldainių parduotuvės vadovus – neįtikėtinai geros širdies jaunatviškus senjorus, su kuriais dar ir šiandien palaiko šiltą ryšį.
O tarp viešbučio kolegų būrio rado ir pagal tą pačią programą atvykusias lietuvaites, kurias dabar vadina draugėmis.
Laura pažino šalį, jos labai spalvingus ir be galo laisvus žmones, susirado draugų, įgijo daugiau pasitikėjimo savimi, keliavo po vakarinę JAV pakrantę, aplankė gausybę nacionalinių parkų.
„JAV yra nepaprastai įvairiapusiška, graži ir įdomi šalis. Jos gamta išskirtinė, kiekvienam nuoširdžiai patariu rasti progą ją aplankyti“, – šypsosi Laura.
L. Kuliešaitę kiekvienoje kelionėje lydi Lietuvos vėliava.
Mergina turi tradiciją svečioje šalyje nusifotografuoti kokioje nors įspūdingoje vietoje apsigaubusi trispalve.
Laurai svarbu, kad kelionėse sutikti žmonės žinotų, kas yra Lietuva, kokia turtinga jos gamta ir kultūra.
„Stengiuosi daug pasakoti apie tėvynę ar net pagaminti kokį tradicinį patiekalą. Saldainių parduotuvės, kurioje dirbau JAV, vadovė šmaikštavo, jog galėčiau būti Lietuvos ambasadorė ir pasakojimais pritraukčiau daugybę turistų į savo šalį“, – juokiasi Laura.
Asmeninio archyvo nuotr.
Šiuo metu L. Kuliešaitė namais vadina Klaipėdą. Prisijaukinti šį miestą jai padėjo studentų bendruomenė ir bendradarbiai, tapę gyvenimo bendražygiais.
Laura sako supratusi, ką išties reiškia atrasti savo vietą po saule.
Ypač tuo įsitikino, kai po ketverių metų bakalauro studijų nusprendė toliau gilinti žinias Vilniaus dailės akademijoje. Įstojo į kultūros vadybos ir kultūros politikos magistro studijas.
Magistro studijos ją mokė išeiti iš komforto zonos dar kitokiais būdais nei režisūra, prie kurios taisyklių jau buvo pratusi.
Privalėjo ne tik skaityti, bet ir analizuoti ilgus straipsnius, būti konkurencinga sostinės darbo rinkos džiunglėse bei suspėti į sparčiai lekiantį veiklų traukinį.
„Per tuos kelerius metus sostinėje visiškai įsitikinau, kad esu ne Vilniaus žmogus. Man vis labiau trūko klaipėdietiškos ramybės ir sezoniškumo ne tik gamtoje, bet ir žmonių elgesyje“, – prisimena Laura.
Po studijų sostinėje ji grįžo į Klaipėdą.
O ten viskas netikėtai tvarkingai susidėliojo į savo vietas: po kelių mėnesių darbo paieškų pakviesta prisijungti prie Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro kolektyvo.
„Jei man kas prieš dešimtmetį būtų pasakęs, niekada nebūčiau patikėjusi, kad dirbsiu su vienais talentingiausių Lietuvos ir Europos teatro kūrėjų. Kartais realybė pranoksta svajonę“, – įsitikino L. Kuliešaitė.
L. Kuliešaitė taip ir neišmoko po darbo dienos uždaryti kabineto durų ir ten palikti visus rūpesčius.
Premjeros savaitę namo Laura traukia su dideliu pakylėjimu, mat tada pasimato darbo rezultatas.
Tokiomis savaitėmis operą nuo pradžių iki galo L. Kuliešaitė peržiūri apie dešimt kartų.
„Kartais juokauju, kad jei labai reikia pakeisti kokį nebylų nepagrindinį aktorių, galiu išbėgti į aikštelę“, – juokiasi Laura.
O į aikštelę ji tikrai galėtų išsiveržti – scenoje teko būti dar studijų metais. Laurai puikiai pažįstamas scenos judesio menas, scenos kalba, režisūra, kurioje ruošdavo etiudus ir pastatė kelis spektaklius atsiskaitymams.
„Supratau, kad tai – ne man. Mano vieta yra kitoje barikadų pusėje“, – sako panevėžietė.
Jos manymu, kiekvienas turi dirbti tai, ką darydamas jaučia didžiausią laimę.
Kad ir kur benuvyktų, L. Kuliešaitė turi tradiciją nusifotografuoti įspūdingoje vietoje apsigaubusi Lietuvos trispalve. Asmeninio archyvo nuotr.
Būtų sunku suskaičiuoti, prie kiek projektų Laurai teko prisidėti: nuo visai mažų privačių švenčių iki festivalių.
Ji kuklinasi kartais būdavusi tik mažytis varžtelis didžiulėje organizavimo mašinoje. Betgi viskas susideda iš smulkmenų.
„Jei nebus teisingos komunikacijos, niekas nesužinos apie renginį, jei rūbinėje nebus malonaus aptarnaujančio personalo, net ir iš pačio įspūdingiausio renginio žiūrovai išsineš blogas emocijas“, – mano pastatymų organizatorė.
Vienas įspūdingiausiu projektų, prie kurių jai teko prisiliesti, – Klaipėdos festivalio pažiba, opera ,,Skrajojantis olandas“, kuri režisierių Daliaus Abario bei Gedimino Šeduikio genialiai įkomponuota į Klaipėdos elingą.
Laurai tai yra vienas tų projektų, dėl kurių neskaičiavo darbo valandų, o rezultatą stebėjo su didžiuliu pasigėrėjimu.
Tiesa, kartais tenka įdėti daug pastangų ne vien į naujus pastatymus, bet skleidžiant žinią apie jau sukurtus.
Vienas tokių buvo karantino metu ilgą ir painų derybų kelią įveikusi šokio spektaklio ,,Eglė žalčių karalienė“ transliacija prestižiniame Prancūzijos klasikinės muzikos televizijos kanale ,,Mezzo“ bei operos ,,Skrajojantis olandas“ pristatymas operos transliacijų platformoje „Opera vision“, kuriame pastarasis sulaukė pagyrų nuo Afrikos iki Šiaurės Amerikos.
Asmeninio archyvo nuotr.
L. Kuliešaitė džiaugiasi, jog jos darbe nėra monotonijos, nepavargsta nuo rutinos – jos tiesiog negali pakęsti.
Tačiau po kiekvieno didelio projekto prireikia atsipūsti. Tuomet leidžiasi į kelionę.
„Žinau, kad darbiniams rūpestėliams baigiantis turėsiu malonią atgaivą – leisiuosi į naują nuotykį“, – sako Laura.
Tiesa, jos kelionės niekuomet nebūna tradiciškai poilsinės. Mergina negali nusėdėti paplūdimyje ilgiau nei dvidešimt minučių.
„Mano kelionėse telefono programėlė visuomet rodo daugybę nueitų žingsnių, aplankytų gamtos ar kultūros grožybių. Taip aš atsipalaiduoju ir pakraunu savo baterijas naujiems projektams“, – šypsosi pastatymų organizatorė.
Praėjusiais metais L. Kuliešaitė kartu su mama per vienuolika dienų pėsčiomis įveikė 243 kilometrų Šv. Jokūbo piligriminį kelią, arba „Camino de Santiago“, vedantį į Kompostelos Santjago katedrą.
Tai buvo nepaprasta patirtis.
Pirmą kartą gyvenime Laura visiškai atsiribojo nuo darbo ir net fiziškai neturėjo galimybės tikrinti žinučių ar elektroninio pašto.
Kelionėje ji tesirūpino, kuriuo taku pasukti, ką valgyti pietų ar kur nakvoti.
„Nepaliaujamai gėriau į save mane supantį gamtos grožį ir minčių laisvę. Tai nebuvo fiziškai lengvas pasivaikščiojimas palei Atlanto vandenyną. Daug nuovargio, nuospaudų ir pritrintų pūslių, skausmų skausmelių“, – pasakoja Laura.
Tik pasiekus tikslą, abi su mama suprato, jog buvo verta.
„Labai didžiuojuosi mama, kuri didvyriškai įveikė šį iššūkį, nebuvo nė vienos minties pasiduoti ar kaip nors nesąžiningai sau palengvinti žygį“, – šypteli L. Kuliešaitė
L. Kuliešaitę su mama jungia ypatingas ryšys. Ji palaiko dukrą visuose gyvenimo pasirinkimuose.
„Kiek pavyzdžių, kai tėvai neleidžia ar įkalba vaikus rinktis profesijas, kurios labiau „apsimoka“. Bet mano nuostabioji mama yra išimtis. Aš visuomet buvau laisva rinktis – nuo kasdienių smulkmenų iki gyvenimą keičiančių sprendimų. Mūsų santykiai pagrįsti abipusiu pasitikėjimu ir nuoširdumu, todėl vieną minutę galime itin karštai diskutuoti, o kitą juoktis“, – pasakoja Laura.
Jos bičiuliai juokauja, jog su mama gali tris kartus per diena susipykti, bet dienos pabaigoje vis vien susiskambina ir su šypsena aptaria dienos įvykius.
Į Panevėžį nuo pat pirmųjų studijų metų L. Kuliešaitė prisipažįsta grįžtanti labai retai. Tai lėmė draugų, o galiausiai ir šeimos išsikraustymas iš miesto. Nors sentimentus Aukštaitijos sostinei ji tikrai jaučia.
Laura prisimena daug smagių akimirkų Panevėžio dailės mokykloje, kurioje mokėsi net septynerius metus. Ji svarsto, jog tai buvo vienas pirmųjų susitikimų su kultūros pasauliu, kurio dalimi šiandien yra.
„Vyresnėse klasėse kartu su bendraklase lankėme Panevėžio moksleivių namuose drabužių siuvimo užsiėmimus, kuriam vadovavo nuostabi pedagogė Vilija Andrijauskienė. Tai nepaprastos kantrybės ir išminties asmenybė, kuri visuomet sugebėdavo atrasti bendrą kalbą su jaunais žmonėmis“, – prisimena Laura.
Tokie užsiėmimai, anot jos, ugdė kantrybę ir kruopštumą, kurio jai neretai pritrūkdavo.
„Žinoma, gimtadienių maratonų laikotarpiu būdavo unikalių atvejų, kai per vos kelis užsiėmimus pasisiūdavau po naują suknelę“, – juokiasi Laura.
Nors yra sakoma, kad kuo arčiau jūros gyveni, tuo rečiau ją lankai, L. Kuliešaitė stengiasi bent kartą per savaitę rasti valandėlę pasivaikščiojimui Baltijos pakrante ir pasisemti jos ramybės.
Ir nors mokyklos metais buvo sunku prisiversti skaityti, dabar su malonumu ima sudėtingų siužetų knygas į rankas.
O kai pagauna įkvėpimas, prisiminusi popamokines veiklas ir nupūtusi dulkes nuo siuvimo mašinos, imasi naujo asmeninio projekto.
„Taip pat esu didžiulė stalo žaidimų fanė. Draugai juokauja, jog turiu visus žaidimus savo daugiau nei 40-ties žaidimų kolekcijoje. Todėl vienas geriausių atsipalaidavimo būdų man yra azartiškas stalo žaidimų vakaras su artimų draugų kompanija“, – teigia Laura.
Be to, ji turi tradiciją kiekvieną penktadienį, nesvarbu ar yra Lietuvoje, ar Norvegijoje, ar Bahamuose, pažiūrėti intelektinį žaidimą ,,Auksinis protas”. Skaičiuoja, jog nėra praleidusi nei vienos laidos nuo pat jos atsiradimo.
Asmeninio archyvo nuotr.
L. Kuliešaitės augo su vyresne seserimi, su ja nuo pat vaikystės puikiai sutarė. Puikius santykius palaiko ir dabar. Ir nors abi lankė menines veiklas, bet tik Laura pasuko į kultūros sritį.
Vaikystėje L. Kuliešaitė buvo aktyvus vaikas, mėgo įvairias kūrybines veiklas, būti tarp žmonių ir didelio šurmulio apsuptyje
Dabar, nežinia, ar dėl to, jog yra vyresnė, ar dėl darbo pobūdžio, labai vertina ramybę ir progą pabūti vienai su savo mintimis.
L. Kuliešaitei sunku nusakyti šių dienų nuotaiką. Viena vertus, yra nepaprastai laiminga, jog dirba mylimą darbą, gyvena puikiame mieste, puoselėja artimą ryšį su šeima bei nuostabiais draugais. Kita vertus, negali likti abejinga įvykiams Ukrainoje.
„Labai stengiuosi nepriprasti, netapti apatiška vykstančiai tragedijai. O ir kasdienybė neleidžia to pamiršti“, – teigia Laura.
Vos prieš keletą savaičių jai teko bendradarbiauti padedant organizuoti Ukrainos Charkivo Nacionalinio akademinio operos ir baleto teatro choro dalyvavimą Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro koncerte.
Anot Lauros, sunku žodžiais nusakyti emocijos, kurios užplūsta bendraujant su žmonėmis, atvykusiais iš karo zonos.
„Man labai norėjosi padaryti viską, ką galiu, jog bent akimirkai Charkivo teatro atlikėjai pasijustų saugūs ir bent kiek atitrūktu nuo žiaurios realybės“, – sako Laura.
Nors L. Kuliešaitės darbas yra organizuoti ir skrupulingai planuoti, ji jau išmoko per daug nebeplanuoti savo gyvenimo. Tiesiog nenori savęs įsprausti į jokius standartus ar prikabinti klišes, ką turi įgyvendinti.
„Mano patirtis rodo, jog viskas ateina savu laiku, tereikia leisti tam įvykti“, – šypteli L. Kuliešaitė.
